Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Pusę Pietų bastiono įgulos sudarė dezertyrai. Kaip parodė Kilikiano elgesys, jiems reikalingas prižiūrėtojas ir auklėtojas. Bagratianas buvo įsitikinęs, kad užkietėjęs egoistas Voskanianas galėtų būti tas aštrus geluonis, kuris neduotų ramybės dezertyrams. Be to, tai būtų proga atlyginti jam už nuoskaudą, kurią padarė Ter Haikazunas, neduodamas jam kitų pareigų, tik mokyti vaikus. Todėl Gabrielis paskyrė paniurėlį mokytoją pietinių pozicijų komisaru. Jam teks stebėti, kad bastione būtų laikomasi griežtos tvarkos ir rūpestingai einama tarnyba, o pirmiausia – net ir apie menkiausius nusižengimus ar neklusnumą pranešti vadovybei. Hrantas Voskanianas suraukė žemą kaktą, jo stori juodi antakiai virš nosies susijungė į vieną tiesią liniją. Jis, regis, išdidžiai svarstė, ar tokia pusiau auklėjimo, pusiau baudžiamoji misija tinka jo neeilinei asmenybei. Pagaliau iškėlė savo sąlygą:

– Jeigu man teks prižiūrėti Pietų bastioną, efendi Bagratianai, norėčiau būti gerai ginkluotas, kad tie valkatos žinotų, jog su manimi menki juokai.

Mokytojas Voskanianas išsireikalavo iš ginklų meistro Čaušo Nurhano, kad jam išduotų ne tik karabiną su penkiomis šovininėmis, bet ir didžiulį kavalerininko pistoletą bei platų kovinį peilį. Su tokia sunkia ginkluote jis tučtuojau nuėjo į Trijų palapinių aikštę ir oriu žingsniu prisiartino prie Žiuljetės pranešti apie savo aukštas pareigas. Į Gonzagą jis net nepažvelgė, įsitikinęs, kad šis išpaikintas lepšis palyginti su juo, narsiu kovotoju, yra niekas.

Pirmąją dieną ant Musa Dago tranšėjų kasimas smarkiai stūmėsi pirmyn. Galima buvo tikėtis, kad iki nakties svarbiausi įtvirtinimai bus baigti. Darbo įkarštis, dainos ir juokai leido pamiršti praeitį ir ateitį.

Daug blogesnės nuotaikos viešpatavo Miesto dauboje. Ter Haikazunas ir pastorius Aramas dėjo daug pastangų norėdami įveikti sunkumus, kurių kildavo kiekvieną minutę. Dar pirmajame vadovų pasitarime Gabrielis buvo iškėlęs nuosavybės klausimą ir tuo supykdęs Kebusianą, kitus muchtarus ir turtingesnius žmones. Dabar šie užkietėję savininkai pamatė, kad gyventi ant Damladžko nesubendrinus gyvulių bandų apskritai neįmanoma. Kasdien reikėdavo laikantis griežtos tvarkos papjauti nustatytą skaičių avių ir ožkų, neatsižvelgiant į tai, kam jos priklauso. Kiekvienas protingas žmogus galėjo įsitikinti, kad gyvulius turi skersti bendruomenės skerdikai nustatytoje vietoje ir kad Vadovų tarybos paskirti asmenys kasdien turi prižiūrėti, kaip mėsa dalijama šeimoms ir gynėjų būriams, kad viskas būtų teisinga ir nekiltų neramumų. Kadangi viena išplaukdavo iš kito, muchtarai pagaliau suprato, jog geriausia ir ruošti maistą kartu. Negana to! Pareiga reikalavo, kad jie ne tik suprastų, kas naudinga ir teisinga, bet ir išaiškintų tai žmonėms. Naujai atsivertusiems buvo nelengva ginti tvarką, kuriai dar visai neseniai priešinosi.

Būstų statyba sekėsi lengviau. Ter Haikazunas visada laikėsi nuomonės, kad per daug griežta ir uždara bendruomenė prieštarauja gyvenimo dėsniams ir anksčiau ar vėliau žlunga. Pamažu įaugti į naują kasdienybę – tai buvo požiūris, kuriuo jis tikėjo. Gyvenvietės plotas buvo nuolat didinamas. Rytoj, kai bus baigti kasti įtvirtinimai ir išsilaisvins darbininkai bei įrankiai, senasis Tovmasianas pagal Aramo sudarytą planą ketino pradėti statyti palapines. Kadangi ant Damladžko turės gyventi apie tūkstantį šeimų, buvo numatyta tūkstantis sklypelių, kurių dydis priklausė nuo šeimos dydžio. Medžio ir šakų buvo pakankamai. Gabrielis Bagratianas leido jau šiandien pradėti kirsti medžius gyvenvietės statybai.

Sunkumų buvo daug, bet didžiausi prasidėjo prireikus pasidalyti duoną ir miltus. Ter Haikazunas, suprasdamas būtinybę taupyti, buvo nepermaldaujamas. Kiek žemės vaisių turėjo kiekviena šeima – kviečių, kruopų, kukurūzų, bulvių ir visko, ko žmonės buvo išsikepę ir atsigabenę į kalną, – viską turėjo atiduoti be išimčių. Iš šių bendrų atsargų kiekviena šeima, dalijant mėsą, gaudavo nedidelę dalelę. Nebuvo galima laisvai naudoti ne tik miltų, bet ir druskos, kavos, tabako, ryžių, prieskonių ir apskritai nieko iš to, ką šeimos su dideliu vargu ir protingu išskaičiavimu buvo paruošusios ir atsigabenusios į kalną. Žmonės ilgas valandas priešinosi šiam griežtam sprendimui. Pagaliau Aramas Tovmasianas ir muchtarai įkalbinėjimais ir keiksmais pasiekė, kad keletas garbingų šeimų tėvų dvejodami atėjo į aikštę, kurioje buvo kraunamos atsargos, ir atnešė savo duoną ir miltus, kavą ir tabaką. Čia nusavintos gėrybės buvo kraunamos, tvarkomos ir surašomos. Paskui šiuos pasiaukojančius didvyrius atsekė ir daugiau, o pamažu ir visi, susigėdę, nes atviroje stovyklos aikštėje sunku nuslėpti atsigabentas atsargas. Miltų ir kukurūzų maišų krūva vis didėjo. Senajam Tovmasianui buvo pavesta jau kitą rytą pastatyti sandėlį ir uždengti atsargas nuo darganų. Suneštas atsargas tuoj ėmė saugoti penki ginkluoti vyrai. Ter Haikazunas šiai tarnybai skyrė neturtingiausių šeimų žmones.

Kai visi sunkūs klausimai buvo bent laikinai išspręsti, kunigas pajuto, kad turi kaip nors suraminti prislėgtas ir nusiminusias stovyklos gyventojų sielas. Todėl jis priminė ne vien tai, kad netrukus bus pagaminta nemažai tonirų, bet prasitarė ir apie charisą . Šis žodis tikrai raminamai paveikė minią.

Charisa nuo neatmenamų laikų yra armėnų nacionalinis valgis. Kaip visa, kas labai sena ir išlikę per daugybę kartų, taip šis valgis ir jo gaminimas apgaubtas pamaldumo bei šventiškumo šydu. Todėl vien charisos šventės priminimas prikėlė nusiminusiųjų dvasią. Tuo tarpu valgis nebuvo labai sudėtingas, jam reikėjo tik ėriuko mėsos, lajaus, kapotų kremzlių ir stambių kvietinių kruopų. Tačiau ne sudedamosios dalys buvo svarbiausia, o tai, kad charisa yra šventinis patiekalas, kuriuo kas metai rugsėjo mėnesį baigiamos derliaus nuėmimo ir kūlimo savaitės bei vardavaro – vynuogių skynimo – šventė. Nepaisydamas tremties ir bėgimo Ter Haikazunas pasirūpino, kad jo žmonės ir ant Damladžko neprarastų tų negausių gyvenimo džiaugsmų, kuriuos nuo seno saugojo.

Didžiausias charisos šventės džiaugsmas buvo ne tiek valgymas, kiek ilga valgio ruošimo ceremonija. Toniruose reikėjo per visą naktį palaikyti nedidelę liepsną, virš kurios iš lėto virė mišinys. Rytą vanduo būdavo išgaravęs, o puode likusi masė sukietėjusi. Tada ir prasidėdavo linksmybės. Daug anksčiau negu įprasta keldavosi jauni vaikinai ir mergaitės ir grūstuvais, kurie tarp kitų įrankių visada saugomi kur nors virtuvės kampe, imdavo mušti charisą, nes sukietėjusią masę pirmiausia reikėjo gerai išplakti, kaip kituose kraštuose plaka džiovintą žuvį. Bet ir tai buvo tik nedidelė ir ne svarbiausia nuo seno garsios tradicinės charisos šventės linksmybė.

Ter Haikazuno dėka Musa Dago gyventojai, nepaisant nieko, galėjo laukti šios linksmos šventės. Taip kunigas, praktiškas žmogus ir geras psichologas, siekė keleto tikslų. Pirmiausia, jis žinojo, kad žmogus gali pražūti, jei nepatiria kokio nors, kad ir menkiausio džiaugsmo. Antra, charisa nėra grynai mėsiškas patiekalas, jame nemažą dalį užima kruopos, taigi ji padeda taupyti duoną ir patenkina jos poreikį. Trečia, charisa ilgai negenda. Ją galima valgyti karštą ir šaltą, ji labai soti ir labai tinkama valgyti karo ir įvairių negandų laikais. Ketvirta, valstietis ir amatininkas blogai jaučiasi ten, kur nėra toniro. Galbūt todėl, kad toniras kadaise buvo ugnies garbinimo altorius, taigi ir šiandien jį gaubia dievų saugomų namų jausmas. Ter Haikazunas laukinėje gamtoje ir mirties akivaizdoje iš visų jėgų stengėsi bendruomenėms įteigti mintį: čia mūsų namai. Tonirai ir charisa turėjo tai patvirtinti nepaisant aukų ir nepriteklių. Apie visa tai galvojo išmintingasis kunigas. Vos tik jis ištarė visiems įprastus žodžius, pasitenkinimo banga praskaidrino paniurusius veidus.