Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Be Sato, šiame būryje buvo dar vienas likimo nuskriaustas vaikas. Jis buvo vardu Hakopas, ir Stefanas jį globojo. Kairiąją Hakopo koją prieš kelerius metus amputavo Antakijos karo ligoninės gydytojas. Dabar berniukas šokčiojo pasiremdamas paprasta lazda su viršuje prikaltu skersiniu. Nors atrama buvo niekam tikusi, Hakopas lakstė kaip pašėlęs, vikriai ir greitai. Taip dažnai būna su neįgaliaisiais. Jis niekuo nenusileisdavo dvikojams, bėgiodamas su jais neatsilikdavo nė per sprindį. Hakopas buvo iš geros šeimos, giminiavosi su Tovmasianais. Jo akys buvo susimąsčiusios, o plaukai šviesūs, tarytum auksiniai – šiuose kraštuose didelė retenybė. Labai mėgo skaityti, skaitė viską, ką rasdavo namuose, kalendoriuose spausdinamas istorijas ir panašius dalykus. Johunoluke pradėjo skolintis knygas iš Stefano. Jis buvo laikomas gabiu mokiniu, nors tai, nepaisant kilnaus pavyzdžio, kurį rodė vaistininkas Grikoras, nepaisant liaudies poezijos pagyrų besimokantiems, nebuvo didelis privalumas berniukų draugijoje. Tiesa, ir pats netroško būti knygų žiurke, jis norėjo bėgioti, žaisti, karstytis po uolas, peštis, o kai prasidėjo karas, vykdyti pasiuntinio, žvalgo ar stebėtojo pareigas ne blogiau už kitus. Stefanas, kurį traukė prie Hakopo jau vien jo plaukų spalva, visada užstodavo jį, ir ne tik iš gailesčio. Tačiau Haikui Hakopo pretenzijos nepatiko. Be jokių sentimentų jis jam leisdavo pajusti, kad invalidas niekam nereikalingas.

Haiko atvejis buvo ypatingas. Būdamas keturiolikos su puse metų jis jau visiškai įkūnijo niūroką suaugusio kalnų armėno charakterį. Jo liesumas, lėta, palinkusi eisena, į priekį nusvirusios didelės rankos – viskas liudijo valdingą senos, savimi pasitikinčios tautos išdidumą, kuris aiškiai skirdavo jį nuo daugumos berniukų gaujos narių, kuriems buvo būdingas rytietiškas nerimas. Savo diasporos miestuose armėnai panašūs į gudrųjį Ulisą – juk ne veltui „Odisėjos“ herojaus paveiksle susilieja klasta ir tremtinio psichologija – bet tikras kalnų armėnas yra nekantrus ir užgaulus. Šias savybes jis jungia su dideliu veiklumu priešpastatydamas jas turkų meditatyvumui ir lėtumui. Tokių charakterio bruožų susidūrimas leidžia daug ką paaiškinti.

Haiko šeima buvo kilusi iš šiaurės, iš Dokuz Bunaro kalnų netoli Gruzijos sienos. Jo motina, našlė Šušik, prieš keturiolika metų atkeliavo į šias vietas su mažu kūdikiu, įsigijo tarp Johunoluko ir Aziro namą su sodu ir ėmė verstis šilkverpių auginimu, šeimininkavo viena, be jokios pagalbos iš šalies. Našlė Šušik, mėlynakė milžinė, buvo aplinkinių nemėgstama, dauguma vietinių jos tiesiog baimingai vengė. Nors ji jau gana seniai gyveno prie Musa Dago, ją vis dar laikė svetima, ateive, nes Johunoluko žmonės gana nenoriai priima į savo bendruomenę iš kažkur atsibasčiusius klajūnus. Svetimi visada įtartini, apie juos sklinda visokiausi gandai. Apie našlę Šušik buvo pasakojama, esą ji kažkada savo tvirtomis darbininkės rankomis pasmaugusi įžūlų vyriškį, pareikalavusį iš jos nederamų dalykų. Kas žino, ar toji istorija tikra, ar išgalvota? Tačiau Haikas paveldėjo jos kūną ir sielą, vyrišką tvirtumą ir niūrų charakterį.

Kas geros nuomonės apie save, dažnai niekina kitų orumą. Taip ir Haikas nuolat žeidė Stefano savigarbą. Tai jis buvo kaltas, kad jaunasis Bagratianas stengėsi iš paskutinių jėgų norėdamas būti „saviškis“. Noras įtikinti niūrų, skeptišką Haiką, jog jis, Stefanas, ne blogesnis už kitus, kartais įgaudavo kankinamas formas. Taip dažnai būna su tokio amžiaus karšto būdo berniukais. Mokytojas Šatachianas, jaunimo kohortos vyriausiasis vadas, ne tik keldavo Stefaną virš kitų, jis kaip įmanydamas pataikavo jam, ponios Žiuljetės sūnui, mažajam prancūzui, kultūros nešėjui tarp laukinių. Jis nevadindavo jo kitaip kaip „mesjė“ Stefanu, tuo tarpu kitus piktai keikdavo. Leisdavo Stefanui pasirinkti užduotis ir saugojo jį nuo visko, kas kėlė bent menkiausią pavojų. Buvęs auklėtojas Samvelas Avakianas irgi nuolat stebėjo jį, kad apsaugotų savo auklėtinį nuo kvailų išdaigų ir nelaimių. Toks svarbių žmonių dėmesys darė Stefanui gėdą ir žemino jį Haiko akyse, jis jautėsi kaip lepinamas ponų sūnelis, o Haikas vėl galėdavo suabejoti jo taip sunkiai išsikovotu „tikrumu“, „saviškio“ statusu. Blogiausia buvo tai, kad Stefano privilegijos darė Haiką vis labiau pasipūtusį, nes Šušik sūnus visada matydavo tikrąją dalykų padėtį, jo skvarbaus žvilgsnio buvo neįmanoma apgauti tuščiais gestais. Kai Stefanas negalėdavo užmigti nuo vidinės įtampos ir vartydavosi lovoje šeicho palapinėje, jo įaudrintos smegenys nuolat kartojo: „Dieve, ką man dar padaryti, kad galėčiau parodyti Haikui!“

Beje, kova dėl Haiko pripažinimo buvo tik vienas frontas Bagratiano garbėtroškos sūnaus sielos kovoje dėl šlovės.

Tuo metu – buvo jau devintoji Musa Dago diena – stovykloje žmonės ėmė jausti duonos ir vaisių trūkumą, mėsiški valgiai pamažu ėmė įkyrėti ir kėlė nemalonius pojūčius. Puikioji charisa baigėsi penktąją dieną po pergalės, tonirai stovėjo tušti, nes įgaliotinių taryba nustojo dalinti miltų likučius. Buvo padidintas mėsos davinys, bet nepasitenkinimo tas nesumažino. Griežtai nurodyta apriboti pieno vartojimą, jo gaudavo tik ligoniai, patys silpniausi ir vaikai iki dešimties metų. Ožkos ir avys pieno duodavo nedaug, dar mažiau jo likdavo sviesto ir sūrio gamybai. Visi keiksnojo bendrą ūkininkavimą, ir iš tikrųjų nežinia kodėl toks visuomeninis reikalų tvarkymas neleido nieko sutaupyti, visų turtas, regis, tik mažėjo ir blogėjo.

Žiuljetė, pradėjusi dirbti pas daktarą Altuni, didelę dalį savo atsargų – konservų, cukraus, arbatos ar ryžių – nešdavo į ligoninę, tačiau ji dar turėjo daug džiūvėsių ir sausainių, todėl jai ir aplink ją esantiems žmonėms duonos trūkumas nebuvo taip jaučiamas. Stefanui nieko netrūkdavo. Tuo tarpu Haikas jau ne kartą skundėsi kieta aviena, kurią tenka ryti be prieskonių, vos apkepusią ant atviros ugnies, pusiau kruviną.

– Kad kas duotų bent porą figų ar abrikosų, – dūsavo jis.

Stefanas žiūrėjo į didžiulius sodus, plytinčius Musa Dago papėdėje, bet kol kas nieko nesakė.

Paauglių kohortos tarnyba buvo įvairi. Visose trylikoje pozicijų nuolat turėdavo budėti vienas pasiuntinių būrio atstovas. Be to, dar buvo stebėjimo punktai. Mokytojas Šatachianas kasdien tikrindavo savo būrį, netikėčiausiu laiku skelbdavo bandomąjį aliarmą. Todėl į didesnes išdaigas jie galėdavo leistis tik nakties tamsoje, kai neturėdavo kitų pareigų ir niekas jų neprižiūrėdavo. Devintąją jų gyvenimo kalnuose dieną Stefanas išdidžiajam Haikui išdėstė planą, kažkodėl atėjusį į galvą svetimšaliui, o ne vietiniam paaugliui. Po išsikėlimo į kalnus keletas drąsuolių porą kartų bandė nusileisti į slėnį pasipildyti atsargų, bet grįždavo nieko nelaimėję, nes kaimuose dieną ir naktį patruliavo žandarų būriai.

Stefano planas buvo naktį leistis į sodus ir parūpinti žmonėms taip trokštamų vaisių. Haikas santūriai pažvelgė į savo garbėtrošką varžovą, kaip subrendęs menininkas žvelgia į įžūlų diletantą, nesuprantantį, kokie pavojai jam gresia. Bet paskui Haikas perėmė slapto išpuolio rengimą į savo rankas ir subūrė sodų vagišių gaują. Stefanas, žinoma, labai bijojo, kad apie jo nuotykius gali sužinoti tėvas ir smarkiai apriboti jo laisvę. Jis užsiminė apie tai ir kitiems. Bet Haikas, regis, jau pamiršęs, kad šis planas ne jo sugalvotas, nepakenčiamu tonu, kuriuo meistriškai mokėjo naudotis, pasakė:

– Jei bijai, gali likti ant kalno. Tau bus tik geriau.

Šie žodžiai pataikė Stefanui tiesiai į širdį, ir jis nutarė daugiau negalvoti apie tėvų rūpesčius. Išpuolį į sodus surengė tą pat naktį. Apie devyniasdešimt berniukų slaptai susirinko maišus, statinaites, krepšius. Dešimtą nakties, kai laužai jau buvo užgesinti ir visi sugulė miegoti, jie mažomis grupelėmis išsėlino iš stovyklos, prasmuko pro sargybos postus, pro gynybos liniją. Dideliais šuoliais nulėkė nuo kalno ir lyg vėjo nešami mažiau kaip per valandą pribėgo prie pirmųjų sodų. Iki pirmos valandos blausioje mėnulio jaunaties šviesoje jie kaip pašėlę plėšė nuo šakų vaisius – abrikosus, figas, apelsinus. Stefanas įrodė, kad jam netrūksta jėgų, nors tokį darbą dirbo pirmą kartą gyvenime. Haikui, jų vadovui, pavyko atrišti nuo virvės tris ganytis paliktus asilus ir nusitempti juos į kalną. Paskubomis jie užkrovė asilams didžiulius nešulius. Bet ir kiekvienas berniukas tempė ant nugaros po nemažą naštą. Į stovyklą spėjo grįžti prieš pat saulėtekį. Bėglius, kurie, nesuprasdami didžiulio pavojaus, dėl niekniekių rizikavo gyvybe, kalno gyventojai sutiko su priekaištais, piktais žodžiais ir niuksais, bet kartu ir didžiuodamiesi. Stefanas, nepriėjęs Miesto daubos, pasuko į šoną ir nusėlino prie šeicho palapinės, kurioje nakvodavo su Gonzaga Marisu. Gabrielis ir Žiuljetė nesužinojo apie sūnaus nakties žygius.