Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Tuoj po saulėlydžio septynių kaimų žmonės šeimomis ir giminėmis leidosi į kelią, sunkiai apsikrovę kopė į kalną įvairiais, paprastai artimiausiais takais. Nors slėnio gyventojai buvo pasiturintys, ne visi turėjo krovininį ar jojamąjį asilą. Dažnai dvi šeimos turėdavo vieną gyvulį. Turgaus Svedijoje ir Antiochijoje dienomis asilo savininkai paimdavo ir vargingesnių kaimynų krovinį. Nuo seno buvo įprasta padėti vienas kitam. Musa Dago žmonėms, gyvenantiems atskirai prie jūros kranto, islamo valdų pakraštyje, gaminantiems lengvus gaminius, šilką, medžio drožinius, medų, nereikėjo daug krovininių gyvulių. Jiems užtekdavo keleto jaučių traukiamų vežimų ir gyvulių kroviniams gabenti. Todėl šią naktį asilai nešė tik nedidelę savo šeimininkų krovinio dalį, be to, šimtą penkiasdešimt geriausių krovininių gyvulių su balnais ir pintinėmis broliškai atidavė neturtingai pastoriaus Nochudiano bendruomenei. Gabrielis Bagratianas, atsisėdęs vežimų kelio pakraštyje prie šiaurinės perėjos, žiūrėjo, kaip žmonės būreliais, sunkiai alsuodami, susilenkę eina keliu į kalną. Kovodamas su snauduliu, jis tarytum priėmė šį vargo paradą.

Šiaurės rytuose iš už stačių, blyškiai pilkų Amano viršūnės uolų pakilo ryškus, neįtikimo metalinio atspalvio mėnulis. Atrodė, kad jis artėja, kad tai nėra plokščias diskas ir dangaus skliautas jo nelaiko. Už jo žiojėjo juoda tuščia erdvė. Žemė Gabrieliui irgi nebeatrodė įprastinė rami vieta, o tik mažas laivelis kosmose, kokia ir yra iš tikrųjų. Skaidrus kosmosas ne tik vėrėsi už reljefiško mėnulio, bet ir leidosi iki pat slėnio, pripildydamas besiilsinčio Gabrielio esybę. Mėnuo jau kilo į zenitą, o sunkiai alsuojančių žmonių būriai tebeslinko į kalną. Visada vienodas vaizdas: pirmas eina šeimos tėvas, niūriai remdamasis lazda, vilkdamas sunkų krovinį. Šiurkštus šūksnis, graudus atsakymas. Moterys svyravo nešdamos naštas, sulinkusios kone iki žemės. Be to, visą laiką reikėjo žiūrėti, kad neišsibėgiotų ožkos. Ir vis dėlto tai čia, tai ten, iš po maišų ir ryšulių, žybteli linksmas žvilgsnis, nuaidi mergaitės juokas.

Gabrielis krūptelėjo ir pabudo iš trumpo snaudulio. Slėnio kaimuose pasigirdo garsus vaikų verksmas. Raudojo šimtai vaikų, tarytum tik dabar staiga pastebėjusių, kad tėvai juos paliko. Protarpiais pasigirsdavo šaižūs senų moterų riksmai ir nepatenkintas murmėjimas. Tai buvo ne palikti vaikai, o Johunoluko, Aziro ir Bitiaso katės. Katė turi septynias sielas, kiekviena siela – savo atskirą balsą. Kad katė nugaištų, ją reikia septynis kartus užmušti. (Sato šią išmintį jau seniai buvo sužinojusi iš Nunik.) Tačiau tiesa buvo ta, kad šeimininkų išsikraustymas Johunoluko, Aziro ir Bitiaso kačių nė kiek nesujaudino, nes jos visomis savo septyniomis sielomis tarnauja ne žmogui, o namams. Jų kniaukimas galbūt buvo džiaugsmingas choras, juk dabar niekas netrukdys jų meilės nuotykiams.

Užtat šunys iš tikrųjų liūdėjo. Net ir laukinis Sirijos kaimų šuo negali išsiversti be šeimininko. Jis nebesugeba grįžti į savo pradžią, vėl pavirsti lape, šakalu ar vilku. Net ir labai ilgai sulaukėjęs, jis visada lieka iš darbo atleistas civilizacijos tarnautojas. Jis su ilgesiu slankioja apie žmonių gyvenamas vietas ne tik tikėdamasis gauti kaulą, bet ir trokšdamas grįžti į savo nelaisvę, vėl imtis prarastos tarnybos. Laukiniai kaimų šunys žinojo viską. Jie jau atrado Damladžko stovyklą. Jie taip pat žinojo, kad ši stovykla, priešingai negu kaimų gatvės, jiems uždrausta. Sutrikę ir nevilties apimti, jie bėgiojo aplink uždraustą kalną, laužėsi pro krūmokšnius, kaip gyvatės šnarendami mirtos ir arbuto krūmus. Nė vienam iš jų neatėjo išganinga mintis persikelti pas kaimynus musulmonus, ieškoti kaulų Šalikane ar Ain Džerabe. Jie buvo prisirišę prie šios neištikimos tautos, apleidusios savo gyvenamas vietas. Jų sielos alpo iš neapsakomo skausmo, bet nė vienas nedrįso net trumpai amtelėti, nes jie jau seniai buvo praradę lanksčią naminių šunų kalbą, jos turtingą žodyną. Visas jų sielos išgąstis buvo susikaupęs akyse. Gabrielis visur tamsoje matė žalias šunų akių švieseles, bijančias pažeisti draudžiamą ribą.

Mėnuo pasislėpė už Musa Dago keteros. Iš aukštybių padvelkė lengvas vėjelis. „Visi jau viršuje“, – pagalvojo Gabrielis. Dar prieš valandą pro jį praėjo paskutinis būrys. Bet jis iš nuovargio ar vienatvės poreikio nenorėjo palikti savo naktinio stebėjimo vietos. Juk kas žino, ar dar kada nors gyvenime galės pabūti vienas. Ar ne visada jis tokią vienatvę laikė didžiausia dangaus dovana? Jis leis sau dar pusę valandos pasigėrėti šia nežemiška ramybe, o paskui skubės į šiaurines pozicijas stebėti ir skatinti darbus, apkasų kasimą. Atsirėmė nugara į ąžuolą ir užsirūkė. Iš tamsos išniro smarkiai vėluojantis atsilikėlis. Gabrielis girdėjo kanopų dundesį ir riedančius pakalnėn akmenis. Tada pasirodė žibintas, vyras ir sunkiai apkrautas asiliukas. Gyvulys kone kas žingsnis klupinėjo nuo nepakeliamos naštos. Vyras irgi tempė didžiulį maišą, kurį kas dvi minutes sunkiai šniokštuodamas turėdavo mesti ant žemės. Gabrielis pažino vaistininką tik tuomet, kai šis numetė maišą jam po kojomis. Grikoro veidas buvo iškreiptas, vietoj abejingos mandarino kaukės dabar jame galėjai įžvelgti pagonių dievybės grimasą. Prakaitas blizgančiais skruostais tekėjo į ilgą ožio barzdelę, kuri trūkčiojo nuo kiekvieno atodūsio. Atrodė, kad Grikoras kenčia dideles kančias, jis buvo susirietęs iš skausmo. Gabrielis nutarė jam pasirodyti.

– Galėjote maišą su vaistais įduoti mano žmonėms. Kam tempti ant nugaros visą vaistinę?

Grikoras vis dar negalėjo atgauti kvapo. Vis dėlto jam pavyko atsakyti su girdima panieka balse:

– Mano našta neturi nieko bendra su vaistine. Ją jau seniai pasiunčiau į kalną.

Gabrielis jau spėjo pamatyti, kad ir asilas, ir vaistininkas apsikrovę tik knygomis. Nežinia kodėl šis dalykas Gabrielį suerzino, jis panoro pasišaipyti iš Grikoro.

– Atleiskite, atrodo, suklydau. Ar čia visos jūsų maisto atsargos?

Grikoro veidas dabar buvo ramus. Jo akys abejingai žvelgė į pašnekovą.

– Taip, tai mano maistas, Bagratianai. Deja, ne visas.

Jį ėmė purtyti kosulio priepuolis. Jis atsisėdo šalia Gabrielio, didžiule nosine ėmė šluostytis prakaitą. Prieblanda ėmė šviesėti. Asilas stovėjo ant tako nuleidęs galvą, išskėtęs pavargusias kojas. Praėjo kelios minutės. Gabrielis ėmė gailėtis, kad pasišaipė iš vaistininko. Bet Grikoro balsas jau buvo atgavęs išdidų pranašumo toną:

– Gabrieli Bagratianai! Jūs, Paryžiaus mokslininkas, turėjote visai kitas galimybes semtis žinių negu aš, Johunoluko vaistininkas. Ir vis dėlto kai kurių dalykų jūs nepastebėjote, užtat pastebėjau aš. Tikriausiai nežinote kilniojo Grigaliaus Nazianziečio posakio ir to, ką jam atsakė pagonis Tertulijonas…

Nenuostabu, kad Gabrielis nežinojo Grigaliaus Nazianziečio posakio, nes jį žinojo tik vienas vienintelis žmogus – vaistininkas. Ir šis ėmė nesutrikdamas pasakoti, nors vieną iš bažnyčios tėvų – Tertulijoną supainioti su kažkokiu pagonimi buvo šioks toks netikslumas.

– Kartą kilnusis Grigalius Nazianzietis buvo pakviestas pas kilmingą pagonį į svečius. Nebijokite, Gabrieli Bagratianai, tai trumpa, bet labai pamokanti istorija. Juodu kalbėjo apie gerą derlių ir apie puikią kvietinę duoną, kurią laužė prie stalo. Ant stalo krito saulės spindulys. Nazianzietis pakėlė duoną ir pasakė Tertulijonui: „Mielas bičiuli, kaip labai turime dėkoti Dievui už jo paslaptis, nes štai ši gardi duona yra ne kas kita, kaip auksinis saulės spindulys, laukuose virtęs kviečiais.“ Tertulijonas atsistojo, paėmė iš bibliotekos poeto Vergilijaus knygą ir pasakė Grigaliui: „Mielas bičiuli, jei mes dėkojame Dievui už duoną, juo labiau turėtume jam dėkoti už šią knygą, nes ji yra pasikeitęs spindulys saulės, daug aukštesnės už tą, kurios atšvaitą matome ant stalo.“