Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Bažnyčios labai greitai buvo paverstos mečetėmis. Jau pirmąjį vakarą vyko pamaldos. Mulos dėkojo Alachui už naujai įgytą gražų turtą. Džiaugsmą drumstė tik vienas šešėlis: tai, kad kiaulės krikščionys įžūliai tebekiurkso ant kalno. Kiekvieno tikro musulmono pareiga juos naikinti. Tik tada bus galima džiaugtis gausiais turtais ir savo pamaldumu. Vyrai iš mečečių išeidavo degančiomis akimis. Jie irgi norėjo greičiau atsikratyti apiplėštų savininkų, kad iš padorių valstietiškų širdžių išgaruotų vos girdimi, bet labai nemalonūs sąžinės priekaištai.

Musa Dago gynėjai žvelgė į gimtinės žūtį niūriai, bet kartu ir abejingai.

Kas atsitiko laikui? Kiek reikia amžinybių, kol diena pagaliau atslinks iki nakties? Ir vis dėlto diena buvo daug greitesnė už sraigės greičiu šliaužiančią naktį. Kur Žiuljetė? Ar ji jau seniai gyvena šioje palapinėje? Ar ji apskritai kada nors gyveno normaliuose namuose? Ar kažkada gyveno Europoje? Kas gi tokia ta Žiuljetė? Tai tikrai nėra toji būtybė, kaip kalinė tūnanti tarp kalnų gyventojų. Tai ne ji kas rytą pabunda su nuostaba ir siaubu. Balta pavargusi būtybė išlipa iš lovos, žengia ant kilimo, atsisėda ant sulankstomos kėdės priešais tualetinį stalelį, abejingai žvelgdama į pilkšvą, saulės nugairintą veidą. Ar tai įmanoma? Ar šis veidas su blausiomis akimis, perdžiūvusiais plaukais ir saulėje nusvilusia oda gali patikti jaunam vyrui?

Jau kelios dienos, kai Žiuljetė anksti rytą išsiunčia patarnautojas. Tada iš baimės svyrančiomis rankomis, lyg darydama kažką neleistina, bando kiek pasigražinti kosmetikos likučiais. Pagaliau apsirengia, ant suknelės užsiriša prijuostę, galvą apsigobia balta skara tarytum kyku. Kol dirba ligoninės barake, kitokių drabužių nenešioja. Kykas ir prijuostė teikia jai moralinį pasitenkinimą. Tai lyg uniforma, labiausiai atitinkanti jos padėtį ant Damladžko.

Prieš išeidama iš palapinės Žiuljetė atsiklaupia prie lovos ir apsikabina pagalvę, lyg norėdama pasislėpti nuo auštančios dienos. Prieš daugelį dienų (gal metų?) ji jautėsi labai apleista ir nelaiminga. Bet dabar ji ilgisi to apleistumo, nes tada ji buvo be kaltės. Dar niekada nuo pasaulio pradžios nė viena moteris nebuvo puolusi taip žemai kaip ji, garbinga, išdidi moteris, per ilgus santuokos metus nė nepagalvojusi apie kokį „nuotykį“. Bet ir šimtas nuotykių bei meilės avantiūrų Paryžiuje atrodytų niekniekis, palyginti su šia niekinga išdavyste beviltiškos kovos ir neišvengiamos mirties akivaizdoje. Kaip maža mergaitė Žiuljetė šnibžda į pagalvę: „Aš nieko negaliu pakeisti.“ Bet ar tai padės? Kažkokia nežinoma jėga čia, negailestingai svetimoje šalyje, atidavė ją tam, kuris atrodė jai giminingas. Norėdama pažadinti pasipriešinimo jėgą ji pusbalsiu sušunka: „Gabrieli!“ Bet Gabrielio nėra, kaip nėra ir Žiuljetės. Ji vis rečiau sugeba išsitraukti iš apiblukusio atminties albumo jo tikrąjį paveikslą. O tas svetimas barzdotas armėnas, kuris kartais atsisėda šalia jos, ką bendra jis turi su Gabrieliu? Žiuljetė išsigąsta savo ašarų, rūpestingai apsiplauna akis ir laukia, kol jos nebebus tokios raudonos ir bjaurios.

Petrosas Altuni iškėlė iš ligoninės visus sužeistuosius, kurie sunkiai nekarščiavo, ir liepė nunešti į jų palapines. Nors neaiškino, kodėl taip daro, tam buvo viena rimta priežastis. Žinia apie armėnų pergalę rugpjūčio keturioliktąją žaibo greitumu pasklido šiaurinės Sirijos lygumose ir kalnuose. Toji žinia labai patiko dezertyrams, besislapstantiems aplinkiniuose kalnuose. Jau kitą dieną priešakinėse armėnų pozicijose pasirodė dvidešimt du dezertyrai prašydami priimti juos į kovotojų gretas. Gabrielis Bagratianas turėjo saugotis šnipų ir išdavystės, todėl atidžiai tikrino kandidatus. Kadangi jie visi sakėsi esą armėnai, kiekvienas turėjo mauzerį ir amunicijos, be to, reikėjo kuo nors pakeisti žuvusiuosius, jis visus atvykėlius priėmė. Tarp jų buvo vienas labai jaunas vyras, sutrikęs ir lyg nesavas. Jis sakėsi vos prieš keturias dienas pabėgęs iš Alepo kareivinių ir labai pavargęs nuo ilgos kelionės pėsčiomis. Vakare jaunuolis mirtinai išblyškęs atėjo į ligoninę pas hekimą Petrosą ir, suvapėjęs kažką nesuprantama, nugriuvo be sąmonės. Gydytojas liepė jį nurengti. Vargšo vaikino kūną krėtė didžiulis karštis. Krūtinė buvo nusėta mažais raudonais taškeliais, kurių po nakties dar padaugėjo. Petrosas Altuni po ilgo laiko vėl atsivertė jau beveik pamirštą žinyną. Tačiau hieroglifai jam nepasidarė suprantamesni. Jis norėjo pasitarti su prancūze ir parodė jai ligonį.

– Pažiūrėkite į jį, gerbiamoji. Kaip jums atrodo?

Žiuljetė buvo ne iš tų žmonių, kurie pripranta prie svetimo skausmo ar sunkių ligų. Kiekvieną kartą, vos įėjusią į ligoninę, ją imdavo pykinti. Ji stengėsi, visuomet padėdavo kitiems, bet pasibjaurėjimas ir pykinimas darėsi tik stipresni. Tačiau šią akimirką ją apėmė nesuprantama egzaltacija. Jai pasirodė, kad dabar ji gali atsilyginti už savo neištikimybę. Išbertas, skleidžiąs nemalonų kvapą žmogus, be sąmonės gulįs prie jos kojų su apsiputojusiomis lūpomis ir krečiamas karščio, jai staiga pasirodė esąs Gabrielis ir Stefanas viename asmenyje. Žiuljetė atsiklaupė ir tarytum pati pamažu prarasdama sąmonę užsimerkusi priglaudė savo galvą prie įdubusios ligonio krūtinės.

Tik Gonzagos balsas pasiekė jos širdį ir ją pažadino:

– Žiuljete, ką darote? Juk tai beprotybė…

Atrodo, kad ir senasis gydytojas sunerimo dėl Žiuljetės.

– Gal iš tikrųjų būtų geriau, jei jūs čia rečiau lankytumėtės…

Gonzaga slapta jai mirktelėjo. Ji klusniai nusekė paskui jį. Gonzaga jai irgi tarytum iškrito iš laiko rėmų. Kada visa tai įvyko? Kokioje praeityje? Nuo kada ji nevalingai seka paskui jį vos pašaukta? Kokia sunki ir didelė jos išdavystė, kaip slegia tas tylėjimas! Tačiau Gonzaga nepasikeitė. Vis tas pat neatslūgstantis jo žvilgsnių ir minčių atidumas, nepaliekąs nė mažiausios galimybės pabėgti. Stovyklos gyvenimas nė kiek nepakeitė jo išorės: plaukų sklastymas visada tvarkingas, švarkas kruopščiai išvalytas, kūnas švarus, oda šviesi, iš burnos sklinda malonus kvapas. Ar ji myli jį? Viskas daug blogiau. Nelaiminga meilė visada nujaučia tikrąjį kelią, tegul tik sapnuose. Čia jokio kelio nėra.

Kartais atrodo, kad Gonzagos nėra taip pat ar net dar labiau negu Gabrielio. Iš pradžių viskas atrodė malonu, artima, lyg kažkas, pasiklydęs pasaulyje, ieškotų užuojautos, bet pamažu visa tai virto žiauria neišvengiamybe, nuo kurios nėra išsigelbėjimo. Jo liečiama, ji jausdavo tai, ko niekada nebuvo jautusi. Tačiau kartu su tuo jausmu gimdavo ir neapykanta sau, neapykanta išdavikei. Keletas medžiais ar krūmais apaugusių dykviečių pajūrio šlaite tapo jųdviejų susitikimų liudytojomis. Kartais pabusdavo paskutiniai išdidumo likučiai, ir ji klausdavo save: „Ir tai aš?.. Čia, ant nuogos žemės?.. Aš…“ Bet Gonzaga visada mokėdavo ištrinti iš minčių visa, kas bjauru. Gal jis buvo vienpusiškumo genijus, lošėjas, kolekcionierius, medžiotojas, vienas iš tų, kurie puikiai išsiugdo vieną vienintelį polinkį, gabumą? Kaip ir minėti žmonės, jis buvo ryžtingas ir be galo kantrus. Toji kantrybė atvedė Gonzagą ant Damladžko ir kukliai, bet atkakliai leido jam laukti savo dienos. Bet jo susikaupimas žadino priešingus Žiuljetės jausmus – išsiblaškymą ir valios paralyžių. Kartais ją apimdavo vis didėjantis abejingumas. Bjaurūs dygliuoti lapai kerojo jos viduje pamažu užstodami bet kokią šviesą.

Juodu sėdėjo vienoje iš tokių vietelių, kurias vadino „Rivjera“. Gonzaga perlaužė per pusę cigaretę, vieną pusę atsargiai užsidegė.