Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Gabrielis kuo rūpestingiausiai stengėsi paruošti Žiuljetę permainoms. Įtraukta į armėnų tautos likimo bedugnę, ji, kiek leidžia aplinkybės, turi nesijausti gyvenanti toli nuo savojo pasaulio. Tiesa, tas jos europietiškasis pasaulis tuo metu įsitraukęs į tokias skerdynes, prieš kurias visa, kas nors kiek panašu, atrodo nemokšiška ir primityvu. Juk ten kariaujama visomis naujųjų laikų priemonėmis, pagal paskutinį mokslo žodį, ten kariauja ne aistrų draskoma, kraujo ištroškusi pabaisa, o matematiškai tiksliai protaujanti inteligentiška pabaisa. „Jei gyventume Paryžiuje, – galėtų sakyti Bagratianas, – mums nereikėtų keltis ant nuogo, akmeninio Sirijos kalno, turėtume vonią ir klozetą, bet kas dieną ir kas naktį turėtume leistis į tamsų rūsį, slėptis nuo bombardavimo. Taigi ir Paryžiuje negalėčiau apsaugoti Stefano ir Žiuljetės nuo mirties pavojaus.“ Tačiau apie tai jis nekalbėjo, jau kelis mėnesius nebuvo skaitęs europietiško laikraščio, apie Paryžių ir apie karą nežinojo beveik nieko.

Dar vakar vakare jis į Damladžką pasiuntė Avakianą, Kristaforą ir kitus vyrus, kad tie rūpestingai paruoštų naująją Žiuljetės buveinę, pasistengtų padaryti viską, kas įmanoma. Trijų palapinių aikštėje turėjo būti įrengta virtuvė, skalbykla ir kiti būtini patogumai. Gabrielis nusprendė, kad Žiuljetei priklausys visos trys palapinės. Ji turėjo pasirinkti, ką pasikviesti į savo būstą ir su kuo gyventi. Su didžiausiu vargu į Damladžką buvo velkami ne tik kilimai, anglių krosnelės, sofos, stalai ir kėdės, bet ir didelė daugybė modernių lagaminų, skrynelių drabužiams, žvilgančių odinių krepšių, dėklų indams ir stalo įrankiams, ištisas rinkinys tualeto reikmenų ir vaistų, termoforų ir termosų. Gabrielis norėjo, kad vakarietiškų daiktų vaizdas suteiktų Žiuljetei jėgų pakelti savo likimą. Ji gyvens kaip kunigaikštienė, iš smalsumo su didele palyda keliaujanti po atšiaurius kraštus. Užtai Gabrielio gyvenimas žmonių akyse turi būti juo griežtesnis ir asketiškesnis. Jis tvirtai nusprendė nemiegoti nė vienoje iš palapinių ir nevalgyti Trijų palapinių virtuvės maisto.

Grįžę iš kapinių Johunoluko žmonės dar kartą įėjo į savo namus, kurie jau nebebuvo jų namai. Kiekvieno laukė virvėmis surišti didžiuliai nepakeliami nešuliai. Jie neryžtingai slankiojo po kambarius laukdami vakaro. Čia dar numestas kilimėlis, čia šviestuvas, o čia, Viešpatie! – lova, brangioji lova, kuriai taip ilgai taupyta, juk jie norėjo būti geresniais žmonėmis ir turėti šią santuokos ir šeimos tvirtovę. Ir toji lova liks čia, taps turkų ir arabų kaimiečių grobiu. Valandos slinko lėtai. Per tas vangiai slenkančias valandas jie po kelis kartus perkrovė nešulius, kad tas ar kitas nereikalingas daiktas keliautų kartu su jais. Net ir skurdžiausioje lūšnelėje buvo lygiai taip pat sunku atsiskirti su varganais daiktais, kuriuos žmogus apgaubia svajonėmis ir meile.

Vėlyvą popietę Gabrielis Bagratianas vaikštinėjo po savo namus kaip ir jo kaimynai. Namai buvo tušti, negyvi. Žiuljetė su namiškiais ir Gonzaga Marisu prieš kelias valandas išėjo į kalną. Kadangi diena buvo nepakeliamai karšta, ji norėjo greičiau atsidurti vėsiame kalnų ore. Be to, nenorėjo patekti į keliaujančių kaimiečių minias. Gabrielis, kuris šiaip jau kiekvieną viešbučio kambarėlį palikdavo su lengvu sentimentaliu gailesčiu (juk visur palieki dalelę savęs), dabar buvo ramus ir abejingas. Tėvų namai, vaikystės išgyvenimų vieta, paskutinių lemtingų mėnesių buveinė šiuo metu jam nieko nebereiškė. Jis stebėjosi savo nejautrumu, bet buvo taip, ir viskas. Vienintelis dalykas, kurio šiek tiek gailėjosi, tai jo antikiniai radiniai, pirmųjų laimingų Johunoluko savaičių džiaugsmas. Jis prieidavo čia prie Apolono, čia prie Artemidės, čia prie gražiojo Mitros, švelniai paglostydavo jų dieviškas galvas. Paskui staigiai pasuko prie selamliko durų ir visiems laikams paliko savo namus ir jų dievus. Jis nieko nebenorėjo matyti, sutramdė savo jausmus ir išėjo pro vartus.

Kairėje namo pusėje, diendaržyje, vyko nepaprasta scena. Čia susibūrė Johunoluko atmatos, tie, kas negalėjo keltis į kalną. Į būrelį buvo susimetusios raudotojos, elgetos su pranašų galvomis, keletas apskurusių, nuo tėvų pabėgusių paauglių. Aišku, tarp jų buvo ir Sato, Zeituno našlaitė. Būreliui vadovavo asmenybė, kurios įspūdingai valdžiai negalėjo atsispirti net Gabrielis. Tai buvo senoji Nunik, šundaktarių ir žiniuonių vyriausioji. Tamsų šio moteriško Ahasfero, atėjusio iš seniausių laikų, veidą žymėjo ne tik vilkligės subjaurota nosis, bet ir baisi energija, daranti Nunik neginčijamu savo kastos autoritetu. Galbūt kalbos apie tai, kad ji jau seniai perkopė šimto metų ribą, buvo kvaili prasimanymai, kuriuos ji pati palaikė, kad žmonės ja labiau pasitikėtų. Laikui nepavaldi senos moters išvaizda tikrai liudijo apie jos gydymo metodų veiksmingumą bei asketiško gyvenimo naudą.

Tarp savo liesų kaip pagaliai šlaunų Nunik spaudė mažą juodą ėriuką, kuris, matyt, užbėgo čionai pasiklydęs, ir peiliu pjovė jam gerklę. Pjūvis, regis, buvo labai profesionalus, jos ranka buvo rami, tuo tarpu išsiviepusios lūpos atidengė jaunatviškus dantis po bjauria, vilkligės sugraužta nosimi. Jos veide švietė pasitenkinimo šypsnys, kuris taip suerzino Gabrielį, kad jis užsipuolė visą kompaniją:

– Ką čia veikiate, niekingi vagys?

Vienas iš pranašų apgraibomis priėjo arčiau ir išdidžiai paaiškino Gabrieliui:

– Tai spėjimas iš kraujo, efendi. Ji spėja jūsų ateitį.

Bagratianas jau buvo bepuoląs valkatas.

– Iš ko pavogėte ėriuką? Gal nežinote, kad kiekvienas, kas kėsinasi į bendruomenės turtą, bus sušaudytas arba pakartas?

Pranašas išdidžiai praleido pro ausis žeminantį grasinimą.

– Verčiau pažiūrėk, efendi, į kurią pusę tekės kraujas, į kalną ar prie namo.

Gabrielis matė, kaip juodas ėriuko kraujas pliūpsniais teka ant visiškai lygios žemės, renkasi į tirštą apvalų klaną, kuris didėjo, kol nukrito paskutiniai stambūs lašai. Klanas nejudėjo, lyg neryžtingai laukdamas paslaptingo ženklo. Paskui nedrąsiai ėmė tekėti trys srovelės, tačiau netrukus sutingo, lyg kas būtų jas pašaukęs atgal. Staiga viena nerami srovelė vinguriuodama pajudėjo namo link. Valkatų būrys sujudo.

– Goh enk 39! Kraujas teka į namus!

Nunik pasilenkė prie pat klano, lyg norėdama iš kraujo srovės greičio ir formos išgauti tikslią žinią. Kai ji vėl pakėlė galvą, Gabrielis pamatė, kad jos subjauroto veido išraiška nepasikeitė, liko tokia pat pašaipi ir taip pat jį erzino. Keista, bet jos balsas buvo minkštas altas, visai nederąs prie išvaizdos:

– Kalno žmonės išsigelbės, efendi.

Tą pat akimirką Gabrielis prisiminė dvi monetas, kurias jam padovanojo aga Rifaatas Bereketas. Jis pamiršo jas namuose. „Turiu jas pasiimti, – pagalvojo jis, – būtų gaila pražudyti.“ Jis grįžo prie vilos, tarpduryje padvejojo – juk nedera grįžti prieš didelę kelionę – paskui ilgais žingsniais nubėgo laiptais į miegamąjį ir iš dėžutės pasiėmė auksinę ir sidabrinę monetą. Auksinę palaikė prieš šviesą. Gražus darbas, kilnus armėniškas Ašoto Bagratuni profilis. Ant sidabrinės vos matėsi ratu iškaltas graikiškas įrašas be tarpų:

„Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų.“

Gabrielis susikišo abi monetas į kišenę. Tada neatsigręždamas išėjo iš sodo pro vakarinius aptvaro vartelius. Paėjėjęs kelis žingsnius sustojo ir prisuko savo laikrodį, kuris užsispyręs rodė Europos laiką. Saulė tebebuvo pakibusi virš Damladžko. Gabrielis Bagratianas tiksliai įsidėmėjo valandą ir minutę, kada prasidėjo naujas gyvenimas.