Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Naktinio išpuolio laimikis penkiems tūkstančiams žmonių buvo ne kažin kas. Trečiąją naktį pastorius Aramas Tovmasianas su dviem šimtais rezervistų, dviejų ginkluotų būrių dengiamas, surengė panašų išpuolį. Deja, laimėjo jie labai nedaug. Kaip tik per praėjusias dvi dienas į armėnų sodus susirinkti gero derliaus buvo įsilaužę gretimų musulmonų kaimų gyventojai. Jie paliko tik sugedusius ir neprinokusius vaisius, taigi skinti beveik nebuvo ko.

Neilgai trukus Stefanas sumanė dar vieną žygį, daug beprotiškesnį ir nereikalingesnį už pirmąjį. Čia nereikėtų ieškoti heroizmo ir noro parodyti drąsą. Berniukai nė neįsivaizdavo, į kokį pavojų leidžiasi. Tai rodo ir toks nesuvokiamas dalykas, kad į pagalbininkus pasirinko kaip tik neįgalųjį Hakopą. Haikas turėjo suprasti, kad Stefanas gali išsiversti ir be jo. Tai buvo svarbiausia.

Bagratiano sūnus buvo tokio amžiaus, kai paauglys, norėdamas tapti vyru, turi kovoti ne tik su savais instinktais, bet ir su apgaulingu pasaulio įvaizdžiu, kuris kiekvieną minutę leidžia skaudžiai pajusti savo bundančio Aš menkumą. Jo brendimo karštligė nelemtai susikryžiavo su Musa Dago karštlige. Jo draugai, kaimo vaikėzai, buvo tarytum atsparūs akmenuotų kalnų augalai su kieta žieve, jie buvo lyg kalnų gyvūnai su išlavintais pojūčiais. Ketverių metų jie jau būdavo susiformavę, augo tolygiai, be didesnių permainų ar sukrėtimų, savo individualybę, kiek apsidėvėjusią ir gyvenimo apzulintą, išsaugodavo iki mirties.

Tuo tarpu Stefanas nešiojosi savyje labai skirtingų tautų paveldą, aukštą trijų nerviškai jautrių kartų lygį, europietišką vaikystę ir sunkiausią naštą – godžią sielą, niekur ir niekada nerandančią ramybės. Motina matė, kaip jis sulyso, kaip jo veide didėjo šešėliai. Bet ką ji galėjo padaryti, iš kur paimti berniukui tinkamo maisto? Kartais ji nusitempdavo jį į savo palapinę, ir jis turėdavo, kad ir įnirtingai protestuodamas, išgerti keletą didelių stiklinių pieno. Paskui ji vėl ištisas dienas nustodavo juo rūpintis. Kiek laiko mes visi dar gyvensime? Ji dažnai save to klausdavo, bet tai nebuvo tikrai nuoširdus klausimas, nes Žiuljetė negalėjo įsivaizduoti, kad kas nors, net ir pats žiauriausias zaptijas, išdrįstų jai bent odą pradrėksti. Tačiau jai patikdavo to klausti, nes tada viskas atrodydavo nesvarbu ir ji galėdavo atsiduoti savo polinkiui niekuo nesirūpinti. Jos asmenybė iro vis sparčiau.

Kodėl Stefanas susigalvojo dar vieną beprotišką išdaigą?

Iskuhi Tovmasian dažnai skųsdavosi, kad per kraustymosi sąmyšį pamiršo tai, ko dabar labiausiai pasigenda: tris ar keturias knygas, mylimiausias, tarp jų – konfirmacijos Bibliją, be to, dramblio kaulo kryžių. Tai buvo Aramo dovanos. Šiuos lobius ji išsaugojo per Zeituno tragediją ir visą laiką nešėsi anomis siaubingomis tremties dienomis. Bet šį kartą – ji negalėjo to pateisinti net savo neįgalumu – knygos, Biblija ir kryžius liko Bagratianų viloje. Dėl šios netekties ji labai kentėjo ir jautėsi įžeidusi brolį.

Ne tik Sato aistringai troško būti šalia Iskuhi, Stefanas irgi kiekviena proga stengėsi atsidurti šalia jos. Našlaičių namų mergaitė nuolat mikčiodavo „kiučiuk chanum“ ir tąja ilgesio melodija bei godžiais purvinais nagais greitai darydavosi įkyri kaip rudeninė musė, tuo tarpu Stefanas pagarbiu atstumu sėsdavosi ant žemės ir rydavo panelę Tovmasian nebyliais žvilgsniais. O kai nueidavo šalin, jausdavosi tarytum iki soties prisigėręs palaimingo liūdesio. Jo sielos neapleisdavo jos nuostabi išvaizda. Palaidų plaukų sruogelė krisdavo jai ant kaktos. Lūpos, blizgančios kaip akys, nustebusios prasiverdavo. Nesveiką kairiąją ranką ji pridengdavo dešiniąja lyg gėdydamasi. Jos mažos krūtys pastebimai kilojosi, o pirštų galiukai, lyg tyliai ieškodami pagalbos, pasirodydavo iš po drabužių. Bet labiausiai Stefanas suglumdavo, kai ji jo fantazijose ateidavo į šeicho palapinę prie jo lovos ir dainuodavo. Ypač tą dainą, kurią asmeniškai skirdavo jam. Jis negalėjo ja atsigėrėti:

Ne žodžiai, o jos balsas glostė ir kartu šiurpuliais bėgo jam per odą. Anksčiau jis taip mylėjo motiną, bet kas buvo mama, palyginti su Iskuhi ir jos balsu? Mama nedainuodavo, o jei kada ir išsprūsdavo vienas kitas garsas, prancūziško šansono užuomina, jis atrodydavo netikras ir beprasmiškas kaip išskėsta povo uodega. Tuo tarpu aiškus ir ramus Iskuhi balsas buvo tarytum vandens baseinas, kuriame gali ramiai išsitiesti.

Rytą, po neramių nakties sapnų Stefanas sušvilpė Sato, kuri tykojo pasislėpusi netoli Haiko gaujos.

– Ar namuose kas nors apsigyveno?

Ji iš karto suprato klausimą. Būtų neteisinga laikyti Sato protiškai neįgalia vien dėl jos gerklinio šūkaliojimo ar dėl to, kad ji bėgiodavo iš paskos tarytum šakalas. Ji buvo dvilypė, ribinė būtybė, bet turėjo aštrų protą ir nuojautą, ypač kai reikėdavo susekti įvykių sąsajas. Ji ne tik suprato, kad Stefanas nori sužinoti, ar į jo tėvų namus Johunoluke jau atsikėlė nauji „paveldėtojai“, tai buvo nesunku. Ji suvokė ir šio klausimo prasmę, jo tikslą. Stefanas ketino beprotišku išpuoliu pagrobti Iskuhi knygas, jei jos dar apskritai išliko.

Sato ėmė išdarinėti grimasas ir mirksėti. Taip jai paprastai atsitikdavo susijaudinimo akimirkomis. Stefanui nebuvo paslaptis, kad Sato – vienintelė Musa Dago būtybė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Ji pusdienį, kartais ir pusę nakties kažkur dingdavo, tačiau tai niekam nerūpėjo. Tada ji būdavo slėnyje, lankydavo savo draugus – kapinių broliją. Žinių perdavimas iš kalno į slėnį ir atvirkščiai buvo vertinga keičiama moneta papirkti savo draugų slėnyje ir savo priešų ant kalno palankumą. Stovyklos gyventojai gaudavo iš jos gana patikimų žinių apie tai, kas dedasi kaimuose, sužinodavo, kad Johunoluke apsistojęs dešimties zaptijų būrys, tiek pat Bitiase ir Habibli. Be to, sužinojo, kad musulmonų prastuomenė pradėjo plėšti armėnų namus iki paskutinės vinies ir paskutinių lango rėmų, bet tada juos sustabdė netikėtas kaimakamo draudimas. Tik trims karo pabėgėlių mohadžirų šeimoms, atvykusioms iš Kilikijos, leista apsigyventi paliktuose namuose. Bet lygumų plėšikai neatsisakė savo kėslų ir laukia geresnių laikų.

Taip pat sužinota, kad praėjusią savaitę kaimuose pasirodė keli mulos, islamo dvasininkai. Jie apžiūrėjo bažnyčias, kurios netrukus bus paverstos mečetėmis. Stefanas sužinojo, kad Bagratianų namuose įsikūręs mohadžiras su gausia šeima, tik prieš porą dienų atvažiavęs į Johunoluką jaučiais kinkytu vežimu. Iš tikrųjų netrūko gudruolių, mokančių pasinaudoti armėnų tremtimi. Jie keliaudavo iš vienos vietos į kitą, klausydavosi gandų ir, būdami išrankūs, nepasitenkindavo bet kokiu gyvenamuoju namu. Sato žinojo ir menkiausias smulkmenas. Gausi mohadžiro šeima įsikūrė didžiajame selamlike, bet šiltomis naktimis dažniausiai miega ant stogo. Stefanas, apsėstas savo sumanymo, ilgai negalvojo. Jis patikėjo savo planą tik Hakopui. Vienakojis berniukas maldavo jo neatstumti, norėjo eiti kartu. Viską nulėmė tuštybė. Jei Hakopas bus su juo, Stefanas ne tik turės liudytoją, bet ir galės parodyti savo pranašumą nepalenkiamam Haikui. Nieko nepaisydamas berniukas leidosi į rizikingą žygį, apsiginklavęs tik kišeniniu žibintuvėliu. Jo pagalbininkai buvo pabaisa mergiotė ir neįgalusis Hakopas.

Beje, Sato išsirengė dar su šviesa, ketino įspėti Nunik, Vartuk, Manušak ir kitas savo drauges. Keista, bet kapinių gyventojai buvo neliečiami. Turkai jų nė nebandė skriausti. Zaptijai ir prastuomenė šia kompanija nesidomėjo, atrodė, kad tremties įsakymas jiems negalioja. Juos paliko ramybėje ne tik todėl, kad iš jų nebuvo ko atimti, bet ir todėl, kad jie gyveno šalia mirties. Sato sušaukė kompaniją ne baimindamasi dėl Stefano gyvybės. Tokie jausmai kaip prieraišumas, meilė, rūpestis buvo jai visiškai svetimi. Net jos simpatija Iskuhi tebuvo troškimas, kad ją pripažintų būtybė, kuri ją žavėjo, kad ji galėtų laikyti Iskuhi savo nuosavybe. Sato žinojo, kas labiausiai patinka Nunik. Jei ji patenkins begalinį savo senosios draugės smalsumą, susikraus nemažą pasitikėjimo kapitalą. Visų niekinama ir net padugnių vos pakenčiama mergaitė turi pažinti ir išnaudoti kitų žmonių silpnybes. Sato puikiai suprato, kad senajai Nunik knieti viską žinoti apie Bagratianų šeimą.