Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Gabrieli Bagratianai! Linkime, kad jūsų žmonos gyvybė būtų išsaugota, jei mes čia anksčiau ar vėliau sulauksime galo. Tegul ji tada Prancūzijoje pasakoja apie mus tik gerus dalykus!

Žiuljetė įsikūrė vienoje iš ekspedicijos palapinių. Antrojoje apgyvendino Iskuhi ir Hovsaną, kuri liūdnai ir baimingai laukė savojo laiko. Šeicho palapinės pusė buvo paversta daiktų ir atsargų sandėliu, o kitoje pusėje buvo trys gultai. Viename miegodavo Stefanas, kitas buvo skirtas Samvelui Avakianui, tačiau, būdamas adjutantas ir štabo narys, dažniausia nakvodavo netoli Gabrielio. Kadangi Gabrielis ryžtingai ir griežtai atsisakė bet kokių privilegijų, trečiąją lovą Žiuljetė pasiūlė Gonzagai Marisui. Jautėsi jaunajam graikui dėkinga už santūrų dėmesį, kurį šis jai skirdavo ypač pastarosiomis nelaimių dienomis. Juk jis išgelbėjo Gabrieliui gyvybę. Be to, šalia ant Damladžko buvo vienintelis europietis. Kai kuriomis akimirkomis ši priverstinė bendrystė pasirodydavo esanti tokia stipri, kad juodu žvelgdavo vienas į kitą kaip du sąmokslininkai, du vieno kalėjimo belaisviai. Žiuljetė kartais pajusdavo pavojingą norą pamiršti buvusią eleganciją, o Gonzaga visada būdavo apsirengęs taip, lyg ką tik išėjęs iš drabužių parduotuvės. Kartais užklupdavo jį prie palapinės labai rūpestingai valantį savo eilutę, siuvantį ištrūkusią sagą ar šveičiantį batus. Jo nagai buvo švarūs, rankos gerai prižiūrimos, jis skusdavosi, priešingai negu Gabrielis, kiekvieną rytą. Tačiau šis kruopštus rūpinimasis savimi nebuvo tuštybė. Greičiau tai buvo pasipriešinimas viskam, kas nešvaru ir netikslu. Matydamas dėmę ant drabužių, purvą ant batų Gonzaga pasijusdavo nelaimingas. Atrodė, kad jis visa savo esybe nekenčia visko, kas neapibrėžta, nesąmoninga, nori viską pakelti į valios ir tikslingumo šviesą, kad apskritai galėtų gyventi. Jo gyvenimo būdas, kurio pakeisti negalėjo jokios aplinkybės, jai atrodė pavyzdinga laikysena, verta susižavėjimo. Tačiau ji niekaip negalėjo suprasti ramaus Gonzagos pasiryžimo dalytis siaubingu svetimos tautos likimu. Vieną ar kitą prabėgom ištartą užuominą, esą jis taip ryžęsis dėl jos, ji laikė lėkštu galantiškumu. Gonzaga niekada neleido jai pajusti nieko daugiau kaip pagarbą, visiškai nepanašią į meilę, pagarbą, kurią jaunas vyras jaučia moteriai, dėl distancijos ir gyvenimo aplinkybių negalėdamas joje matyti moters. Nors Gonzaga ne vieną valandą praleisdavo šalia Žiuljetės, jie nekalbėdavo apie nieką kita, tik apie buitiškus, kasdienius dalykus. Apie jo ankstesnį gyvenimą ji nežinojo beveik nieko. Keistas, įtemptas dėmesys vyro akyse po buku kampu susiliečiančiais antakiais, regis, buvo nukreiptas tik į šią minutę. Kaip tik tai, kad Gonzagai, rodos, visai nerūpėjo nei praeitis, nei ateitis, keldavo Žiuljetės smalsumą kiekvieną kartą jį pamačius. Kartą, kai jis pusę dienos nepasirodė, ji ėmė klausinėti:

– Ar jau pradėjote užrašinėti, kaip mes čia gyvename?

Jis žvilgtelėjo į ją nustebęs, kiek pašaipiai.

– Niekada neužsirašinėju jokių pastabų. Vienintelis talentas, kuriuo galėčiau pasigirti, tai mano atmintis. Man nereikia saugoti suglamžytų popierėlių ar kortelių.

Jaunuolio pasitikėjimas savimi Žiuljetę suerzino.

– Bet juk neaišku, ar išsaugosite savo galvą su jos nuostabia atmintimi?

Jis susijuokė, bet tai buvo tik tvirto įsitikinimo išraiška.

– Nejaugi manote, Žiuljete, kad turkų kareiviai ar kas nors kitas galėtų mane sulaikyti, jei iš tikrųjų norėčiau pasitraukti nuo šio kalno?

Atsakymo tonas ir turinys jai pasirodė nemalonūs. Atkaklus laukimas jai nepatiko. Bet būdavo akimirkų, kai jis atrodydavo sutrikęs kaip mažas vaikas. Tada ji pajusdavo motinišką užuojautą, nuo kurios pačiai darydavosi gera.

Netoli Trijų palapinių aikštės, prie bukmedžių giraitės, Kristaforas ir Misakas sukalė stalą ir suolus. Ši vietelė atrodė labai viliojanti, čia galėjai manyti esąs nuošaliame sodo kampelyje, šiaip ar taip, tokioje vietoje, kur tave supa jauki civilizacija, o ne kalnų viršūnės. Žiuljetė mėgdavo čia sėdėti su Iskuhi ir Hovsana ir priiminėti svečius. Paprastai rinkdavosi ta pati draugija kaip ir slėnyje, Bagratianų viloje. Visada ateidavo Grikoras ir mokytojai, jei leisdavo pareigos. Ateidavo Hapetas Šatachianas, norėdamas, kaip sakė, pradžiuginti ponią lengvo turinio prancūziškais pokalbiais. Hrantas Voskanianas dabar mažiau puikavosi savo poezija ir dailia rašysena, labiau pabrėždamas karingą išvaizdą. Tokių vizitų proga apsivilkdavo lordo fraką pilkais skvernais, bet iš po jo ant diržo kabojo kardas ir kyšojo sunkus pistoletas. Jis nepaleisdavo iš rankų šautuvo, nenusiimdavo kailinės kepurės. Tačiau visada atnešdavo dovanų – laukinių rausvų orchidėjų puokštę ar kruopščiai nupieštą piešinį, kurį garsiai padėdavo ant stalo priešais Žiuljetę, lyg tai būtų tik avansas būsimų kruvinų karo suvenyrų, tokių kaip nukirsta turko galva ar ranka. Juodojo neūžaugos įkyrumas darėsi nebepakeliamas. Jis atkakliai tylėdavo, rydamas Žiuljetę nekantriais, aistringais žvilgsniais. Tačiau tokių tylos atakų ėmė nebepakakti. Ginklų žvangesys pažadino jame naują poreikį kelti skandalus. Pavyzdžiui, kartą, kai visi svečiai kuo ramiausiai kalbėjo apie dienos įvykius ir gyvai aptarinėjo kai kurių vyrų nuveiktus darbus, tik ne Voskaniano, jis staiga pašoko, piktai pasisuko į Gonzagą Marisą, ramiai skaitinėjantį seną „Illustration“ tomą, įrištą Grikoro bibliotekoje, ir sušuko:

– Jūs ponios akivaizdoje iš manęs juokiatės!

Marisas užvertė laikraštį ir pažvelgė į įtūžusį mokytoją nustebęs, tačiau maloniai.

– Aš juokiausi iš karikatūros, ne iš jūsų, mokytojau Voskanianai, nors jūs iš tiesų gana juokingas.

Voskanianas stvėrė šautuvą ir sušuko:

– Dar pažiūrėsime, kas juoksis paskutinis! Aš esu vadas, o jūs, pone, tik dykaduonis, kurį mes šiaip taip pakenčiame. Aš jau kai ką supratau!

Neatsisveikinęs jis greitai išbėgo. Grikoras atsiprašydamas mostelėjo nuvargusia ranka.

– Jis visada nori būti kažkas daugiau negu yra. Rytoj vėl ateis.

Vaistininkas pažinojo savo mokinius ir viską numatė teisingai. Jis, Johunoluko Sokratas, regis, susitaikė su tragiška savo meditatyvaus gyvenimo permaina. Jau nuo antrosios gyvenimo Musa Dage dienos ėmė elgtis kaip įpratęs. Ožio barzdelė geltoname lygiame veide ritmingai kretėjo, kai iš savo neišsemiamos žinių jūros sėmėsi naujų niekam nežinomų citatų ar suteikdavo augalams, mineralams ir elementams įmantrius vardus bei formules. Ir vis dėlto kadaise begalinis stropumas ir noras mokyti kažkur dingo, užleisdami vietą gąsdinančiam skaidrumui.

Tarp Žiuljetės popietės svečių pasirodydavo ne tik minėtieji ponai, bet ir įžymybių žmonos. Kai turėdavo laiko, ateidavo močiutė Antaram, gydytoja, rečiau muchtaro Kebusiano žmona, visada pilna nenumaldomo smalsumo. Ponia Kebusian norėjo viską pamatyti ir prašydavo Žiuljetę parodyti gyvenamąsias patalpas, atskleisti visas Trijų palapinių aikštės paslaptis bei smulkmenas. Negailėdama žodžių ji gyrė židinį, kurį Hovhanesas buvo meistriškai pastatęs iš akmenų, atsigabentų viryklių, ant kurių buvo galima virti ir kepti ką tik nori. Grožėjosi minkštomis lovomis palapinėse, sulankstomais baldais, gumine vonia, indais, puikiais lagaminais. Labai susidomėjusi kaišiojo nosį į atsargų dėžes, apžiūrinėjo sardinių dėžutes, konservus, cukrų ir muilą. Žiuljetė galėdavo atsikratyti šios orios ponios smalsiomis ir viską pastebinčiomis pelės akimis tik tada, kai iš savo atsargų jai ką nors padovanodavo – plytelę šokolado ar konservų skardinę. Ponia Kebusian imdavo dėkoti ir prisiekinėti ištikimybe panašiai, kaip iki tol girdavo Žiuljetės daiktus. Tuo tarpu močiutė Antaram, priešingai, visada ką nors atnešdavo dovanų – stiklainėlį medaus ar truputį abrikosų uogienės, rusvų vaisių drebučių, kurie armėnų kaimuose yra rytais valgomas gardumynas. Ponia Altuni šias dovanas visada duodavo slaptai.