Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Pagrindinė grupės dalis, kareiviai, bandė pabėgti iš kruvinos sumaišties trumpiausiu keliu ir klupinėdami leidosi prie perėjos, persekiojami kalnų kovotojų. Šie lyg pašėlę vijosi turkus gargaliuodami dusliais, gerkliniais garsais. Gabrielis irgi buvo praradęs blaivų vado žvilgsnį, jį krėtė keistas drebulys, beprotiška pirmykštė muzika, pabudusi jo kraujyje po tūkstantmečio miego. Iš krūtinės taip pat veržėsi trumpi, kimūs šūksniai, laukinė kalba, kurios būtų išsigandęs, jei būtų galėjęs blaiviai mąstyti. Pasaulis tarytum pasidarė šimtus kartų lengvesnis. Jis atrodė visai be svorio, lengvesnis už laumžirgio sparnelių plazdėjimą. Tai buvo kažkoks raudonas audringas šokis, nekeliantis šokėjui skausmo.

Ne tik Gabrieliui taip aptemo sąmonė, pastorius Aramas Tovmasianas, kovojęs uolų barikadose, irgi tai pajuto. Kaip senovės riteris kryžiuotis jis mojavo ore kryžiumi ir šaukė:

– Jėzau Kristau! Jėzau Kristau!

Bet šio kovos šūksnio riteris Kristus labai mažai ką turėjo bendra su griežtu Nukryžiuotuoju, kurio Evangelija pastoriui Tovmasianui padėdavo įvertinti visus savo poelgius. Keista, bet Aramo riksmas pažadino Gabrielį iš svaigulio. Jis ėmė stebėti mūšį kaip pašalinis žmogus, visai ne kaip vadas.

Kovos garsai uolėtame šlaite buvo tarsi ženklas turkų šaulių linijai miško pakraštyje priešingame šlaite pereiti į puolimą. Būriai veržėsi pirmyn, pyškino nežinia į ką, krisdavo ant žemės, šaudė, pašokdavo, pabėgėdavo, vėl krisdavo ant žemės. Tuo metu armėnai iš uolų išvijo sumuštą dalinį, ketinusį juos apsupti. Persekiotojų ugnis nukrypo į šaulių linijas puolančiųjų flangą. Gabrielis nešaudydamas stovėjo ant uolos kyšulio. Jis matė, kaip turkų leitenantas sulaikė netvarkingą būrį ir bandė juos sujungti į vieną pasipriešinimo tašką. Čaušas Nurhanas šoko ant turkų karininko ir trenkė jam šautuvo buože. Turkai iš karto metė ginklus, lyg būtų pamatę patį velnią. Beje, ilgai turkų armijoje tarnavęs Nurhanas iš tiesų buvo į jį panašus. Jis norėjo parodyti, kokį nuostabų mokinį jo asmenyje turkų armija prarado. Veidas buvo išraudęs, ilgi žili ūsai pasišiaušę. Iš jo gerklės nebesiveržė kimus gargaliavimas. Atrodo, jam nė į galvą neatėjo mintis, jog reikia prisidengti, kad nenušautų. Kartais sustodavo, prisidėdavo prie burnos kornetą, išgaudamas trūkčiojančius, gąsdinančius garsus, kurie erzino ir priešą, ir saviškius.

Pamatęs, kad turkai bando išskleisti frontą į uolų barikadų pusę, Gabrielis, mojuodamas virš galvos šautuvu, davė ilgosios tranšėjos vyrams ženklą kilti į ataką. Dešimtinės riaumodamos puolė pirmyn ir apipylė naująjį turkų frontą kulkų kruša, nepuldami ant žemės ir negalvodami apie amunicijos atsargas. Taigi turkų kareiviai pateko tarytum į žnyples. Jei Bagratianas būtų turėjęs daugiau patirties ar buvęs šaltakraujiškesnis, turkai būtų buvę visiškai sunaikinti ar paimti į nelaisvę. O dabar kai kuriems pavyko paniškai pabėgti, nors du būriai iš flangų užkirto jiems kelią ir paskui ilgai šaudė jiems iš paskos. Turkai kaip be galvų lėkė šlaitu žemyn ir nesustojo net kalno papėdėje, kol galų gale atsidūrė Bitiaso bažnyčios aikštėje.

Devyni kareiviai, septyni zaptijai ir vienas jaunas karininkas pakliuvo gynėjams į nelaisvę. Gynėjai šaltakraujiškai rengėsi parodyti belaisviams, ką reiškia skerdynės. Dviejų zaptijų Gabrielis nebespėjo išgelbėti, bet kitus belaisvius jis, pastorius Aramas Tovmasianas ir keletas vyresnių kovotojų uždengė savo kūnais. Čaušas Nurhanas ir didžiulė dauguma kovotojų nenorėjo suprasti tokios malonės tiems, kurie nužudė šimtą tūkstančių kartų daugiau armėnų. Bagratianui teko ilgai įtikinėti nusivylusius karius, kad jo požiūris yra išmintingesnis.

– Mums nebus jokios naudos, jei juos nužudysime, jokios naudos, jei paimsime įkaitais. Turkai paaukos saviškius nė nėmirktelėję, o mes turėsime juos maitinti. Bet gali būti naudinga pasiųsti juos į Antakiją su mūsų skelbiama žinia.

Jis kreipėsi į papilkėjusį iš baimės karininką, vos besilaikantį ant kojų:

– Matėte, kaip lengvai mes su jumis susidorojome. Jei siųsite ne kuopas, o pulkus, mums vis vien. Mūsų čia daug. Pakelk galvą! Saulė dar nenusileido, bet jei būčiau norėjęs, nė vienas iš jūsų vyrų nebūtų likęs gyvas. Papasakok tai savo viršininkui Antakijoje ir pasakyk jam, kad mes elgėmės su jumis žmoniškai, nors jūs to nenusipelnėte. Pasakyk jam mano vardu, kad savo dalinius ir pulkus pataupytų karui su imperijos priešais, o ne su taikiais savo šalies piliečiais. Mes norime čia, viršuje, ramiai gyventi, daugiau nieko. Palikite mus ramybėje, kitaip pamatysite blogesnių dalykų!

Pagyrūniškos gaidelės Bagratiano žodžiuose, pasitikėjimas, su kuriuo ištarė savo grasinimus, apgailėtinas belaisvių išgąstis kiek nuramino gynėjų keršto troškimą. Jie privertė turkus ne tik atiduoti savo ginklus ir uniformas, bet ir išsirengti visiškai nuogai. Taip gėdingai paleisti belaisviai turėjo nešti žuvusiuosius ir sužeistuosius Damladžko takeliais žemyn. Dienos laimikis buvo tikrai nemažas: devyniasdešimt trys mauzeriai, daug amunicijos, durklai. Iš penkiasdešimt šešių blogai ginkluotų būrių maždaug dešimt galėjo apsiginkluoti daug geriau. Tai buvo didžiausia vidinė pergalė. Ir toji pergalė iškovota be didesnių aukų, nes armėnų pusėje buvo tik šeši sužeistieji, tarp jų nė vieno sunkiai.

Nieko keista, kad tokią didingą pergalę ir kovotojai, ir visi stovyklos gyventojai smarkiai pervertino. Vargšai pabėgę kaimiečiai, be namų, pusalkaniai, šiaip taip įsikūrę Damladžko viršuje, prastai ginkluoti kumščiai, mirties laukiančios širdys sumušė pilnos sudėties šaulių dalinį, kelis šimtus jaunų, apmokytų, gerai ginkluotų turkų pėstininkų, ne tik sumušė, beveik sunaikino. Žiaurus, bet nesunkus mūšis truko mažiau kaip keturias valandas. Gerai apgalvotas planas ir puikūs gynybiniai statiniai leido laimėti greitai ir be didesnių nuostolių. Nepaisant didelio priešų skaičiaus, kovoje dalyvavo tik dalis pirmosios linijos kovotojų, didesnė pusė nė nespėjo įsijungti į kovą, o rezervui netgi nereikėjo pasiruošti. Argi šie sapne nesapnuoti faktai aiškiai nerodė, kad septynių kaimų gyventojų padėtis buvo labai gera, kad Damladžko armija, pasiuntusi po velnių visą turkų dalinį ir nepatyrusi nuostolių, galės atsispirti ir prieš keturis dalinius? Net ir juodžiausi pesimistai galėjo paklausti save: iš kur turkai paims reikiamus batalionus ir pulkus Damladžkui užkariauti, kai Džemaliui Pašai, jo nukraujavusiai Ketvirtajai armijai reikalingas kiekvienas kareivis? Jei pesimistai galėjo guostis tokiomis mintimis, optimistai buvo tvirtai įsitikinę, kad turkai, gavę gerą pamoką, daugiau nebepuls ir Musa Dago armėnai kol kas galės pasidžiaugti ramybe.

Tačiau tik „politiniai protai“ tomis triumfo valandomis galvojo apie ateitį. Daugumą paprastų žmonių apėmė neapsakomas pergalės džiaugsmas. Vos tik jaunieji pasiuntinukai, uždusę kaip Maratono bėgikai, atnešė į Miesto daubą žinią apie pergalę, Ter Haikazunas sušaukė muchtarus, kunigus bei kovoje nedalyvavusius mokytojus ir visos minios priekyje patraukė į mūšio lauką.

Tuo metu Gabrielis su Čaušu Nurhanu, Avakianu ir grupių vadais aptarė, kokia bus nakties sargyba. Būrius, kurie dalyvavo kovoje, pakeis antrosios apkasų eilės vyrai. Kovotojai galės dvidešimt keturias valandas praleisti su saviškiais Miesto dauboje. Čaušas Nurhanas negalėjo pakęsti, kad pergalę laimėję būriai į stovyklą grįžtų „kaip civilių kiaulių banda“. Jis be gailesčio privertė mirtinai išvargusius karius išsirikiuoti, padalijo juos į būrius ir sudarė įspūdingą koloną, kuri saulei leidžiantis, būgnų tratėjimo ir barbariškų Nurhano korneto garsų lydima, pajudėjo Miesto daubos link.