Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Čia įsikišo senasis pulkininkas:

– Kaip tu juos likviduosi, jei tavo zaptijai lydi tremtinių kolonas, o kareiviai fronte? – Jis prisimerkė ir pagiežingai dėbtelėjo į majorą. – O tau, juzbaši, įsakau raporte pareikalauti keturių batalionų ir kalnų patrankų baterijos. Nes be kareivių ir artilerijos negalėsime apsupti didžiulio kalno.

Juzbašis apsimetė nepastebėjęs senio įtūžio:

– Efendi binbaši, tavo įsakymą supratau. Jo ekscelencija generolas Džemalis Paša paprastai visus pranešimus išklauso asmeniškai. Gali būti tikras, kad jis tave palaikys, juk armėnų tremtis yra jo draugų sumanymas. Jis nepakęs, kad būrelis driskių krikščionių tyčiotųsi iš tavęs.

Išgirdę didžiojo generolo vardą pasitarimo dalyviai ėmė reikšti įvairiausias nuomones. Vienas iš jaunesniųjų miudirų net išdrįso tvirtinti, esą Džemalis Paša, nepaisant jo svarbaus vaidmens vyriausybėje, armėnų klausimu nėra labai patikimas, Adanoje net leidęsis su jais į derybas.

Tuo tarpu kaimakamas, atrodo, vėl apimtas snaudulio, tvirtai nusprendė vieną dalyką. Jam reikia susivienyti su galingiausiu vyru, su majoru, o senąjį binbašį pasmerkti pražūčiai. Šiaip ar taip, atpirkimo ožys buvo surastas, nors veikti reikėjo apdairiai ir iš lėto. Kaimakamas garsiai nusižiovavo ir trinktelėjo lazdos dramblio kaulo rankena į stalą.

– Posėdį tuo ir baigsime. Prašau juzbašį dar valandėlę pasilikti ir aptarti pranešimus civilinei ir karinei valdžiai. Efendi binbaši, savo ataskaitą duosiu jums peržiūrėti.

Kitą rytą buvo išsiųsti du ilgi ir painūs pranešimai. Pikti atsakymai atėjo tik po penkių dienų. Musa Dagą, buvo sakoma juose, būtina bet kokiomis sąlygomis nedelsiant užimti turimomis priemonėmis. Vienintelė nuolaida binbašiui buvo skyrimas dviejų dešimties centimetrų lauko haubicų, kurios buvo gabenamos iš Hamos į Alepą, o dabar nukreiptos į Antakiją. Haubicos atkeliavo į paskirties vietą tik septintąją dieną, o tai buvo jau rugpjūčio dvyliktoji. Jas prižiūrėjo jaunutis leitenantas, trys žemesnieji karininkai, dvylika senų rezervo artileristų ir pora murzinų arklininkų. Šias haubicas buvo labai sunku naudoti mūšiuose kalnuotoje vietovėje.

Kai kuriuo požiūriu Stefanui buvo sunkiau negu tėvui, kuris Musa Dagą prisiminė dar iš vaikystės. Berniukas augo Europoje tarp prancūzų mokinių ir iki kelionės į Johunoluką iš savo tautiečių pažinojo tik dėdes, tetas ir kitus giminaičius, kurie lankydavo Bagratianų porą Paryžiuje, Šveicarijoje ar Stambule. Tai buvo žmonės, atrodantys kaip ir visi europiečiai, su Stefanu jie kalbėdavo paprasta prancūzų kalba. Todėl juo didesnė atrodė permaina, įvykusi tą dieną, kai berniukas pirmą kartą įžengė į mokytojo Hapeto Šatachiano klasę.

Per trumpą laiką tie keturiolika metų Europoje, taigi visas jo gyvenimas, buvo tarytum ištrinti. Jis grimzdo, jei taip galima pasakyti, į savo tautos būtį dešimteriopai giliau ir akivaizdžiau negu tėvas. Keista atrodo mintis, kad berniukas, jei paslaptingas likimas nebūtų jo nubloškęs į Siriją, niekada nieko tikra nebūtų sužinojęs apie savo kraujo ryšius, taigi ir apie savąjį Aš . Su Gabrieliu Bagratianu viskas buvo kitaip. Jo grįžimas į gimtąją dirvą buvo būtinybė ir valios aktas. Taip turėjo įvykti. Jį skatino nepermaldaujami faktai ir toji jėga, kuri slypėjo už įvykių. Krauju būdamas arčiau savo protėvių gimtinės, jis vis dėlto buvo daug toliau nuo jos negu Stefanas. Jau vien dėl savo vedybų Gabrielis atsidūrė tarp dviejų tautų. Iš pradžių jam, svetimšaliui, netgi pasirodė „netaktiška“ vietiniams žmonėms siūlyti išsigelbėjimo planą. Gal čia ir buvo priežastis to šventiško ir kartu prieštaringo jausmo, apėmusio jį po rugpjūčio ketvirtosios pergalės. Kitaip buvo Stefanui. Nors jo kraujas buvo dvejopas, motinos įtaka, regis, darėsi visai menka.

Moteriška Žiuljetės įtaka vyrui turėjo kur kas didesnės reikšmės Gabrielio prigimčiai negu jos motiniška įtaka sūnui. Dažnai atrodydavo, kad tėvas yra labiau veikiamas skirtingo kraujo negu sūnus. Stefanui viskas buvo labai paprasta. Jis tapo rytiečiu armėnu berniuku, tokiu, kokie buvo visi mokiniai aplink jį. Kodėl? Kitaip jis nebūtų galėjęs įtvirtinti savo įtakos. Manieringam ir beždžioniškai lanksčiam jaunimui nedarė nė mažiausio įspūdžio puikiai išauklėto Stefano elgesys ar žinios. Nepadėjo nei puikus prancūzų kalbos mokėjimas žodžiu ir raštu, nei gražiai deklamuojamos Lafonteno pasakėčios ar Viktoro Hugo eilės, nepadėjo ir solidžios geografijos žinios. Apie geografiją Johunoluko vaikėzai ir mergiotės turėjo savo supratimą, jie apskritai savotiškai aiškindavo išdidų ir populiarų liaudišką eilėraštį apie „šviesų vaikelį“. Kai Stefanas jiems kalbėdavo apie Vakarų miestus, jie juokdavosi iš jo kaip iš prasto pasakų pasakotojo, taip pat jie juokdavosi, kai jis mokyklinius vadovėlius nešdavosi po pažasčia, o ne ant galvos, kaip reikalauja senas paprotys. Juk ir moterys grįždamos nuo šulinio neša ąsotį ne po pažastimi, o gražiai užsideda jį ant galvos arba ant peties. Kas per bukagalviai tie europiečiai! Tokiomis progomis Stefanui tekdavo išklausyti išmintingų liaudiškų posakių:

– Gal jūs ir kupranugarį girdote su šaukštu?

Visai priešingai negu inteligentai, tokie kaip Šatachianas, kurie negalėjo atsigėrėti kiekvienu Vakarų laimėjimu ir palaimingu Europos estetikos dvelksmu (Žiuljetė), paprastas Musa Dago kaimų jaunimas buvo geriausios nuomonės apie čionykštį gyvenimo būdą ir laikė jį vieninteliu įmanomu. Juk dėl skirtingų gyvenimo formų pranašumo galima ginčytis. Vienam kojas įskausta sėdint rytietiškai, kitas nemėgsta sėdėti ant kėdės. Tikėjimas, kurios formos geresnės, o kurios blogesnės, priklauso ne nuo jų absoliučios vertės, nes tokios iš viso nėra, o nuo aplinkos diktato. Stefano aplinka jau po pirmosios pamokos pareiškė, kad jo angliška eilutė, plati apykaklė, rankogaliai, kojinės ir suvarstomi batai yra kvaila ir provokuojanti apranga. Jei Stefanas būtų buvęs išpaikintas lepūnėlis, būtų iš karto paprašęs tėvą nebeleisti jo į mokyklą. Bet jis priėmė iššūkį. Jau žinome, kaip jis po ilgų ginčų išsikariavo iš motinos, kad leistų jam vilkėti šių vietų vaikų drabužiais. Netrukus jis jau išdidžiai vaikštinėjo Johunoluko bažnyčios aikštėje su šalvarais, entario švarku ir agilo šalikėliu ant kaklo. Kojos buvo apautos ne suvarstomais batais, o pusbačiais be kulno. Žiuljetei tai pasirodė siaubinga. Bet Iskuhi iš karto stojo berniuko pusėn.

– Kodėl gi jis negali vilkėti mūsiškais drabužiais? – klausė ji. – Argi jie ne tokie pat gražūs kaip ir europietiški?

Bet Žiuljetė žvelgė į sūnų priekaištingu žvilgsniu.

– Atrodo, lyg jis visa tai būtų išsinuomojęs maskaradui.

Su naujais drabužiais Stefanas, kuris buvo gražus berniukas, tapo panašus į puikų princą iš senovinių persiškų miniatiūrų. Žiuljetė tai suprato, bet kartu jautė, kad šis princas nebeturi nieko bendra su jos sūnumi. Juodu su Stefanu sudarė sutartį: į mokyklą jis galės eiti „persirengęs“, bet namie turės vilkėti „normaliai“. Po pasitraukimo ant Damladžko sutartis nustojo galioti, nes čia nebuvo namų, taigi nebuvo ir to, ką galima vadinti „normaliu“. Nuo tada Stefanas nevilkėjo nieko kito, tik entarį ir šalvarus. Beje, Žiuljetė retai matydavo jį Trijų palapinių aikštėje, jis ateidavo tik papietauti ir pernakvoti. Kai pasirodydavo, visada būdavo susijaudinęs, suprakaitavęs, nekantrus. Motina nebeturėjo jam jokios įtakos. Galėjai pamanyti, kad jis niekada nepažinojo civilizuoto gyvenimo. Žiuljetė beveik negalėdavo su juo susikalbėti.