Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Reikėjo tik išspręsti klausimą, kas vadovaus Pietų bastiono būriams. Šios tolimiausios atkarpos įgulą sudarė dešimt būrių. Dėl suprantamų priežasčių į šią įgulą buvo paskirti tikri ir netikri dezertyrai. Tokiam stipriam, į tvirtovę panašiam postui įgula buvo labai didelė. Kol kas šiam postui vadovavo kariuomenėje tarnavęs vyras iš Chederbėjaus kaimo. Bet Bagratianas buvo numatęs ką kita. Juk Sarkisas Kilikianas buvo geras kareivis, patyrimo įgijęs Kaukazo fronte. Be to, jis išsilavinęs, protingas, iš turkų patyręs neapsakomų skriaudų, ir jei turėjo kažkokią gyvą sielos dalį, ji turėjo kamuotis iš begalinės neapykantos ir keršto troškimo. Gabrielis ketino kiek laiko stebėti Kilikiano elgesį ir pavesti jam, jei elgsis tinkamai, vadovauti Pietų bastionui. Iš tokio šachmatų ėjimo Bagratianas tikėjosi ne tik įgyti naują vertingą kovotoją, bet ir tvirčiau laikyti rankose kitus dezertyrus ir nepatikimus elementus. Todėl būriams nužygiavus į savo pozicijas jis liepė „rusui“ pasilikti.

Kilikianas visą laiką stebėjo Gabrielį su tokiu nepajudinamu abejingumu ir nuoboduliu, kad net negalėjai jo apkaltinti įžūlumu. Vergija naftos verslovėse, kalėjimuose, tūkstančiai šiurpių įvykių buvo išsekinę kūną, veidas atrodė kaip mirusio žmogaus, oda sudiržusi, skarmalai žemės spalvos, tačiau visuma darė energingo ir pagarbą keliančio vyro įspūdį. Neišleisdamas Gabrielio iš savo šviesių, pašaipiai stebinčių akių, jis nujautė, kad šis išpuoselėtas ir išpaikintas ponas tarytum lenkiasi jam. Galbūt tą pagarbą nesuprantamam likimui ir visa tai leidusiai įveikti jėgai jis laikė tik paprasta baime. Bet toji nuojauta ir gerai apsirengusio pono, niekada gyvenime nepatyrusio siaubo, netekties ir pažeminimo, išvaizda žadino jame slaptas pykčio jėgas.

Bagratianas įsakmiai pašaukė:

– Sarkisai Kilikianai! Po dviejų valandų prisistatyk man šiauriniame poste. Duosiu tau darbo.

„Ruso“ akys, vis dar įsmeigtos į Gabrielį, sužibo blausiu agato blizgesiu. Jis dusliai nusijuokė.

– Gal ateisiu, gal neateisiu. Dar ir pats nežinau, ar panorėsiu.

Gabrielis pajuto, kad dabar viskas priklauso nuo jo atsakymo, kad jis turi įrodyti savo pranašumą, jei šią akimirką neras reikiamo tono, jei pralaimės, jo autoritetas sužlugs. Visi sukluso. Kai kas piktdžiugiškai šaipėsi. Gabrielis buvo pasisiūdinęs uniformą iš dar beveik nevilkėtų brolio Avetiso medžioklės drabužių. Avėjo geltonais odiniais batais, galvą dengė tropikų šalmas. Jis pasitaisė šalmą ir lėtu bet tvirtu žingsniu priėjo prie „ruso“. Tropikų šalmas darė jį dar puse galvos aukštesnį, negu buvo iš tikrųjų. Jis pliaukštelėjo lazdele per batus ir priėjo prie Kilikiano taip arti, kad tas pasitraukė žingsnelį atbulas.

– Klausyk, Sarkisai Kilikianai, ir gerai įsidėk į galvą!

Bagratianas valandėlę nutilo. Savo balse jis išgirdo kažkokį nerimą. Širdis smarkiai plakė. Tokiu jo jauduliu galėjo pasinaudoti priešininkas. Todėl jis palaukė, neišleisdamas „ruso“ iš akių, kol visa jo esybė iki kraštų prisipildė šaltos ir aiškios valios.

– Duodu tau teisę, Kilikianai, daryti tai, ką nori. Bet prieš man nusisukant turi apsispręsti… Esi laisvas, gali nešdintis po velnių, tokių kaip tu mums mažiausiai reikia.

Gabrielis nutilo, manydamas, kad Sarkisas Kilikainas pasinaudos šia proga ir su pašaipa, iš lėto nueis savais keliais, nė neatsigręždamas į Damladžko žmones. Tačiau „rusas“ stovėjo kaip įbestas. Šaltame jo akių blizgesyje žybtelėjo smalsumo liepsnelė. Gabrielio balsas įgavo santūraus gailesčio toną:

– Ketinau tave, Kilikianai, buvusį kareivį, išskirti iš kitų ir padaryti dalinio vadu. Juk tu nukentėjai nuo turkų labiau nei kuris nors kitas. Čia galėtum skaudžiai jiems atkeršyti… Bet jei dar nežinai, ar panorėsi, jei iš tikrųjų esi tik apskuręs, bailus dezertyras, jei nepripažįsti savo pareigos tautai ir neseniai melagingai prisiekei, tada bėk ir daugiau nesirodyk! Mums nereikia veltėdžio, įžūlaus skarmaliaus, atimančio duoną iš moterų ir vaikų. Jei išdrįsi bent kartą pasirodyti tarp mūsų, liepsiu tave sušaudyti! Eik pas turkus! Netrukus jų kareiviai bus čia. Jie jau laukia tavęs!

Tokiam vyrui kaip „rusui“ liko tik viena išeitis – pulti šį puikuolį poną, „kapitalistą“ ir smogti jam kumščiu į veidą. Bet Sarkisas Kilikianas nesujudėjo. Iš jo akių dingo stingulys ir ramybė, jis žvalgėsi į vyrų būrį ieškodamas šalininkų. Gabrielis palaukė penkias sekundes, per kurias jo valdžia iškilo kaip jūros banga, tada sušuko garsiai ir griežtai:

– Matau, tu apsisprendei. Taigi šalin! Dink iš čia!

Keista, bet šie skaudžiai nuaidėję žodžiai pavertė „rusą“ buvusiu kaliniu ir katorgininku. Jis įtraukė galvą tarp pečių, iš apačios bailiai žvelgė į priešininką, visais požiūriais už jį aukštesnį. Kilikianas pasijuto silpnas, kai aiškiai pamatė savo padėtį. Puikiai jautė, kad ši akimirka yra bjauri, žeminanti, nes bet kokia prievarta priklauso nuo to, ar svaiginančios neapykantos dvasia iš anksto nepamato pasekmių. Pažeminimo akimirką Kilikianas žinojo, kas jam gresia. Jau keturis mėnesius jis gyveno ant Musa Dago ir jautėsi saugus. Ko reikėjo, kad išgyventų, gaudavo naktimis kaimuose. Žmonių persikėlimas ant kalno leido lengviau atsikvėpti. Bet išvarytas iš stovyklos jis praras galimybę gauti žmoniško maisto. Slėnyje pasirodyti daugiau negalės. Aplinkinius kalnus irgi netrukus užims turkai. Mirtis, tiek kartų su pašaipa jį aplenkusi, dabar su kaupu galės atsiimti savo. Turkai nudirs jam odą ir atskirai sutraiškys kiekvieną jo sąnarį. „Rusas“ tai suvokė per vieną sekundės dalį, išdidumas, neapykanta, užsispyrimas buvo bejėgiai prieš šią mintį. Jis pabandė dar kartą nusijuokti, bet išėjo tik apgailėtinas, bailus kikenimas. Gabrielis Bagratianas nenusileido nė per nago juodymą.

– Na? Ko dar lauki?

Sarkisas Kilikianas nuolankiai pasuko galvą į šoną.

– Aš noriu…

– Ko tu nori?

„Rusas“ pažvelgė į Bagratianą visai kitokiomis akimis, nebe išblukusiomis, pavargusiomis agato spalvos akimis, o nedrąsiu berniokišku žvilgsniu. Gabrielis nejučiomis prisiminė vienuolikmetį berniuką, stovintį su peiliu prie motinos ir bandantį ją apginti. Teko ilgai laukti, kol Kilikianas prakošė pro dantis lemtingus žodžius, pralaimėjusiojo žodžius:

– Noriu likti čia!

Gabrielis svarstė, ar nereikėtų jį visiškai parklupdyti, kad susirinkusių būrių akivaizdoje paprašytų atleidimo ir dar kartą prisiektų klausyti vadovybės. Tačiau ne tik gailestis (vienuolikmečio prisiminimas), bet ir nuojauta jam nepatarė to daryti. Vadui netinka mėgautis pergale prieš silpnesnį ir pasiųsti į frontą taip smarkiai pažemintą priešą. Griežtas karininko tonas pasikeitė kiek švelnesniu.

– Šį pirmą ir paskutinį kartą aš tau atleidžiu, Kilikianai. Noriu tave išbandyti. Tu nesugebi prisiimti atsakomybės, saugokis, būsi stebimas! Eik!

Gabrielio triumfas buvo toks akivaizdus, kad Kilikianas kariškai atidavė pagarbą prisidėdamas ranką prie kailinės kepurės ir nepastebimai nuėjo šalin. Maištingo dezertyro, kurio visi bijojo, sutramdymas parodė, kad Gabrielis sugeba vadovauti. Čaušas Nurhanas ir būrių vadai nejučiomis pasitempė, ne vieno akyse buvo galima perskaityti: iš tolo matyti, kas yra apsigimęs viršininkas.

Nemalonią sceną, be Aramo Tovmasiano ir Hapeto Šatachiano, kurie buvo gynybos komiteto nariai, taip pat stebėjo mokytojas Hrantas Voskanianas. Jis, kaip įprasta, į viską žiūrėjo niūriai ir niekinamai, neigdamas išorinio pasaulio dalykus. Gabrielis šiandien atkreipė ypatingą dėmesį į juodojo mokytojo veidą. Atrodė, kad už išdidžios ir viską neigiančios išraiškos slepiasi energija ir ryžtas. Kad ir koks nedidelis buvo Voskanianas, jam, matyt, pavykdavo įvaryti baimės ne tik mokiniams.