Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Juo baisesnės darėsi naktys, juo rūpestingiau Žiuljetė dirbdavo savo darbus rytais. Ji visai nenorėjo būti „žmogiška“, kaip jai patarė Gabrielis, ji tik norėjo įveikti vienatvės ir apleistumo jausmą. Tarnaudavo su didžiuliu atsidavimu. Stegdamasi įveikti savo jautrią uoslę, ji klūpėdavo prie ligonių, prie senukų, pusiau be sąmonės gulinčių ant šiurkščių paklodžių. Nudengdavo jų karščiuojančius kūnus, valydavo nešvarumus, plaudavo persikreipusius veidus tualetiniais vandenimis, kurių dar šiek tiek turėjo. Tomis dienomis ji daug ką paaukojo. Atidavė dalį savo skalbinių, paklodes liepė sukarpyti kūdikių vystyklams ir sužeistųjų tvarsčiams. Sau pasiliko tik tai, kas būtiniausia. Tačiau kad ir kaip Žiuljetė stengėsi, blausiose karščiuojančių ligonių ir atsainiose sveikųjų akyse nematė jokio dėkingumo, netgi pripažinimo jai, svetimšalei. Net Gabrielis šykštėjo jai gero žodžio. Prieš dešimt dienų jis taip riteriškai rūpinosi ja, o dabar ji tapo jam nereikalinga našta. Tokia visų apleista, vienišesnė ir nelaimingesnė už menkiausią vargšą, ji turėjo mirti ant Musa Dago.

Tomis valandėlėmis, kai jai darydavosi be galo gaila savęs, Žiuljetė net nuo savęs rūpestingai slėpė, kad nėra tokia jau visiškai apleista. Gonzaga Marisas, pamatęs jos akyse nelemtą sąmyšį, nebesitraukė. Jis ėmė dar labiau stengtis jai pasitarnauti, pagelbėdavo visada ir viskuo, kuo galėjo. Žiuljetė vis dažniau žvelgė į jį kaip į prancūzės moters sūnų, jai artimos kultūros žmogų, lyg tolimą giminaitį. Pastarosiomis dienomis jų artimumą kažkas ėmė trikdyti ne tik iš jo, bet ir iš jos pusės. Ribų jis iki šiol nebuvo peržengęs. Tačiau pirmą kartą leido jai pajusti savo geismą, nė kiek nesumenkindamas pagarbos jai. Riba, prie kurios jie priartėjo, artumas neliečiant vienas kito dar labiau trikdė Žiuljetę. Ji daug galvodavo apie Gonzagą. Prisidėjo dar tai, kad jis, nors ir prancūzės motinos sūnus, ją gerokai gąsdino. Žmonės, kurie moka save tramdyti, žmonės, kurie turi kantrybės be galo ilgai laukti, iš tikrųjų kelia baimę. Be to, Gonzaga buvo vienas iš tų, kurie susijaudinę ne parausta, o išblykšta.

Permaina prasidėjo nuo to, kad Gonzaga Marisas pastarosiomis dienomis vis dažniau prarasdavo tylų santūrumą, kurio Žiuljetė niekada negalėdavo suprasti, ir pradėjo jai pasakoti apie savo gyvenimą.

Kiekvieną rytą Žiuljetė tris ar keturias valandas darbuodavosi ligoninės barake, paprastai tol, kol ligoniams būdavo išdalijami pietūs. Tuo metu Gonzaga Marisas ateidavo jos pasitikti. Jei ji dar būdavo nebaigusi savo darbų, jis kantriai laukdavo, nenuleisdamas nuo jos atidžių akių. Ji jautė, kad tos akys ja rūpinasi. Iš tikrųjų taip ir buvo. Jei ji kartais tyčia užtrukdavo truputį ilgėliau, jis atsargiai priėjęs šnibždėdavo:

– Užtenka! Palikite visa tai, Žiuljete! Toks darbas ne jums. Jis gali jums pakenkti.

Švelniai, bet ryžtingai jis versdavo ją išeiti iš ligoninės. Ji noriai jam paklusdavo. Kadangi Gonzaga neturėjo jokių pareigų ir jų neprašė iš Vadovų tarybos, laiką leido ieškodamas Damladžko šlaite nuo jūros pusės nuostabiai gražių takų, apžvalgos taškų ir poilsio vietelių. Šios vietos, tvirtino jis, esančios tokios pat gražios kaip ir garsioji Rivjera. Dabar Gonzaga ir Žiuljetė kasdien ilgas valandas sėdėdavo saugiose ir visiems vėjams atvirose vietose, ant pavėsingų šios „Rivjeros“ uolų kyšulių, kurie nuo plokštikalnės buvo atskirti mirtų, rododendrų ir arbuto krūmų ruožo. Ilga augmenijos linija, čia kylanti, čia nusileidžianti, tęsėsi virš uolų sienos, o siena skardžiai krito į jūrą. Abu jautėsi be galo vieniši. Kas gi pasiges jų, svetimšalių?

Tą dieną, rugpjūčio keturioliktąją, penkioliktą dieną ant Musa Dago, Gonzaga atrodė smarkiai pasikeitęs. Žiuljetė dar niekada nebuvo mačiusi jo tokio liūdno, tokio vaikiškai melancholiško, regis, be jokios priežasties paniurusio. Jo akys, kuriose nebūdavo gilumos net ir tada, kai žvelgdavo į tolį, šį kartą, bent Žiuljetei taip pasirodė, buvo nukreiptos į begalybę. Bet iš tikrųjų jis buvo nukreipęs žvilgsnį į konkretų tašką, kuris buvo pridengtas kalno kyšulio. Mintyse jis ieškojo Oronto deltos lygumų, didelių, saulėje spindinčių spirito varyklos pastatų. Todėl Žiuljetės klausimas, išplaukęs iš jos, o ne iš jo nuotaikų, buvo visai ne vietoje:

– Gonzaga, ar labai ilgitės tėvynės?

Jis nusijuokė, ir ji susigėdusi pajuto, kokie beprasmiški jos žodžiai. Prisiminė jo biografiją, Gonzaga pasakojo jai daugelį epizodų su lengva ironija, lyg juose būtų dalyvavusi tik jo dalis, ir tai ne geriausioji. Tėvas – Atėnų bankininkas, motina – jų namų guvernantė prancūzė. Vaikui dar nebuvo ketverių metų, kai įvyko katastrofa. Tėtė paspruko į Ameriką, palikdamas motiną ir sūnų vienus, be jokių lėšų. Mama, vis dar jausdama bėgliui meilę, nepaisydama didžiulių sunkumų kartu su Gonzaga nusivijo jį už okeano. Tiesa, jai nepavyko sumedžioti tikrojo savo vyro, bet jo ieškodama aptiko kitą. Tai buvo pagyvenęs Detroito skėčių fabrikantas, jis vedė motiną ir įsūnijo berniuką.

– Todėl aš galėčiau visai teisėtai turėti dvi pavardes, – prisipažino Gonzaga, – bet man atrodo, kad Gonzaga Mak Veverlis kažkaip nesiderina su mano išvaizda, todėl pasilikau senąją pavardę Marisas.

Pavardės pasirinkimą jis aiškino labai rimtai. Vargšei Gonzagos motinai gyvenimas su skėčių fabrikantu irgi neatnešė laimės. Santuoka iširo, ji turėjo palikti namus Detroite, o Gonzaga keliavo iš vieno internato į kitą, kol jam suėjo penkiolika. Tuo metu likimas lėmė, kad jis sutiko savo tikrąjį tėvą, vėl neblogai prasigyvenusį. Senąjį tėvą kamavo sąžinės priekaištai, kadangi Gonzagos motina mirė vienoje Niujorko vargšų prieglaudoje. Jis išsiuntė sūnų, davęs jam šiek tiek pinigų, į Atėnus pas savo gimines. Apie tolesnius savo gyvenimo metus Gonzaga pasakojo labai šykščiai ir sausai. Jie nebuvo nei geri, nei blogi, juo labiau nebuvo įdomūs. Tik gerokai vėliau, po varganos vaikystės ir apgailėtinos jaunystės, Paryžiuje jis pagaliau atrado save, tai yra atrado savyje šiokių tokių gana paprastų ir nedidelių talentų, kurie jam padeda vargais negalais prasimušti šiame pasaulyje. Jau daug metų gyvenąs Turkijoje, tėvo giminės padėję jam įsikurti Stambule ir Smirnoje. Stambule jis teikia informaciją Amerikos laikraščių korespondentams apie gyvenimą ir įvykius centrinėje Turkijoje. Kai šis darbas nelabai sekasi, vadovauja mažų italų operos draugijų arba operečių chorams. Pastaruoju metu netgi buvo pasisamdęs akompaniatoriumi vienai kabareto trupei iš Peros, ketino padėti trečios rūšies dainininkių ir šokėjų būreliui keliauti po tamsiausius Turkijos užkampius.

Ką jis pasakojo, atrodė visai tikėtina. Viskas taip liūdna, banalu, kad tikriausiai čia nėra nei melo, nei noro pasipuikuoti. Gonzaga savo kuklią biografiją pasakodavo taip atmestinai, lyg ji būtų kur kas žemiau jo tikrosios esybės, apie kurią liudijo jo akys, kai jis žvelgdavo į Žiuljetę. Ji tikėjo tais pasakojimais, bet kartu jai rodėsi, kad tai ir tiesa, ir netiesa. Vieną akimirką ji net pagalvojo, kad Gonzaga turbūt kiekvienai moteriai pasakoja kitokią savo praeitį, tiesa, visada tokią pat blausią.

– Kiek moterų buvo toje menininkų grupėje, kurią jūs lydėjote į Aleksandretę? – neatlyždama klausinėjo Žiuljetė.

Prisiminimai apie šią trupę jam, regis, buvo nemalonūs. Jis niūrokai atsakė:

– Na, buvo apie aštuoniolika ar dvidešimt.

– Tarp jų, aišku, nemažai jaunų ir gražių. Ar buvote su kuria nors suartėjęs, Gonzaga?

Jis nustebęs papurtė galvą kratydamasis tokios minties.