Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Rugpjūčio ketvirtoji iki pietų prabėgo kaip ir visos kitos dienos iki šiol. Kai Gabrielis rytą su žiūronu apžvelgė slėnį, kaimuose buvo taip tylu ir tuščia, kad nejučiomis kilo mintis, jog viskas baigsis laimingai, netrukus valstybės susitars dėl taikos, visi galės grįžti prie įprasto gyvenimo. Pilnas tokių vilčių Gabrielis paliko stebėjimo aukštumėlę ir perėjo gynybos pozicijas, norėdamas netikėtai patikrinti dalinių darbą ir tarnybą. Apie vidurdienį jis patenkintas grįžo į vadovybės postą.

Po kelių minučių kaip be galvos atbėgo jaunieji žvalgai ir pranešė: kelyje iš Antiochijos į Svediją dulkių kamuoliai. Daug, daug kareivių! Keturi būriai. Už jų zaptijai ir didelė minia civilių. Kaip tik suka į slėnį ir žygiuoja per pirmąjį kaimą – Vakifą. Bagratianas paskubomis įkopė į artimiausią stebėjimo tašką ir pamatė: keliu per kaimus žingsniuoja pėstininkų kolona, visas karo meto kariuomenės būrys. Iš karto suprato, jog tai reguliarieji daliniai: juos vedė raitas kapitonas, daugiau ar mažiau ritmingu žingsniu, atstu vienas nuo kito, žengė keturi daliniai. Tai turėjo būti gerai parengti, gal net fronto patirties turintys kareiviai, apsistoję Antakijos kareivinėse, priklausantys Džemalio Pašos naujai kuriamai armijai. Toli atsilikę nuo paskutinės kuopos slinko maždaug šimtinė zaptijų, o abiejose kolonos pusėse pakelės dulkes gėrė lygumos padugnės, Antiochijos atmatos.

Tokio galingo – įskaitant zaptijus, apie keturi šimtai šautuvų – kariuomenės dalinio pasirodymas šiame užkampyje buvo toks keistas, kad Gabrielis ilgai negalėjo atsikratyti minties, kad dalinio tikslas ne jie, o kažkas kita. Bet kai po trumpo poilsio karininkai pasitarė ir dalinys, perėjęs Bitiasą, pasuko į šiaurės vakarus, į kalno pusę, pasidarė aišku, jog tai žygis prieš pabėgusius kaimiečius. Gal kaimyninėse gyvenvietėse atsirado išdavikas, supratęs, ką reiškia kalnuose kertami medžiai, o gal Harutiuną Nochudianą kankino tol, kol jis pasakė, kur slepiasi jo žemiečiai? Kad ir kaip būtų, turkai, regis, tikėjosi, jog jų laukia paprasta policijos funkcija, lengvesnė net už dezertyrų medžioklę, kad čia tik vargana kalnų gyventojų stovykla po atviru dangumi, juos reikia surasti, apsupti ir nuvaryti žemyn į slėnį. Tokiai užduočiai jie jautėsi esą labai didelė jėga, tiesą sakant, jie ir buvo didelė jėga, jei prisiminsime, kad Armėnijos sūnūs teturėjo vos tris šimtus gerų šautuvų, nedaug amunicijos, o kovos patirties neturėjo visai.

Kai daliniai priėjo Johunoluką, Gabrielis stovykloje paskelbė parengties padėtį, kokia būdavo skelbiama kasdienėse pratybose. Šaukliai sukvietė Miesto daubos gyventojus. Jaunųjų pasiuntinių grupė lakstė po visas pozicijas perduodama įsakymus gynybos postų vadams. Kai kurie paaugliai nusileido net į slėnį, kad galėtų stebėti priešo kareivių judėjimą ir pasiskirstymą. Ter Haikazunas, septyni muchtarai ir vyresnieji Vadovų tarybos nariai liko su stovyklos žmonėmis. Taip buvo iš anksto sutarta. Visi laukė sulaikę kvapą. Net kūdikiai nustojo verkšlenti ir gargaliuoti. Rezervo vyrai, apsiginklavę kirviais, kirtikliais ir kastuvais, plačiu ratu apsupo stovyklą pasiruošę prireikus gintis. Gabrielis stovėjo su Čaušu Nurhanu ir padalinių vadais. Viskas vyko pagal iš anksto numatytą planą. Bet kadangi tai bus pirmasis mūšis, o kitiems gynybos taškams negrėsė tiesioginis pavojus, jis šalutinėse pozicijose paliko tik būtiniausią apsaugą ir visus būrius pasiuntė į Šiaurinės perėjos apkasus. Sistemą sudarė keturios linijos. Pirmiausia pagrindinė tranšėja, užkertanti kelią į nuolaidžią kairiojo Damladžko šlaito pakylą. Už kelių šimtų metrų – antroji apkasų linija išilgai kauburio. Be to, priekinėje kalno dalyje – flangus saugantys apkasai su priekin išsikišusiais šaulių lizdais. Jūros pusėje, laimė, stovėjo ilga natūrali barikada iš suskilusių kalkakmenio uolų. Pirmojoje tranšėjoje savo vietas užėmė apie du šimtus vyrų, geriausi kovotojai su patikimais šautuvais. Vadovauti šiam postui ėmėsi Gabrielis. Čia jis nepriėmė nei Sarkiso Kilikiano, nei kitų dezertyrų. Dalį geriausių būrių su Čaušu Nurhanu priešakyje pasiuntė prie uolų barikadų. Jei pradžia būtų nesėkminga, antrojoje apkasų linijoje laukė dar du šimtai vyrų. Kiekvienas gavo po tris šovinių dėtuves, taigi po penkiolika šovinių. Gabrielis kalė jiems į galvas:

– Nė vieno šūvio veltui! Net jei kova truks tris dienas, visi turite išsiversti su trimis dėtuvėmis. Taupykit šaudmenis, kitaip mes žuvę. Ir svarbiausia! Pradėti šaudyti tik kai duosiu komandą! Visi turite žiūrėti į mane! Turkai nežino, kad mes pasirengę, turime prisileisti juos per dešimt žingsnių. Tada rūpestingai taikyti į galvą ir ramiai nuspausti gaiduką. Jau kitą valandą mes čia, ant Damladžko, galėsime keršyti turkams už nusikaltimus mūsų tautai, jau kitą valandą parodysime jiems, kad ir būdami silpni mes šimtą kartų už juos stipresni. O dabar kiekvienas galvokite apie skriaudas, kurias jie mums yra padarę, apie nieką daugiau!

Kol Gabrielis kalbėjo, širdis taip smarkiai plakė, kad tai buvo galima pajusti iš jo balso, todėl turėjo suimti save į rankas, kad niekas to nepastebėtų. Jis ne tik smarkiai jaudinosi kaip kiekvienas vyras prieš mūšį, jis taip pat suprato, kokį nesuvokiamą dalyką, kokią beprotybę pradeda – su juokinga saujele žmonių stoja prieš vieną galingiausių pasaulio armijų. Nors žodžiai buvo aštrūs kaip rimbo kirčiai, širdyje jis nejautė nė lašelio neapykantos turkams, netroško keršto, kurį stengėsi įkalbėti kovotojams. Tai buvo visai neasmeniško priešo laukimas, ne turkų, ne Envero, Talaato, policijos kapitono ar miudiro, o kariaujančio priešo apskritai, kurį reikia sunaikinti, ne jo nekęsti. Panašiai kaip Gabrieliui buvo ir visiems kitiems. Belaukiant kone sustojo plakusios širdys, kai berniukai žvalgai iš tankmės davė ženklą ir išraiškingais gestais pranešė, kad turkai artėja. Susijaudinimas virto ledine ramybe, kai pasigirdo pėstininkų žingsniai per tankiai sužėlusius krūmus. Jie elgėsi neatsargiai, kėlė triukšmą, nejautė nieko bloga.

Turkų kareiviai, pailsę po ilgo kopimo, suardę tvarkingą rikiuotę, pripildė perėjos įdubą. Būriams vadovaujantis kapitonas, matyt, tikrai buvo visiškai įsitikinęs, kad tai ne karinė, o policijos operacija, kitaip būtų ėmęsis bent paprasčiausių atsargumo priemonių, kurių priešo teritorijoje reikalauja paisyti kiekvienas taktikos pradžiamokslis. Neprisidengę nei žvalgais, nei šonine, priekine ar galine apsauga, perėjos apačioje susirinko netvarkingi būriai plepančių, besijuokiančių, rūkančių pėstininkų, sustojo atsikvėpti prieš pradėdami kopti.

Čaušas Nurhanas tranšėja atšliaužė prie Gabrielio ir pašnibždomis, smarkiai mosikuodamas rankomis, bandė jį įtikinti, kad turkus reikia apsupti iš visų pusių ir atkirsti jiems kelią į slėnį. Tačiau Gabrielis, perkreipęs veidą, ranka užspaudė Nurhanui burną ir jį pastūmė.

Turkų būrio kapitonas, apkūnus, iš pažiūros geraširdis, nusiėmė kalinę kepurę su pusmėnuliu ir ėmė šluostytis prakaitą, lašantį nuo kaktos. Jaunesnieji grandinių karininkai susirinko šalia. Žvelgdami į nedidelį žemėlapį jie pradėjo gana nekariškai ginčytis, kur galėtų būti armėnai. Bagratianui sekundės atrodė tarsi amžinybė. Uždusęs kapitonas net nesivargino užkopti į aukštesnę vietą ir patikrinti vietovę. Pagaliau įsakė trimitininkui duoti ženklą paskirstyti sargybą, ir šis ilgai, skardžiu balsu trimitavo, matyt, norėdamas įvaryti armėnams baimės, kad štai artėja teismo valanda. Keturios grandinės išsiskleidė plačiau, po dvi viena už kitos, išsirikiavo tarytum kareivinių kieme. Jaunesnieji viršininkai iššoko į priekį ir atraportavo karininkams, o tie, išsitraukę kardus, raportavo kapitonui. Gabrielis su kažkokiu prielankumu įsidėmėjo būrio vado veidą. Plati, draugiška fizionomija, akiniai auksiniais rėmeliais nusmukę ant nosies galo. Štai kapitonas stveria kardą ir aukštu, nestipriu balsu komanduoja: