Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Gimdyvės palapinės užuolaidos buvo praskleistos, vargšė Hovsana turėjo kęsti negailestingą saulės kaitrą. Jos kančios buvo jos kančios, bet ji sau nebepriklausė. Smalsuoliai čia įeidavo, čia išeidavo. Petrosas Altuni greitai suprato, kad jam čia ne vieta, ir murmėdamas po nosimi paliko gimdyvę prižiūrėti savo žmonai, kuri dažnai tokiais atvejais jį pavaduodavo. Nekreipdamas dėmesio, kad raudotojos jam žemai nusilenkė, jis nuskubėjo į ligoninės baraką prie sužeistųjų. Močiutė Antaram liko su gimdyve, kietais kumščiais ir piktais žodžiais gindama smalsuolius šalin. Ji ryžtingai dirbo savo darbą, gerai žinomą jau ne vieną dešimtį metų. Kad ir kokia sena buvo močiutė Antaram, padėdama gimdyvei visada prisimindavo savo nelaimingus gimdymus jaunystėje.

Iskuhi savo ranka, kuri net tokioje kaitroje buvo šalta kaip ledas, vėsino svainės kaktą. Ji susirūpinusi žvelgė į močiutę Antaram, bijodama praleisti kokį nors jos nurodymą. Kad ir kaip energingai daktaro žmona draudė lankyti gimdyvę, vis dėlto žmonės nuolat prasiskverbdavo į palapinę ko nors paklausti, padrąsinti ar patarti. Atėjo ir Gabrielis. Nepaisydama nuolatinio šurmulio, Iskuhi pastebėjo, koks jis sublogęs, koks išblyškęs nuo vakar dienos jo barzdotas veidas. Ji stebėjosi, kad Žiuljetė pabuvo pas Hovsaną tik pusvalandį, nors jos jau seniai gyvena palapinėse kaip viena šeima. Gimdyvės vyras Aramas pasirodydavo kas dešimt minučių ir tuoj vėl išbėgdavo. Teisinosi būtinai turįs prižiūrėti stovyklos tarnybą, kad po vakarykštės pergalės ir turkų pasitraukimo neįsigalėtų tingus nerūpestingumas. Iš tikrųjų jaudulys ir rūpestis dėl žmonos nedavė jam ramybės. Senasis tėvas Tovmasianas iš tolo sekė sūnų jo painiais keliais, kad pastorius, būdamas toks susinervinęs, nuolat turėtų šalia savęs žaibolaidį. Džiaugsmingai laukdamas palikuonio meistras buvo apsivilkęs juodą sekmadieninį švarką. Auksinė laikrodžio grandinėlė kabojo skersai pilvo, kuris dėl prasto mėsiško maisto neatrodė sumažėjęs.

Kiekvienas lankytojas atnešdavo dovaną ir kokį naminį vaistą. Pavyzdžiui, vaistininkas Grikoras atnešė buteliuką savos gamybos kadagių esencijos, kad sustiprintų gimdyvės širdį ir nervus. Bet tai buvo kukli dovanėlė, palyginti su „gaidžio kiaušiniu“. Gimdymas užtruko ilgai, sąrėmiai ėjo vienas po kito, ir tada pasirodė senyva moteris laikydama rankose labai didelį kiaušinį ir aiškindama, kad jį per jaunatį padėjęs gaidys. Kai gimdymas būna sunkus, gimdyvė turinti suvalgyti šį gamtos produktą žalią, su visu lukštu, ir kūdikis tuoj pat išvystąs dienos šviesą. Močiutė Antaram su žmonėmis mokėjo elgtis daug mandagiau negu jos vyras, ji padėkojo senutei už nežmoniškai didelį kiaušinį, pažadėjo padaryti tai, ką toji patarė, ir išstūmė ją iš palapinės.

Moterims nepatiko, kad Hovsana Tovmasian sąrėmių metu nustojo rėkti. Joms atrodė, kad ji taip daro iš puikybės. Gal tai iš tikrųjų buvo savotiška puikybė, gėdos puikybė. Nunik, Vartuk ir Manušak jau seniai sulindo į palapinę. Nunik tupėjo palapinėje ir žvelgė į močiutės Antaram pastangas su atlaidžia pašaipa, kaip pasaulinio garso chirurgas žvelgia į kaimo daktarėlio darbą.

Po ilgų kančių, trukusių aštuonias valandas, Hovsana galų gale pagimdė berniuką. Kūdikis, iškentėjęs motinos įsčiose nuo Zeituno laikų tiek baimės ir negandų, buvo be sąmonės ir nekvėpavo. Antaram purtė mažą kūnelį, dar nenuvalytą ir kraujuotą, o Iskuhi turėjo kvėpuoti jam į burną. Bet Nunik ir jos pagalbininkės tokius dalykus išmanė daug geriau. Jos greitai stvėrė placentą, susmeigė į ją septynias adatas, priklausiusias septynioms skirtingoms šeimoms, ir viską sumetė į ugnį. Gyvybė, pasislėpusi negyvojoje dalyje ir norinti išvengti žemiškojo likimo, ugnyje išsivadavo. Po kelių sekundžių kūdikis ėmė žagsėti, paskui pradėjo kvėpuoti ir pravirko. Močiutė Antaram atsargiai trynė jį avienos lajumi. Minia buvo trumpai nutilusi, bet dabar pasigirdo pritarimo šūksniai.

Saulė leidosi. Pastorius Aramas nevikriomis rankomis, su juokingu jauno tėvo išdidumu paėmė raukšlėtą mažutę būtybę, kuri turės tapti žmogumi, ir parodė jį miniai. Visi džiaugėsi ir gyrė Tovmasianų šeimą, kad naujagimis vyriškos lyties. Tarp kovotojų pasigirdo šiurkštoki juokai. Tuo metu niekas negalvojo apie tai, kas jų laukia ateityje. Nežinia, kas pirmasis pastebėjo mažą apvalų ugninį apgamą, kurį šis tikrasis Musa Dago sūnus turėjo ties širdimi. Moterys spėliojo, ką galėtų reikšti toks ženklas. Nunik, Vartuk ir Manušak, kurių pats pašaukimas buvo aiškinti panašius ženklus, atkakliai tylėjo. Jos apsisiautė šydais, pasiėmė lazdas ir, gausiai apdovanotos, leidosi į kelionę namo. Jų įrudusios kojos žengė plačiu žingsniu. Ir vėl jos priminė antikos tragedijų chorą, kylančio mėnulio šviesoje besileisdamos žemyn, ten, kur palaidota praeitis.

Praėjo trys dienos ir trys naktys, ir sargybiniai pastebėjo kaimuose kažkokį nesuprantamą judėjimą.

Gabrielis tučtuojau pakilo į savo stebėjimo tašką. Ir iš tikrųjų, Ceiso žiūrono apžvalgos lauke pasirodė ryškiai apibrėžtos, netvarkingai bruzdančios figūros. Oronto lyguma, kaimus jungiančiu keliu, keliukais ir takais slinko jaučių traukiamų vežimų vilkstinės. Kaimuose vaikščiojo būriai vyrų su fesais ir turbanais. Gabrielis atidžiai žiūronu apžvelgė visus užkampius, bet nepamatė nė vieno kareivio ir tik keletą zaptijų. Jis pastebėjo, kad šį kartą į apleistas vietoves veržėsi ne tik seniai žinoma Antakijos ir apylinkių prastuomenė; šiandien įsiveržėlių srautas darė rimtesnį įspūdį ir, regis, turėjo aiškų tikslą. Johunoluko bažnyčios aikštėje buvo susirinkusi minia. Vyrai su turbanais kopė bažnyčios gaisrinėmis kopėčiomis, lindo į tuščią varpinę šalia didžiojo kupolo. Pasigirdo pratisi labai aukšto balso šūksniai – netgi nepasigirdo, juos buvo galima tik nujausti. Garsai aidėjo į visas keturias pasaulio puses. Pranašo Mahometo muedzinas iš Kristaus bažnyčios bokšto giedojo melancholišką viliojančią melodiją, nuo kurios suvirpa kiekvienas musulmonas. Jis kvietė tikinčiuosius iš aplinkinių ištuštėjusio krašto gyvenviečių, kaimų, lūšnų eiti į Musa Dago kaimus. Arkangelų bažnyčios, kurią buvo pastatęs senasis Avetisas Bagratianas, likimas buvo nuspręstas. Jo vaikaičio galvoje kilo nenumaldomas noras pora haubicų šūvių sutrukdyti šį vyksmą. Tačiau jis tuoj pat atmetė tokią pagundą. Negalėjo pats laužyti savo seno principo visada tik gintis, niekada nepulti. Slėnyje esantiems priešams kalnas atrodė pavojingiausias tada, kai niūksodavo paslaptingas, tarytum negyvas. Kiekvienas iššūkis galėjo susilpninti gynybą, nes valstybinei nacijai, turkams, tarytum suteikdavo moralinę teisę bausti maištininkus.

Matydamas nesuprantamą pagyvėjimą slėnyje Bagratianas klausė save, kiek turkų antpuolių dar galės ištverti. Amunicijos liko labai nedaug, nepaisant du kartus laimėtų trofėjų ir Nurhano gaminamų šovinių. Ramybės nedavė ta aplinkybė, kad mažiausia nesėkmė, menkiausia klaida iš karto reikštų pražūtį. Damladžko žmonėms nebuvo jokių tarpinių pakopų, tik pergalė arba mirtis. Bent vieno apkaso praradimas jau būtų galas. Gabrielis tūkstančius kartų svarstė, kad galą reiškia ne tik pralaimėjimas, bet viskas – ir gera, ir bloga, kad ir kaip susiklostytų padėtis. Jo karinis talentas leido tik kiek įmanoma atitolintį tą galą. Todėl nereikia be tikslo švaistyti to kapitalo – paniškos baimės, kurią kalnas tikriausiai įvarė turkams po dviejų pralaimėjimų.

Naujųjų slėnio gyventojų kas minutę darėsi vis daugiau. Po ilgesnio laiko Bagratianas suprato, kad karinių veiksmų neplanuojama. Tačiau naujųjų gyventojų antplūdžio jis iki galo taip ir nesuvokė. Gal musulmonai tik demonstratyviai užiminėjo krikščionių gyventas žemes. Prie Johunoluko bažnyčios durų jis pastebėjo nedidelę europietiškai apsirengusių ponų grupelę. Tai miudiras su savo pagalbininkais, nusprendė Gabrielis ir apsidžiaugė, kad tarp jų nebuvo karininkų, galinčių vadovauti puolimui. Nepaisydamas to, Gabrielis įsakė kiek tik įmanoma sustiprinti parengties padėtį pozicijose. Be to, stebėjimo postus liepė padvigubinti ir pasiuntė žvalgų grupes į visas Damladžko prieigas iki pat sodų ir vynuogynų, kad priešas naktį netikėtai neužpultų stovyklos.