Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Paskui karingasis dalinys, skleidžiąs rūgštų prakaito kvapą, šturmavo laiptus į antrąjį aukštą. Čia buvo Žiuljetės miegamasis ir persirengimo kambarys. Jų kvapas turkus jau iš tolo labai viliojo, dėl to jie pamiršo kitus kambarius. Buvo atlapota didžiulė drabužių spinta. Rudos, purvinos rankos išplėšė praėjusių metų Paryžiaus modelius, švelnius kaip gėlių žiedai drabužius, ir sumetė juos netvarkingais gniutulais ant grindų. Kažkoks ypač niūrus žandaras trypė juos ritmingai kilnodamas kojas, lyg norėdamas įminti į žemę šią gundančią europietišką bjaurastį. Toks pat likimas ištiko naktinius marškinius, batisto palaidinukes, nėrinius ir kojines. Pažvelgęs į moteriškus apatinius darbužius policijos kapitonas nebeištvėrė. Jis abiem rankomis pasisėmė tų baltų ir rausvų putų ir panardino į jas savo veidą, panašų į Spragtuko.

Miudiras, lyg norėdamas parodyti, kad civilių valdžia nieko bendra neturi su karine, susimąstęs stovėjo prie lango grožėdamasis sodu. Vienas ypač uolus zaptijas griuvo ant šiąnakt nepaliestos lovos ir dantimis praardė šilkinį užvalkalą. Gal pūkuose paslėpta bomba? Juk visi tik ir kalba apie armėnų bombas. Kitas rimbu trenkė per tualetinį stalelį. Trupėdami sužvango krištolo buteliukai, indeliai ir dėžutės pabiro ant grindų. Rimbu kirto ir į veidrodį, ir tas pažiro šukėmis. Gabrielis Bagratianas į šį savo žmonos paniekinimą žiūrėjo išsiblaškęs, abejingai. Vargšė Žiuljetė! Bet ką reiškia šis antpuolis, palyginti su tuo, kas jų laukia artimiausiomis valandomis, dienomis, savaitėmis? Jį slėgė didesnis rūpestis. Jis matė, kaip Iskuhi tyliai pasislėpė savo kambarėlyje ir atsigulė į lovą. Tiesa, tai ne jo rūpestis, bet juk ji nelaimingiausia. Šie pikti žvėrys ją pavertė neįgalia. Nejaugi jai lemta dar kartą patirti visas baisybes? Gabrielis svarstė, kaip apgauti muafiną ir zaptijus, kad nepastebėtų Iskuhi kambario durų.

Jam pavyko tikrai tik iš dangaus malonės. Iskuhi, įslinkusi į savo lovą kaip į kapą, girdėjo žingsnių dundesį ir trankius kaip perkūnas balsus, artėjančią baisią mirtį. Ji išsitiesė, užsidengė dešine ranka skreitą. Jai užgniaužė kvapą, kai prisiminimas apie kaleidoskopu besikeičiantį subjaurotą veidą vėl palinko virš jos. Tačiau prievartautojas labai greitai ją apuostinėjo ir išnyko. Žingsnių dundesys ir perkūno garsai nutolo, išsisklaidė laiptuose ir nuslopo kažkur pirmajame aukšte. Paskui staiga pasidarė visiškai tylu. Nejaugi jie išėjo? Vienomis kojinėmis prie durų! Pravėrė mažą plyšelį. Kristau, Išganytojau, jie iš tikrųjų išėjo… Ji kone griūte įgriuvo atgal į kambarį, kai ją pasiekė tie rimbo kirčiai. Rimbo kirčiai buvo balsai. Vyriški balsai. Ji pažino Gabrielio šūksnį. Prilaikydama sužalotąją ranką nubėgo prie laiptų. Tuo tarpu apačioje vyko štai kas.

Manydamas, kad gėdingas vizitas jau baigėsi, Gabrielis ryžtingai sustojo prieškambaryje. Jis kreipėsi į miudirą:

– Matote, mes jums netrukdėme. Ko dar norite?

Strazdanotasis liberalus politikas iš Salonikų įvykdė, kas jam dera. Pasirūpino, kad efendi armėnas jokiu būdu negalėtų pasprukti. Ypatingas kaimakamo nurodymas dėl Bagratianų giminės buvo toks, kad jie visi griežčiausio režimo sąlygomis su pirmąja kolona būtų išsiųsti į Antakiją, o ten provincijos vietininkas, jo žodžiais tariant, asmeniškai „pažiūrėsiąs į juos iš arčiau“. Miudiro nuomone, dabar reikėtų baigti šią oficialią procedūrą, kad per daug neišgąsdintų tokios neeilinės aukos. Reikia, kad aukos šiek tiek pasitikėtų neatspėjamais vyriausybės veiksmais, o jiems parengtus išbandymus didinti pamažu. Šią dieną tegul viešpatauja švelnumas. Miudiras dar delsė, galvodamas, kaip įspūdingiau pasišalinti, o jo žvilgsnis buvo užimtas šlifuotų nagų blizgesiu. Deja, jis nepagalvojo apie policijos kapitoną, kurio niūrios mintys vis sukosi apie tai, kad pasipūtęs giauras puikuojasi padišacho uniforma ir nešioja padišacho ordinus bei kardą. Tačiau jis nežinojo, kaip geriausiai išspręsti šią problemą. Be to, jo vis dar neapleido nelemtas drovumas. Kadangi nesugalvojo nieko geriau, ėmė vartyti savo sustingusiąją akį. Paskui įžūliai žengė prie Bagratiano ir sustojo priešais.

– Mes ne viską apžiūrėjome! Ten, viršuje! Kai kurias duris aplenkėme…

Jei dabar Gabrielis būtų susitvardęs, viskas, ko gera, būtų pasibaigę laimingai. Jis užšoko ant pirmosios laiptų pakopos ir išskėtęs rankas sušuko:

– Dabar jau užteks!

Muafinui tai buvo žodis, už kurio jis galėjo užsikabinti. Pajutęs palengvėjimą, jis prišoko prie Bagratiano ir pakišo jam po nosimi kumštį.

– Ko užteks, tu, armėnų kiaule?! Pasakyk dar kartą! Ko užteks, purvina kiaule?!

Bagratiano sieloje tai buvo viena iš tų begalinių, labai sudėtingų akimirkų, kuriomis susiklosto žmonių likimai. Akimirką jis viską labai aiškiai suvokė. Gabrielis gerai suprato, kad dabar rizikuoja savo ir ne tik savo gyvybe. Nusileisti, galvojo jis, atsitraukti, duoti kelią, prašom, o viršuje įbrukti tam gyvuliui dešimt svarų… Bet kol jo galva taip aiškiai ir šaltai protavo, jis dar garsiau sušuko:

– Šalin, žandare! Aš fronto karininkas!

Taip muafinas galų gale pasiekė trokštamo tikslo.

– Tu – karininkas? Man tu vertas tiek pat, kiek nudvėsęs šuo!

Jis vienu mostu nuplėšė nuo armėno uniforminio švarko sidabrinį medalį. Bagratianas vėliau tvirtino nelietęs ginklo. Bet iš tikrųjų Gabrielį parvertė ant grindų. Kardas žvangėdamas atsitrenkė į sieną. Vienas zaptijas klūpėjo Gabrieliui ant krūtinės, kiti plėšė nuo jo uniformą. Iš selamliko išpuolė moterys ir Gonzaga. Stefano šūksniai sumišo su besigrumiančio tėvo alsavimu. Po minutės Gabrielis gulėjo nuogas, su vienais batais. Kelios žaizdos kraujavo. Jo gyvenimas dabar nebuvo vertas skatiko. Ko gero, jis būtų žuvęs, jei šiuo momentu Gonzaga Marisas nebūtų atkreipęs į save dėmesio. Jo judesiai buvo ramūs, tačiau darė didelį įspūdį. Be to, jo balsas buvo įspūdingas, toks, kuris susijaudinimo akimirką darosi ramus, ledinis. Jis išsitraukė savo dokumentus, iškėlė juos į viršų. Šis judesys patraukė visų žvilgsnius. Miudiras žiūrėjo į jį sumišęs. Policijos kapitonas atsisuko į jį, zaptijai pasitraukė nuo Gabrielio. Gonzaga išskleidė savo dokumentus oriai ir išdidžiai kaip slaptas Itihado agentas, kurio užduotis – patikrinti provincijų valdininkų elgesį.

– Štai, Jungtinių Valstijų pasas, generalinio konsulo Stambule viza!

Šiuos paprastus žodžius jis ištarė grėsmingai ir griežtai, lyg norėdamas parodyti, jog jam pavesta begalinės reikšmės slapta diplomatijos siunta Turkijos vyriausybei.

– Štai čia teskere , leidimas apsigyventi su ekscelencijos parašu. Jūs mane suprasite, efendi.

Bagratianą išgelbėjo ne tuščias grasinimas Amerikos pasu, o beviltiškas triukas, netikėtas dėmesio atitraukimas. Miudiras valandėlę sumišo. Deportacijos vykdymo instrukcijose primygtinai nurodoma, kad priemonė turi būti kuo rūpestingiausiai slepiama nuo sąjungininkų ir neutralių šalių konsulatų darbuotojų. Iš pradžių miudirui iš tikro pasirodė, kad Gonzaga yra Amerikos ambasados patikėtinis. Žvilgtelėjęs į pasą suprato, jog šis protestas visiškai nepavojingas. Beje, jis buvo labai patenkintas, kad įsikišdamas svetimšalis neleido pralieti kraujo, ir su pašaipa atidavė Gonzagai pasą.

– Kas man darbo jūsų pasai? Žiūrėkite, greičiau dinkite iš čia, antraip liepsiu jus suimti.

Policijos kapitono sąmyšis buvo ilgesnis. Kraujas darė jam daug mažesnį įspūdį negu popierius. Tarnyboje jis patyrė ne vieną nemalonumą, ir vis dėl kažkokių popiergalių. Niekada nežinai, kokios gali būti pasekmės. Taigi jis nusprendė kol kas tą Bagratianą palikti gyvą. Tremties vieškelyje viską bus galima sutvarkyti daug ramiau, be liudininkų su amerikietiškais pasais. Muafinas įsikišo tarnybinį revolverį į dėklą, dar kartą didžiąja ir mažąja akimi apžiūrėjo nuogą karininką, spjovė plačiu lanku ir trumpai šūktelėjo zaptijams: