Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Haikas suskaičiavo teisingai. Haubicų likimą nulėmė tai, kad binbašis su kūdikiškais skruostais taip ir netapo generolu ir dar turėjo džiaugtis, kad galėjo baigti savo karjerą buhalteriu Anatolijos geležinkelių valdyboje. Kariniame tribunole jis šimtus kartų prisiekinėjo gailestingojo Alacho vardu, kad nepamiršo skirti pabūklams apsaugą, kaip liepia įstatai, kad nenaudėliai zaptijai ir četehai be leidimo pabėgę kaip kiškiai. Nors buvo nesunku įrodyti, kad binbašis sako tiesą, tas jam nė kiek nepadėjo. Jo pareiga buvo palikti prie pabūklų būrį reguliariosios armijos kareivių. Tačiau ši binbašio klaida buvo ne vienintelė. Kai pėstininkai pasitraukė, artilerijos leitenantas, nesulaukęs jokių nurodymų ir neturėdamas nė vieno patikimo pavaldinio, nusileido į slėnį, norėdamas gauti ordre de bataille 44kitai dienai. Po jo ir samdytieji asilų varovai protingai nusprendė, kad naktį jie nebus reikalingi, ir nieko nesakę išsiskirstė po kaimus.

Teismas, matydamas tokią žemą kovinę moralę ir katastrofą, ištikusią turkų dalinius prie Pietų bastiono, vis dėlto skyrė binbašiui labai švelnią bausmę. Laimė, kad Džemalis Paša „juodas, kuprotas apgavikas“, visada kišęsis į kiekvieną smulkmeną, šiuo atveju kažkodėl asmeniškai nesidomėjo. Gal karo vadui labiau rūpėjo padėtis prie Sueco kanalo, o gal buvo ir kitų priežasčių, susijusių su žiauriojo Džemalio santykiais su visų dievinamu Enveru.

Haikas ir du geriausi žvalgai tyliai kaip katės ropštėsi uolų ketera anapus perėjos. Stefanas, kiek atsilikdamas, kopė jiems iš paskos. Vienakojis Hakopas, aišku, turėjo likti stovykloje. Šį kartą ambicingą luošį sudraudė jo draugas Stefanas, liepė galų gale palikti juos ramybėje. Sato šiąnakt nesisukiojo šalia Haiko gaujos, ji turėjo kitų svarbių reikalų. Stefanas ir Haikas buvo apsiginklavę šautuvais, kuriuos pasivogė iš kovotojų, turėjo ir šovinių. Šiandien reikėjo išspręsti ginčą tarp Stefano ir Haiko. Norėdamas pasigirti savo sugebėjimu šaudyti ir taiklumu, Stefanas ne kartą tvirtino galįs iš penkiasdešimties žingsnių atstumo pataikyti į kortos figūros galvą, o Haikas šaltai ir pašaipiai atšaudavo:

– Žinau, koks tu pagyrūnas.

Šį kartą reikėjo pasipūtėliui įrodyti, kad Stefanas tikrai geras šaulys, nors dėl kitų dalykų kartais ir tuščiai pasigiria. Ir Stefanas iš tikrųjų tai įrodė baisiausiu būdu.

Haikas vedė miesto vaiką per tankius rododendrų krūmus iki aikštelės, kur stovėjo patrankos. Vos už dešimties žingsnių knarkė miegantys artileristai. Sargybinis tuščiu žvilgsniu žvelgė į nakties dangų, kuriame dėl stiprios mėnulio šviesos nesimatė žvaigždžių. Laikas ir erdvė driekėsi į begalines tolumas, pilni didžiulės kantrybės. Stefanas pagrabaliojo kelias medžių šakas ieškodamas, kur atremti šautuvo vamzdį. Jis taikėsi labai ilgai ir nesijaudindamas, lyg tenykštės figūros būtų ne žmonės iš kūno ir kraujo, o iš kartono iškirptos lėlės mugės tiro paviljone. Šis europietiškos kultūros vaikas dabar nesijaudino dėl nieko, tik troško įgyvendinti savo ambicijas ir teisingai užvesti taikiklį ant mėnulio šviesoje blizgančios sargybinio kaktos. Kuo ramiausia širdimi jis paspaudė gaiduką, išdidus pajuto, kaip šautuvas iššovė ir buožė atsitrenkė jam į petį, labai patenkintas pamatė, kad sargybinis susmuko. Kai miegoję vyrai pabudo, nesuprasdami, kas dedasi, jis ėmė taikyti greičiau, bet nė kiek ne mažiau tiksliai, du, tris, keturis kartus spaudė gaiduką, kiekvieną kartą stipriai atitraukdamas spyną.

Visi penkiolika turkų buvo redifai 45, pagyvenę vyrai, nieko neišmanantys apie šios kovos tikslus. Jie ėmė blaškytis. Penki jų draugai jau gulėjo apsipylę krauju. Priešas buvo nematomas. Taigi šie šaunūs, į karą varu atvaryti valstiečiai net neieškojo priedangos, o lyg be galvos leidosi bėgti, puolė į mišką, kuo toliau, kuo toliau nuo čia, ir atgal jie niekada negrįš. Haikas jiems iš paskos paleido penkias savo šovininės kulkas. Šaudymo meistras Stefanas piktdžiugiškai pastebėjo, kad nė viena nepataikė. Haubicos, jų važiuoklės, vežimai su amunicija, šovinių dėžės, karabinai, traukiamieji gyvuliai liko be priežiūros. Taip keturiolikos metų berniukas penkiais šoviniais atkeršijo už milijonų savo tautiečių žudynes, atkeršijo niekuo nenusikaltusiems, į armiją suvarytiems valstiečiams, taigi ne tiems, kam reikėtų, bet juk karas ir kerštas dažniausiai tokie ir būna.

Sargybiniai, tylią mėnesienos naktį išgirdę šiaurės pusėje garsiai pokšinčius šūvius, pažadino vadus. Berniukai, tarp uolų laukę grįžtančių saviškių, be galo išsigando. Jie irgi jautėsi atsakingi. Jie atbėgo garsiai rėkdami ir mosikuodami rankomis. Hakopas su jam būdingu nervingu vikrumu nuklibinkščiavo pas Gabrielį Bagratianą, ką tik iš miegų, bandantį susivokti. Vienakojis persigandęs rodė į aną perėjos pusę ir nesustodamas šaukė:

– Haikas ir Stefanas! Jie ten! Stefanas ir Haikas!

Gabrielis iš pradžių nieko nesuprato. Jam buvo aišku tik viena – Stefanui gresia pavojus. Kaip pašėlęs leidosi bėgti nurodyta kryptimi. Šimtas vyrų stvėrė šautuvus ir puolė jam iš paskos. Tarp jų, žinoma, ir Čaušas Nurhanas Eleonas. Pribėgęs aikštelę su patrankomis, pamatęs žuvusius, o Stefaną nesužeistą, Gabrielis skausmingai apkabino sūnų, lyg norėdamas jį apginti, nors viskas jau buvo įvykę. Kiti stovėjo apstulbę. Niekas nekreipė dėmesio į jaunuosius didvyrius ir pabūklų užkariautojus, kurie, susižavėję bronzos spalvos žaislais, regis, buvo pamiršę ir pavojingus laikus, ir tikrovę, ir kruviną mirtį aplinkui.

Armėnai, neatgaudami kvapo, valandėlę stovėjo kaip sustingę. Įspūdis buvo neįtikėtinas, pasididžiavimas šiuo laimikiu gniaužė kvapą, niekas nesumojo paklausti, kokia kaina visa tai padaryta. Kuo greičiau, kol turkai negrįžo, pasigrobti patrankas! Viltis, kad jiems pavyks apsiginti, išaugo iki debesų. Du šimtai rankų kibo į darbą. Haubicos buvo greitai užkeltos ant važiuoklių, vežimai su amunicija, atsvaros, viskas kilo į viršų. Kiekvienas iš visų jėgų stūmė, traukė už virvių, kibosi į stipinus. Jie slinko be kelio nelygia kalno ketera, bet naktis tarytum pašalino visas kliūtis, nelygumus, akmenis, viskas rodėsi minkšta ir lengva. Kartais atrodydavo, kad nuo energingų rankų jėgos lafetai plaukia ore.

Nepraėjo nė pusantros valandos, ir haubicos, nepaisant labai nelygaus kelio, buvo pastatytos ten, kur jas norėjo matyti Gabrielis Bagratianas. Jam trumpai papasakojo, ką buvo nuveikęs Stefanas. Išgąstis tebevirpėjo Gabrielio širdyje, jis negalėjo pratarti nė žodžio. Negalėjo pagirti sūnaus. Įžūlus išpuolis savo iniciatyva, jo nuomone, buvo labai pavojingas pavyzdys ne tik paaugliams, bet ir vyresniems kovotojams. Jei kiekvienam šaus į galvą atlikti panašų didvyrišką triuką, tada Damladžke nueis po velnių vieningas vadovavimas ir drausmė, vieninteliai dalykai, garantuojantys, kad žmonės dar kiek laiko pajėgs išgyventi.

Dar didesnį rūpestį jam kėlė Stefanas. Be galo gailestingas likimas du kartus grąžino jį gyvą ir sveiką iš nutrūktgalviškų išpuolių, kurių pavojaus jis net negalėjo įvertinti. Vaikas aiškiai buvo praradęs pusiausvyrą. Uždaryti jį Trijų palapinių aikštėje irgi neįmanoma. Gabrielis ginė šalin šias mintis, dabar jam labai rūpėjo pagrobtos patrankos. Šį lauko haubicų tipą jis gerai pažinojo, Balkanų kare kovojo tokio tipo baterijoje. Tai buvo Austrijos–Vengrijos dešimties centimetrų haubicos, 1899 metų modelio, Turkijai jas tiekė Škodos gamyklos. Antrojo pabūklo šaudmenų vežime buvo dar trisdešimt sviedinių. Gabrielis rado viską, kas reikalinga kovai, stengėsi prisiminti, kaip visa tai panaudoti. Taikymosi įrengimai šaudymui iš priedangos, šaudymo instrukcija ir lentelės buvo lafeto dėžėje. Jis atgaivino senas žinias, apskaičiavo atstumą iki Bitiaso, stengėsi tiksliai nustatyti turkų stovyklos vietą, nustatė horizontalųjį reguliatorių atsižvelgdamas į patrankų vietos aukštį, fiksavo pakėlimo kampą su nedideliu ratu, kol gulsčiukas rodė reikiamą padėtį, tik tada atidarė užraktus, nustatė distancinį vamzdelį, įleido į vamzdį sviedinį ir uždarė užraktą. Jo neįgudusioms rankoms reikėjo gana daug laiko, kol atliko visus šiuos veiksmus. Čaušas Nurhanas tik labai nedaug galėjo jam padėti. Kai pradėjo aušti, Gabrielis dar kartą viską patikrino, tada jis ir Nurhanas suklupo šalia haubicų su degikliu rankose.