Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

„Rusas“ laikėsi tokios pat taktikos kaip Bagratianas rugpjūčio ketvirtąją. Jis laukė tinkamos sekundės dalies. Tačiau jo abejinga, tiesiog mirtina kantrybė, regis, buvo daug didesnė negu Gabrielio. Kai iš už skaldos lauko pasirodė pirmieji turkai, jis savo prieštvaniniu žiebtuvėliu užsidegė cigaretę. Voskanianas drebėdamas šalia jo sušnypštė:

– Dabar! Dabar, Kilikianai, pirmyn!

Kilikianas, viena ranka bandydamas uždegti pakulų kuokštelį, laisvąja ranka laikė mokytoją, kad šis neišsišoktų ir neduotų signalo per anksti. Turkai, be jokių pavojų užkopę iki tvirtovės ir pajutę kalno ramybę, pamiršo atsargumą, rinkosi būreliais, kalbėjosi, susibūrė į krūvą. Jiems pasiekus skaldos lauko vidurį, pasigirdo ilgas Kilikiano švilpimas. Taranai su milžiniškais akmenimis trenkėsi į lengvai suremtas sienas. Lengvesni viršutinių sluoksnių akmenys trupėdami ir švilpdami kaip šūviai pasipylė žemyn, tuo tarpu didieji kalkakmenio blokai pasviro ir dundėdami ėmė riedėti į turkų pusę. Jau pirmas įspūdis buvo siaubingas. O paskui armėnų kalnas pats stojo į mūšį ir taip žiauriai naikino priešą, kad šią gamtos stichiją Sirijos pajūryje minės ir ateinančios gyventojų kartos. Gynybinės sienos buvo įmūrytos tarp natūralių bokšto uolų. Taranų jėga išjudino ir šias viršūnės uolas, atskilę didžiuliai luitai irgi nulėkė į slėnio pusę. Šios neapsakomai smarkios griūties negalėjo sulaikyti ir netvarkingai išsibarstęs akmenynas už skaldos lauko. Su kurtinančiu trenksmu ir švilpesiu lyg neregėta bangų mūša akmenynas ėmė slinkti ir tarytum kreidos ir kalkių potvynis užgriuvo ir pasiglemžė dar gyvus likusius turkus. Tai buvo daugiau negu baisi uolų lavina. Atrodė, kad Damladžkas atitrūko nuo inkaro ir ėmė slinkti į lygumą. Lavina persirito per viršutinę Seleukijos griuvėsių dalį, išvartė visas kolonas ir sutrupino vijokliais apaugusias sienas. Dešimt minučių atrodė, kad kalnas nori pasislinkti iki Svedijos ir Oronto deltos.

Vakarinį turkų dalinio sparną prie Habastės kaimo akmenų lavina kliudė kiek mažiau. Pusę kareivių likimas apsaugojo nuo pražūties. Kita pusė žuvo arba buvo sužeisti, kaimą irgi beveik sugriovė.

Po ketvirčio valandos įsigalėjo slogi mirtina tyla. Lavinos pažerti akmenys ramiai švytėjo saulės atokaitoje. Nuo Šiaurinės perėjos dusliai dundėjo haubicų šūviai. Kai nebejudėjo nė vienas akmenėlis, Sarkisas Kilikianas vėl švilptelėjo. Sustingę dezertyrai ir kiti kovotojau sujudo. „Ruso“ vadovaujama Pietinio bastiono įgula lengvai leidosi šlaitu, visiškai ramiai pribaigdama sužeistus turkus, o žuvusius išrengdama iki paskutinio skudurėlio. Jie visa tai darė neskubėdami ir nuodugniai, nesirūpindami, kad jų broliai šiaurinėje pusėje kaunasi iš paskutiniųjų. Sarkisas Kilikianas vietoj savo skarmalų užsivilko naujutėlaitę turkų pėstininko uniformą. Nekreipdamas dėmesio į šviežio kraujo dėmę ant švarko, „rusas“ sukiojosi grožėdamasis savimi, lyg būtų naujai gimęs. Hrantas Voskanianas įkopė į aukščiausią uolų bokšto tašką ir kaip išprotėjęs pradėjo šaudyti į orą, lyg norėdamas parodyti, kad ir jis svariai prisidėjo prie pergalės. Įspūdingai pyškindamas šautuvu jis gerokai stebėjosi, koks paprastas dalykas narsiam vyrui yra narsumas.

Kitame fronto pakraštyje nei Gabrielis Bagratianas, nei binbašis nežinojo, koks siaubingas likimas ištiko pietinį turkų dalinį. Kovos įkarštyje lavinos trenksmas jiems pasirodė tik tolimas gaudesys. Čia, Šiaurinėje perėjoje, mūšis buvo labai sunkus ir nesėkmingas Armėnijos sūnums. Nežinia, ar likimas buvo palankus turkų artileristams, ar jie iš tikrųjų puikiai kovojo, bet per valandą reto šaudymo turkų haubicos keturis kartus pataikė į tranšėją, ant žemės gulėjo trys sumaitoti lavonai ir keletas sunkiai sužeistų. Gabrielis vos išvengė aplink švilpiančių skeveldrų. Jo oda buvo tarytum sustingusi. Jis jautė, kad ši diena nebus sėkminga. Sumanymai ir sprendimai ateidavo sunkiai. Jis būtų galėjęs išvengti aukų, šis žinojimas degė jam širdyje. Per vėlai įsakė Čaušui Nurhanui trauktis. Tačiau pasielgė protingai, kad trauktis liepė pro uolų šlaitą. Turkams pavyko aukštame medyje paslėpti stebėtoją, kuris galėjo matyti dalį tranšėjos ir koreguoti pabūklų šaudymo kampą. Tačiau akmeninės barikados dešinėje turkams buvo nematomos. Prisimindami rugpjūčio ketvirtosios nesėkmes jie bijojo negailestingai skardžių Musa Dago šlaitų ir nebandė užeiti iš užnugario.

Gynėjai pavieniui traukėsi iš priešakinės tranšėjos, susilenkę slėpėsi už uolų bei didesnių akmenų, kol pasiekė virš daubos esančią antrąją apkasų eilę. Šioje eilėje šiandien kovotojų nebuvo, nes Gabrielis nenorėjo atitraukti nė vieno vyro iš pirmųjų pozicijų. Buvo įsitikinęs, kad turkai bandys prasilaužti ir trečiame taške. Jo kraujas stingo kaip ledas, kai pagalvodavo, jog praradus antrąją apkasų liniją daugiau niekas nesutrukdytų turkams nužudyti penkis tūkstančius žmonių taip žiauriai ir su tokiomis kančiomis, kokių pasaulis dar nematė.

Turkų žvalgas iš medžio, regis, nepastebėjo armėnų traukimosi. Sviediniai kas minutę krisdavo į tranšėją. Kai ten niekas daugiau nebejudėjo, binbašis nutarė, jog laikas pulti. Po ilgesnės pertraukos miško tankmėje kitoje perėjos pusėje pasigirdo laukiniai trimitų ir būgnų garsai. Karininkai ir žemesnių laipsnių kariškiai riksmais ginė eilinius į ataką. Šie riksmai susimaišė su puolančiųjų šūksniais, kuriuose galėjai išgirsti ir nemažai baimės. Kareiviai daugiausia buvo neseniai pašaukti jauni valstiečiai iš Anatolijos kaimų, ką tik „nuo plūgo“, po kelių savaičių prasto apmokymo pirmą kartą patekę į kovos ugnį. Kai šie rekrutai pajuto, kad jų puolimui niekas nesipriešina, jų drąsa smarkiai išaugo, juos pagavo miniai būdingas laukinis svaigulys. Jie bėgo krūmais apaugusiu, kliūčių pilnu skardžiu ir beprasmiškai šaudydami užėmė didžiąją tranšėją.

Pulkininkas nusprendė, kad puolimas sėkmingas ir kad nereikia stabdyti jaunų kareivių įkarščio. Todėl įsakė zaptijams užimti paliktą tranšėją, o siautulio apimtus kareivius ginė pirmyn. Nukreipti haubicų ugnį į antrąją liniją jis, žinoma, nebandė, kad nekliudytų saviškių.

Ne tik Gabrielis Bagratianas, kiekvienas Armėnijos sūnus žinojo, kas jiems gresia. Kiekvieno vyro gyvybė, dvasia, kūnas buvo tarytum juoda naktis, degė tik vienas be galo ryškus taškas – į priešą nukreiptas taikiklis. Nebebuvo nei vadų, nei pavaldinių, liko tik suakmenėjęs suvokimas: už manęs niekieno nepridengta stovykla, moterys, vaikai, mano tauta!

Ir jie laukė, kaip buvo išmokyti, kol ateidavo momentas, kai nė viena kulka neprašauna pro šalį. Gabrielis ir Aramas Tovmasianas irgi pirmą kartą šaudė, nejudriu žvilgsniu taikydamiesi į savo aukas tarytum sapne. Kas vyko toliau, vyko ne jo ir ne Nurhano valia, tikriau, jų valia visiškai susiliejo su visų kovotojų valia. Iššaudę po penkis šovinius jie nebeužtaisė šautuvų iš naujo. Tarytum išgirdę vienintelį griežtą įsakymą Armėnijos sūnūs iššoko iš apkasų. Viskas buvo visai kitaip negu aną rugpjūčio ketvirtąją. Iš tvirtai suspaustų lūpų neprasiveržė nė vieno kovos šūksnio. Tylėdami keturi šimtai įvairaus amžiaus armėnų vyrų sunkiai užgriuvo persigandusius turkų jauniklius, tučtuojau prabudusius iš kovos svaigulio. Niūrios grumtynės vienas prieš vieną. Čia nedaug padėjo ilgi mauzerių durklai. Netrukus jie gulėjo išmėtyti ant kauburio žemės. Kaulėti armėnų kumščiai ieškojo mirtino priešo kaklo, stiprūs kaip laukinių žvėrių dantys perkąsdavo jiems gerkles. Žingsnis po žingsnio priešų linija traukėsi. Zaptijai, kuriuos senasis binbašis norėjo pasiųsti į mūšį, jam nepakluso. Rausvi binbašio skruostai įgavo violetinę spalvą, lyg jį būtų ištikęs širdies priepuolis. Zaptijų karininkas jam pareiškė, esą žandarmerijos pareiga yra prižiūrėti tvarką, o ne dalyvauti kovos veiksmuose, ir jie neprivalo pulti ginkluoto priešo. Jie pavaldūs civilinei valdžiai, o ne kariškiams. Iš prigimties minkšto būdo binbašis, apimtas įsiūčio, grasino sušaudysiąs karininką ir visus jo pavaldinius. Kas gi kaltas dėl viso to mėšlo, dėl armėnų tremčių? Valdininkai ir dvokiantys niekšai zaptijai, narsūs tik tada, kai reikia kovoti su moterimis ir vaikais, o šiaip jie sugeba tik plėšti, žudyti, vogti ir prievartauti. Tačiau įtūžis senukui nepadėjo. Įsižeidę zaptijai išlipo iš tranšėjos ir pasitraukė į aukštumėlę kitapus perėjos. Ir vis dėlto niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kaip baigsis mirtinas susirėmimas, jei tą valandą jie nebūtų sulaukę pagalbos.