Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Senasis pulkininkas, užsitarnavęs šį titulą taikos metais, nesikreipė į savo kareivius ugningomis kalbomis, o širdyje tyliai keikėsi paskutiniais žodžiais. Jis keikė kaimakamą ir juzbašį, keikė užnugario generolą, išdavusį jam ne lengvas kalnų patrankas, o tas sunkias ir nemanevringas haubicas, o labiausiai keikė jo ekscelenciją armijos vadą Džemalį Pašą, vadindamas jį juodu, kuprotu apgaviku. Visi šie politiniai Itihado vadovai, jo nuomone, buvo įžūlūs, niekingi išdavikai. Jie surengė sąmokslą prieš senąjį sultoną, o naująjį įkalino rūmuose. Paniekos verti žemesnieji karininkai patys pasiskelbė generolais, ekscelencijomis ir pašomis. Anksčiau tokia smulkmė neiškiltų aukščiau juzbašio. Tiems Itihado kiaulėms galima padėkoti ir už visą tą gėdą su armėnais. Auksiniais Abdiulchamido laikais dažnai surengdavo skerdynes šunims krikščionims, bet ne mūšius, kuriems turėtų vadovauti tokie aukšti štabo karininkai kaip jis – binbašis.

Išvargęs ir įpykęs jis su savo štabu laukė pirmojo šūvio. Artilerijos leitenantui įsakė pirmiausia paleisti kelis šūvius į armėnų gyvenvietę. Net Itihado padugnių sudaryti vadinamieji Generalinio štabo žemėlapiai buvo netikslūs, pagal šių žemėlapių atstumus šrapneliai ir granatos turėjo sprogti ant Damladžko keteros. Binbašis tikėjosi, kad stovyklos apšaudymas sukels moterų ir vaikų paniką bei palauš vyrų kovinę dvasią.

Ką gi, lūkesčiai beveik pasiteisino. Artileristai šaudė greičiau iš akies, o ne tiksliai nusitaikę. Trys iš dvylikos šrapnelių sprogo virš Miesto daubos. Jie ne tik apgriovė pastatus, bet ir sužeidė tris moteris, vieną senuką ir du vaikus, laimė, nesunkiai. Tačiau vienas sviedinys sugriovė maisto sandėlį, padegė jį ir sunaikino paskutines miltų, tabako, kavos, ryžių ir cukraus atsargas. Sandėlis liepsnojo, ir tik Dievo malonė apsaugojo, kad ugnis nepersimetė į netoliese esančią gyvenvietę. Žmonių sąmyšis buvo didžiulis, nuostoliai irgi. Bet kovotojus haubicų šūviai paveikė kaip dešimteriopas pavojaus signalas. Kas tuo metu buvo laisvi nuo tarnybos, nulėkė į savo pozicijas. Nurhanas Eleonas per kelias minutes pasiekė, kad gynybos postai būtų visiškai pasirengę kovai. Už fronto linijų susirinko jaunųjų pasiuntinių ir žvalgybos būriai.

Kai raitas ant asilo atskubėjo Bagratianas, visos karinio mechanizmo dalys buvo visiškai paruoštos. Po kelių minučių atėjo pirmoji žinia ir iš Pietų bastiono. Taigi staigus antpuolis turkams nelabai pavyko. Kovotojai, kad ir nustebę, buvo susikaupę ir pasirengę gintis.

Sarkisui Kilikianui ir visam Pietų bastionui šiandien buvo ypatinga diena. Priešas jų pozicijų visai nepažinojo. Turkai nedrįso leistis žvalgybon prie plataus, jokios augmenijos nepridengto skardžio su skaldos laukais ir griuvėsių terasomis. Operacijai vadovaująs kapitonas net nežinojo, ar už dantytų uolų bokštų slepiasi kovotojai, ar ne. Tirštai gyvenamos Oronto lygumos musulmonai Svedijoje, El Eskelyje ir Edidjėje tvirtino, kad jau daug dienų už šio uolų žiedo nepastebėjo jokio judėjimo, o naktimis nesimato laužų. Tačiau būrio vadas buvo atsargus ir spėjo, kad pietiniame Damladžko šlaite gali būti armėnų pozicijos, nors jokių ženklų nesimatė. Daliai savo kareivių jis įsakė pulti tiesiogiai, o kitiems apeiti iš užnugario. Pirmąją grupę sudarė reguliariosios armijos kareiviai, o antrąją četehai ir zaptijai. Vieni kopė tiesiai į kalną, kiti virš Habastės, ten, kur šlaitas nusileidžia iki jūros, turėjo iš užnugario pulti spėjamas armėnų pozicijas. Turkų kapitonas neleido savo daliniui kilti į kalną išskleista linija ir įsakė eiti ilgomis virtinėmis, kad atvirų taikinių būtų kuo mažiau. Kadangi Seleukijos šventyklos griuvėsiai, iki šiol dengę kareivius, stovėjo ant plačios kalnų terasos trys šimtai metrų virš jūros lygio, puolantiesiems reikėjo įveikti dar vieną beveik tokio pat aukščio griuvėsių sąvartą, kad pasiektų skaldos plotą, supantį Pietų bastioną. Tas plotas nebuvo labai status, visur galima pasislėpti už akmenų, taigi, binbašio nuomone, čia pulti buvo daug paprasčiau negu miškinguose Damladžko šlaituose, kuriuose už kiekvieno medžio ir krūmo gali slėptis armėnų karys. Be to, jei žygiuosi iš visur matomais kaimų keliais, netikėtas antpuolis bus neįmanomas.

Iki šiol nebuvo išsiaiškinta, kas gi vadovauja Pietų bastionui, ir tai galima laikyti rimtu bendro gynybos plano trūkumu. Bagratiano nuomone, bastionui dėl atviro skardžio grėsė mažesnis pavojus negu Šiaurinei perėjai ar Ąžuolų tarpekliui. Todėl jis į gana didelę bastiono įgulą paskyrė visus dezertyrus ir tariamus dezertyrus, nepatikimą Damladžko prastuomenę, kurią norėjo laikyti kuo toliau nuo kitų žmonių. Sektoriui vadovavo senas kareivis iš Chederbėjaus, lėto būdo pavargęs žmogus, kuriam trūko jėgų tvirtai laikyti savo rankose užsispyrusius ir karšto būdo dezertyrus. Mokytojas Voskanianas, komisaras ir karinio komiteto paskirtas prižiūrėtojas, dėl savo juokingo mokyklinio griežtumo ir pasipūtimo jau nuo pirmųjų dienų tapo pajuokos objektu. Ambicingas neūžauga šiems gyvenimo vėtytiems ir mėtytiems valkatoms negalėjo įkvėpti pagarbos, nors ir labai to troško. Taigi savaime suprantama, kad pamažu valdžią šiame sektoriuje į savo rankas paėmė kiečiausias vyras – Sarkisas Kilikianas.

„Rusas“ po ano pralaimėjimo Bagratianui, regis, gerokai pasikeitė. Jis jau nevaidino nepriklausomo svečio, kuris taikosi prie kalno gyventojų tik tiek, kiek jam patinka, nuo anos dienos jis neprieštaraudamas pakluso karinės padėties taisyklėms. Negana to, savojoje fronto atkarpoje jis pasirodė esąs sumanus įtvirtinimų inžinierius. Daug dienų darbuodamasis be poilsio, jis paaukštino ir sutvirtino iš stambių akmeninių blokų suremtas gynybos sienas, be to, sukūrė primityvų, bet efektingą prietaisą, gerokai padidinusį gynybos galimybes. Prie kiekvienos iš trijų sienų, atgręžtų į skaldos laukus, iš aukštų ąžuolų kamienų buvo pastatyti savotiški keturkampiai vartai. Prie šių vartų viršutinio skersinio pririštas kanapinėmis virvėmis kabojo storas rąstas, kurio viename gale buvo pritvirtintas galingas akmens luitas ar geležimi kaustytas skydas. Virves buvo galima pailginti arba sutrumpinti, taip pakeičiant tarano smūgio vietą. Kai sunkus taranas, smarkiai atitrauktas atgal, trenkdavo į sienų blokus, smūgio jėga buvo milžiniška.

Kai prasidėjo haubicų ugnis ir sargybiniai pranešė, jog turkų kareiviai kopia į kalną virš romėnų šventyklos griuvėsių, Bagratiano paskirtas komendantas visiškai pametė galvą. Jis lyg užkerėtas žiūrėjo pro uolų bastiono plyšį į skaldos lauką, nepajėgdamas duoti kariams jokios komandos. Hrantas Voskanianas, valdingas neūžauga, išblyško kaip popierius. Jo rankos taip drebėjo, kad nepajėgė atitraukti šautuvo spynos ir įdėti pirmąjį šovinį. Jo pilvas išsipūtė, jis prarado pusiausvyrą. Vos prieš pusvalandį atrodęs kaip grėsmingas karo dievas Marsas, dabar mokytojas neturėjo jėgų net pabėgti iš kovos lauko. Jo balsas dingo. Jis kaip šunelis sekiojo Sarkisą Kilikianą. Kalendamas dantimis prižiūrėtojas laukė pagalbos iš prižiūrimojo. Blausus „ruso“ žvilgsnis buvo kaip visada ramus, su šaltu agato atspalviu. Prie jo tučtuojau susibūrė dezertyrai ir gretimų būrių kovotojai, visiems rodėsi savaime suprantama, kad vadas yra jis. Niekas nekreipė dėmesio į komendantą iš Chederbėjaus. Kilikianas irgi beveik nepratarė nė žodžio. Jis su savo būriu apėjo gynybos įtvirtinimus, rankos mostu nurodydamas, kas turi pasilikti uolų bokšte, kas prie sienų ir šoninių atramos taškų. Už rąstinių vartų ant aukštų akmenų krūvų buvo galima užsiropšti savotiškomis kopėčiomis. Ant jų dabar sulipo po du vyrus laukdami Kilikiano ženklo, kada paleisti taranus į sienas.