Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Mokslinčius vis rečiau išeidavo iš savo buveinės. Gal norėjo paneigti didįjį Damladžko kalėjimą dar labiau apribodamas save? O gal ignoravo įvykusius pasikeitimus tiesiog jų nepaisydamas? Jis ilgas valandas sustingęs sėdėdavo ant lovos kartkartėmis išsitraukdamas iš knygų sienos tomelį, bet netrukus vėl atsargiai padėdavo jį į vietą. Jo nugara pastebimai sulinko. Mokytojai, kuriems dabar teko eiti svarbias pareigas, retai jį aplankydavo. O jei ir ateidavo, tai Grikoras kaskart vis labiau juos nuvildavo, nes užuot papildęs jų žinias negirdėtais pasaulio sąrangos faktais, jis pasakodavo paslaptingas istorijas su giliaprasmiškais moralais, nuo kurių jie stengdavosi kuo greičiau pabėgti. Hrantas Voskanianas dėl to netgi pradėjo nemėgti anksčiau taip gerbiamo mokytojo. Tai rodė, kad Voskanianui labiau patinka jo dabartinis kariškio vaidmuo negu ankstesnysis poeto.

– Senukui ne viskas gerai su galva, – niekinamai tarė jis kolegai Šatachianui, bet tas atkakliai gynė šmeižiamą Grikorą.

Vadovų pasitarimų metu Grikoras neišeidavo iš savo kamarėlės, nors buvo vienas iš įgaliotinių. Gelsvu mandarino veidu jis nustebusiomis primerktomis akimis žvelgdavo į posėdžių salę, lyg visiškai nesuprasdamas, ką šie žmonės kalba. Naktimis pakilęs iš guolio atsisėsdavo prieš vyresnybės baraką. Mirksėdavo žvelgdamas į amžinąją lempelę, degančią prie altoriaus paveikslo, ir dvi žibalines lempas, apšviečiančias aikštę, klausėsi, kas dedasi palapinių gatvėse, iš kurių sklido miegančių žmonių alsavimas. Kas pusę valandos pasirodydavo nakties sargybiniai ir sveikindavosi su vaistininku. Bet jis nieko neatsakydavo, tik be paliovos purtydavo galvą. Tai atrodė kaip begalinės, neįveikiamos nuostabos gestas, o iš tikrųjų buvo pirmas rimtas Grikoro sveikatos sutrikimo ženklas.

Su grauduliu širdyje matome, kaip toji mažutė žmonija, penki tūkstančiai sielų, per tokį trumpą laiką pakartojo ilgą civilizacijos kelią. Užkopė į kalną netekdama beveik visko. Visas jų kultūrinis palikimas tebuvo truputis žibalo, kelios žvakės ir būtiniausi įrankiai. Pirmoji liūtis subjaurojo varganą krūvelę antklodžių, patalų, paklodžių, čiužinių, vienintelius daiktus, primenančius namų jaukumą. Ir vis dėlto nei iš visų pusių tykanti mirtis, nei didžiausias skurdas nepajėgė išnaikinti dieviškų poreikių, religijos ilgesio, tvarkos, išminties ir dvasinės pažangos troškimo.

Ter Haikazunas kaip visada sekmadieniais ir švenčių dienomis laikydavo mišias. Mokyklos aikštelėje vaikams vyko pamokos. Petrosas Altuni ir močiutė Antaram pavyzdingai tvarkėsi ligoninėje ir barėsi su visais vadovais reikalaudami ligoniams geriausio maisto. Palyginti su gyvenimo įpročiais slėnyje, visuomenės moralė čia tapo netgi aukštesnė. Sulysę ir išblyškę veidai atrodė patenkinti. Ilgos rugpjūčio dienos neužtekdavo įvykdyti visoms pareigoms. Pirmieji darbai prasidėdavo jau ketvirtą ryto. Melžėjos eidavo į aptvarą, į kurį piemenys būdavo suginę ožkas ir motinines avis. Pienas dideliuose induose būdavo gabenamas į vakarinį Miesto daubos pakraštį, čia jau laukdavo močiutė Antaram ir imdavo dalyti pieną vaikų motinoms, ligoninei ir sūrio gamybai. Tuo metu moterys ir mergaitės ilgomis virtinėmis traukdavo prie netoliese tekančių šaltinių pasisemti šviežio vandens didžiuliais molio ąsočiais, kuriuose vanduo ir per kaitrą likdavo gaivus ir šaltas. Gausūs šaltiniai ir jų puikus vanduo buvo tikra palaima, kurią Musa Dagas teikė savo vaikams. Grįžus vandens nešėjoms, septyni muchtarai eidavo į avių ganyklas išrinkti avių, kurias tą dieną reikėdavo papjauti. Tiesa, dėl mėsos labai anksti pasireiškė gana grėsmingi dalykai. Šiose vietose iš kurdiukinės avies išeidavo tik dvidešimt oka, tai yra dvidešimt penki kilogramai, valgomos mėsos, nors gyvas svoris būdavo du kartus didesnis. Kadangi penki tūkstančiai žmonių, tarp jų daug labai sunkiai dirbančių, turėjo maitintis beveik vien mėsa, kasdien tekdavo papjauti šešiasdešimt penkias avis, kad kovotojų būriai ir darbo rezervistai galėtų sočiai pavalgyti. Betgi kiek laiko bus galima gyventi ant kalno, kai bandos taip sparčiai mažėja? Tai kiekvienas galėjo suskaičiuoti. Ter Haikazunas ir pastorius Aramas Tovmasianas jau trečią sekmadienį griežtai įsakė neišmesti jokių paskersto gyvulio dalių, net žarnų. Per dieną skerdžiamų gyvulių skaičių sumažino iki trisdešimt penkių avių ir dvylikos ožkų.

Tačiau tai buvo dar ne visi pavojai, susiję su skerdžiamais gyvuliais. Kadangi Miesto dauba, kiti stovyklos pastatai ir tranšėjos užėmė labai didelę dalį ganyklų, jau nuo pirmųjų dienų ėmė kristi gyvulių svoris. Bet niekas nesiryžo siųsti piemenų su bandomis į kalnų pievas anapus Šiaurinės perėjos. Skerdykla buvo prie miškelio, toliau nuo Miesto daubos. Tačiau baimingas skerdžiamų gyvulių bliovimas kiekvieną rytą girdėdavosi stovykloje. Skerdikai iš pradžių kabindavo skerdenas ant medžių ir jos ten kabodavo dieną arba dvi. Bet nuo vasaros karščių mėsa greitai imdavo gesti. Po tokio nemalonaus patyrimo buvo imta kasti mėsą į žemę, čia ji išlikdavo šviežia ir geriau atsigulėdavo. Kai dalis skerdikų dar labai anksti rytą baigdavo darbą ir tuoj pat grįždavo į būrius, kita dalis imdavosi savo pareigų. Ant ilgų, iš rąstų suręstų stalų mėsa buvo kapojama į gabalus. Iš čia moterys, tą dieną dirbančios virtuvėje, nešdavo mėsą prie laužaviečių. Ten ant dešimties didelių, akmenimis apmūrytų, bet atvirų ugniakurų uždegdavo žagarus, paskui stambesnius medgalius. Ant ilgų trikojų virš ugnies kabojo didžiuliai vandens katilai. Mėsa buvo kepama ant ilgų iešmų atviroje liepsnoje. Maistas kiekvienai bendruomenei kartą per dieną buvo dalijamas pastoriaus Aramo Tovmasiano akivaizdoje. Vėlgi ant ilgų stalų kiekvienam kaimui būdavo dalijamos porcijos šeimoms. Pavyzdžiui, Bitiaso kaimas dabar, kai Harutiuno Nochudiano protestantai išėjo į tremtį, turėjo šimtą dvylika šeimų. Šimtas dvylika namų šeimininkių iš eilės eidavo prie savo kaimo stalo ir iš muchtaro rankų paimdavo tiksliai pasvertą dalį. Vienas valdžios atstovas, dažniausiai kunigas arba mokytojas, sąraše patikrindavo šeimos narių skaičių ir pažymėdavo, kad maistas atiduotas.

Galima suprasti, kad šis darbas užimdavo daug laiko ir kad išvengti karštų barnių būdavo sunku. Gamta, kurdama avį ar ožiuką, nepakankamai pasirūpino lygybe. Vieniems tekdavo gera krūtinės ar pilvo mėsa, kitiems kliūdavo daug sausgyslių ir kaulų. Pikto būdo moterys šioje likimo lemtoje nelygybėje įžvelgdavo nedorų žmonių klastą ir gudrybes, norą kaip tik joms iškrėsti piktą pokštą. Aramas Tovmasianas turėjo panaudoti visus sugebėjimus taikydamas šias pasipiktinusias sielas, aiškindamas joms atsitiktinumo žaismą, įrodinėdamas poniai Jeranik ar poniai Gohar, kad likimas šiandien jas nuskriaudė, užtat vakar buvo net labai dosnus. Bet logiški argumentai Jeranik ir Gohar neįtikindavo, jos pasitraukdavo piktos, susiraukusios, širdyje dar labiau padidindamos savo skriaudas.

Prieš dalijant maistą civiliams, geriausi kąsneliai būdavo skiriami kovotojų būriams, ir jaunimo kohortos nariai išnešiodavo maistą į pozicijas. Tačiau visi turėjo tenkintis šiuo vienu kartu per visą dieną, vakare didžiuliuose vario katiluose virindavo tik vandenį, į kurį įmesdavo kokių nors žolių ar šaknelių, ir šį prėską gėralą vadindavo arbata.

Pastorius Aramas paskyrė nuolatinę vidaus tvarkos tarnybą. Dvylika ginkluotų vyrų, policininkų, rūpinosi ramybe ir tvarka Miesto dauboje. Dieną ir naktį jie kas valandą grėsmingu kareivišku žingsniu apeidavo palapinių eiles, leisdami gyventojams pajusti, jog viešpatauja karo teisė ir kiekvienas turi dvigubai stengtis. Be to, jie buvo atsakingi už švarą, kuri Gabrieliui Bagratianui, pastoriui Aramui, Petrosui Altuni, Hapetui Šatachianui ir kitiems fanatiškiems vakariečiams buvo begalinės svarbos reikalas. Kas kaime – neginčijamas paprotys, čia, ant kalno, buvo draudžiama. Negalima prie palapinių išmesti šiukšlių, pilti paplavų stovyklos gatvėse, o svarbiausia – gamtos reikalus galima atlikti tik nurodytose vietose. Bagratianas iš pat pradžių reikalavo iškasti gilias duobes. Jei kas nusikalsdavo švaros įstatymams, Vadovų taryba negailestingai skirdavo vienos dienos pasninką, tai yra nusižengėliui neišduodavo maisto.