Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kasdienis gyvenimas, kurį Ter Haikazunas taip išmintingai stengėsi suformuoti naujomis gyvenimo sąlygomis, įsigalėjo greičiau, negu buvo galima tikėtis. Tačiau nuo ramios slėnio kasdienybės jis labai skyrėsi, jame buvo daug trinties ir sunkumų. Kai kuriomis valandomis, ypač poilsio metu, kai darbas nebeatitraukdavo nuo sunkių minčių, šeimose įsiviešpataudavo nepasitenkinimas, irzlumas. Todėl Aramas Tovmasianas Vadovų taryboje pasiūlė ką nors daryti, atsverti šio gyvenimo vargus kokiomis nors pramogomis, bent trumpomis vakaro valandomis išvaduoti prislėgtas sielas iš liūdesio. Būtų gera, jei kas antrą ar trečią dieną žmonės galėtų tikėtis ko nors įdomaus. Galima susirinkti Altoriaus aikštėje, leisti pakalbėti kam nors iš vadovų, ir ne tik apie dabartinę padėtį, bet ir apie bendrus tautos ir gyvenimo dalykus, kurie nukreiptų žvilgsnius į tolumą, kad širdys galėtų pailsėti nuo pilkumos.

Gabrielis Bagratianas iš karto pritarė pastoriui. Bet Ter Haikazunas su vos pastebima šypsena atsitokėjo iš savo įprastinio susimąstymo ir pakėlė akis. Jis pasakė, kad šis gražus sumanymas būtų per daug sausas ir didaktiškas. Pakilios kalbos būtų naudingos rimtiems ir protingiems vyrams, tačiau tokių, deja, labai maža, tuo tarpu moterims, mergaitėms ir jaunimui tai visai netiktų. O juk kaip tik nuo šios nepastovios, jausmais besivadovaujančios gyventojų dalies stovyklos pasipriešinimo jėga priklauso labiau negu nuo rimtų ir išmintingų žmonių. Todėl po sunkių dienų reikia rengti paprasčiausius pasilinksminimų vakarus, kurie leistų smagiai užsimiršti. Juokdarių ir istorijų pasakotojų stovykloje netrūksta, be to, yra daugybė muzikantų. Beveik kas antras vyras skambina taru arba sazu. Yra ir grojančių kamančos smuiku ar fleita, o ką kalbėti apie rankinį būgnelį. Muzika tegul rūpinasi Asajanas, mokytojas ir bažnyčios choro vadovas, jis tegul nedelsdamas imasi organizuoti šventes.

Plonas kaip siūlas dainininkas labai nustebo, kad jo priešas ir kankintojas Ter Haikazunas suteikė jam garbę imtis tokio darbo. Dar labiau jis nustebo, kai tas pats Ter Haikazunas, nepakęsdavęs vulgarių linksmybių, ne tik leido, bet ir pasiūlė įrengti lentomis klotą šokių aikštelę, kokia buvo įrengta Johunoluke. Tiesiog negirdėtas dalykas, kad kunigas nesipriešino, kai senasis Tovmasianas su pagalbininkais iš neobliuotų lentų kitame didžiosios aikštės gale ties šventuoju altoriumi ėmė statyti šią šėtono sceną. Jau kitą vakarą buvo numatyta pirmoji šokių šventė. Atėjo Vadovų taryba, atėjo Ter Haikazunas, atėjo visi žinomi žmonės, taip pat Gonzaga Marisas bei Žiuljetė, kurią pakvietė Gabrielis.

Iš pradžių pastorius Aramas pasakė trumpą kalbą, kurioje prašė Dievą atleisti, kad žiauriais negandų laikais žmonės nori truputį žemiškai pasilinksminti. Paskui mokytojas Asajanas skardžiu kaip trimito balsu (pagal išvaizdą iš jo galėjai tikėtis tik silpno falceto) padainavo kelias patriotines dainas, tarp jų ir tą ugningąją:

Tada atėjo eilė Bagratianų namų patefonui. Iš pradžių jis pagrojo karūnavimo maršą iš Mejerberio „Pranašo“, paskui tyliai atliko Edvardo Grygo „Ozės mirtį“. Grojant šią lėtą pjesę, sustoję aplink šokių aikštelę žmonės žvelgė vieni į kitus svajingai, tarytum norvegų kompozitorius būtų sukūręs muziką, kuri brendo jų širdyse. Mažesnis pasisekimas laukė sunkiai apsiginklavusio Hranto Voskaniano, įlipusio į tribūną. Jis trankiu kaip perkūnas balsu padundeno du patetiškus eilėraščius su didžiule neapykanta, tarytum teisėjas, skelbiąs nuosprendį nusikaltėliui. Skiemenys šokinėjo vieni per kitus su tokiu įniršiu, kad tik nedaugelis klausytojų galėjo ką nors suprasti. Pirmasis eilėraštis jam pavyko kiek geriau. Jis vadinosi „Armėniškas lopšys“ ir buvo klausytojams žinomas:

Deja, tylenis šiuo garsiu poeto Varužano 42eilėraščiu nepasitenkino, juk laikė save ašugu, tautos dainiumi. Todėl norėjo pradžiuginti publiką dar vienu ilgu, šį kartą savos kūrybos eilėraščiu, kurio vienintelis pranašumas, nepaisant daugelio strofų, buvo tas, kad jis iškrito kaip smarki liūtis ir staiga pasibaigė. Kai dainiaus ausų nepasiekė sutrikusios ir nieko nesuprantančios minios plojimai, jis pakėlė savo mauzerį, nežinia, sveikindamas ar grasindamas, ir išdidžiai pasitraukė nuo scenos užleisdamas vietą muzikantams.

Dabar prasidėjo linksmesnioji šventinės programos dalis. Iš pradžių jaunimas varžėsi, bet netrukus kelios poros pradėjo šokti dardz para ir bolor para , vietinius trankius kalniečių šokius. Vėliau Gabrielis išvedė Žiuljetę pabandyti keletą kartų apsisukti. Bet po minutės ji paprašė baigti, nes tokių šokių nemokanti. Ji atsisakė šokti ir su Gonzaga Marisu, ir su Hrantu Voskanianu. Pastarasis liko patenkintas bent tuo, kad ji nešoko ir su „puošeiva“ Gonzaga. Iskuhi pašoko su Gabrieliu visą bolor para iki galo. Virpančioje laužo šviesoje ji atrodė linksma, išraudusi, nors kentė dėl savo negalios labiau negu bet kada. Gabrielis netrukus grįžo į šiaurines pozicijas, moterys irgi ėmė skirstytis. Bet kiti liko dar ilgai, vis pakurstydami laužą. Keista, bet tarp šokėjų išsiskyrė Sarkisas Kilikianas, jis šoko tiesiog meistriškai. Nepaisant nelabai malonios išvaizdos, mergaitės mielai eidavo su juo šokti. Jis buvo lankstus, jo jaunatviškas ir kartu išsekęs veidas, panašus į kaukolę, išdidžiai ir su humoro išraiška sukiojosi virš mergaičių galvų. Silpnaprotis Gevorkas susikaupęs sukosi tarp porų. Rankoje šį kartą laikė ne saulėgrąžą, o mirtos šakelę.

Toks bendrais bruožais buvo gyvenimas ant Musa Dago pirmąsias keturiolika dienų. Iš esmės čia buvo visa, kas apskritai sudaro žmonijos gyvenimą. Šie žmonės buvo dykynėje, pabėgę į nykią tuštumą. Mirtis juos supo iš visų pusių, tik svajotojai galėjo viltis išsigelbėti. Trumpa jų istorija rutuliojosi pagal mažiausio pasipriešinimo dėsnį. Šis dėsnis privertė juos laikytis bendruomeninio ūkio principų, su kuriais dauguma norom nenorom taikstėsi, nors labiau buvo linkę rūpintis kiekvienas savimi, o ne kęsti prievartą. Turtingieji, pirmiausia smarkiai nukentėję bandų savininkai, buvo labai nepatenkinti, kad atimta jų nuosavybė. Žinojimas, jog išėję į tremtį jie būtų praradę ne tik visą turtą, bet ir gyvybę, nepadėjo įveikti apmaudo, kad štai jie tapo neturtingi. Net ir dabar, kai gyvybė galėjo baigtis po kelių dienų ar savaičių, darė viską, kad bent iš pažiūros išsiskirtų iš pilkos masės gražesnėmis gyvenimo formomis. Nepaisant didžiulių pastangų, kurių reikalaudavo kiekviena diena, žmonių noras užsimiršti, patirti džiaugsmą, pajusti dvasios polėkį buvo ne mažesnis kaip ir kitose žmonių gyvenamose pasaulio vietose. Tokį kaip vaistininkas Grikoras, žinoma, rasi ne visur. Jis buvo tikras stoikas, kuris ir grasinamas kruvino kardo sėmėsi visa apimančio mokslo ne tik iš savo mylimos bibliotekos, bet ir iš baisios tuštumos.