Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Tiesa, miudire! Naujoji vyriausybė tada kai kur dalijo ginklus ir armėnams. Jei nesi labai jaunas, tai prisiminsi, kad visose bendruomenėse ginklų pardavėjams reikėjo išduoti pažymas, jog ginklai gauti. Ginklus dalijo kaimakamas, kuris anuo metu buvo miudiras kaip tu dabar. Jis tikriausiai išsaugojo gavimo pažymas, juk tokio svarbaus dokumento neišmesi laukan. Manau, jis tikrai nebūtų atsiuntęs tavęs pas mus be šio dokumento, jei mes turėtume šautuvų.

Ter Haikazuno žodžių buvo neįmanoma atremti. Pastarosiomis dienomis Antiochijos hiukiumeto archyvuose visi ieškojo ginklų perdavimo pažymų. Tokių pažymų rasta daugumoje valsčių, tik Svedija ir jos apylinkės, regis, iš tikrųjų ginklų negavo. Tiesa, kaimakamas tvirtino, kad jis kažką prisimena, bet įrodyti nieko negalėjo. Taigi Ter Haikazuno ramybė pasirodė esanti nebloga taktika. Bet toji ramybė sutrikdė diplomatiškas miudiro pastangas. Pašaipiu ir aštriu balsu jis pasakė:

– Ką gi reiškia gavimo pažyma? Popiergalis! Ką tai įrodo po tiek metų?

Ter Haikazunas abejingai numojo ranka.

– Jei mumis netikite, pažiūrėkite patys, ieškokite!

Kapitonas, norėdamas padaryti galą ilgiems ir nereikalingiems plepalams, pliaukštelėjo šiurkščia policininko letena kunigui per petį.

– Taip, mes ieškosime, šunsnuki! Bet jus abu, tave ir muchtarą, suimame. Su jumis aš pasielgsiu, kaip norėsiu. Jūsų gyvybė mano rankose. Jei rasime ginklų, liepsiu prikalti jus prie bažnyčios durų. Jei nerasime, pakaitinsiu jums padus.

Du zaptijai surišo Ter Haikazuną ir bendruomenės raštininką. Miudiras išsitraukė iš kišenės mažą nagų dildę ir ėmėsi šlifuoti savo koketiškai pailgintus nagus. Šis manikiūras atrodė kaip apgailestavimo gestas, kad valstybė neapsieina be tokių žiaurumų, kartu jis norėjo parodyti, jog jis, civilis valdininkas, neturi nieko bendra su karine vykdomąja valdžia. Tačiau jis vis dėlto priminė jai nuobodžiaujančiu balsu:

– Nepamirškite kapinių! Jie labai mėgsta ten slėpti ginklus ir šovinius.

Tik tada apsigręžė ir išėjo, viską palikdamas muafinui su nevienodomis akimis. Išgirdę šio pabaisos komandą zaptijai išsiskirstė nedideliais būriais ir pasklido po kaimą. Prie suimtųjų liko tik negausi sargyba. Ter Haikazunas buvo priverstas su savo standžiu šilkiniu arnotu sėstis ant molingo aikštės grindinio. Tuo metu zaptijai su laukiniais riksmais veržėsi į aplinkinius namus. Namuose tuoj pasigirdo trenksmas, šūksniai, žvangesys. Pro atlapotus langus lėkė kilimai, antklodės, pagalvės, paklotai, iš nendrių pintos kėdės, šventųjų paveikslai ir šimtai kitų kasdieniškų daiktų, prie kurių tuoj pat klykdamas ėmė stumdytis padugnių būrys, laukęs, kada karas numes jiems bent dalelę grobio. Paskui pasipylė dūžtantys daiktai – veidrodžiai, žibalinės lempos, lempų gaubtai, ąsočiai, vazos, indai, ant grindinio viskas virto šukėmis skaudžiai dejuojant godžioms klientėms moterims. Jos rankiojo net šukes, krovėsi jas į prijuostes. Triukšmas ir niokojimas plito aplink bažnyčios aikštę, paskui persikėlė į ilgą kaimo gatvę. Tris baisias valandas suimtieji sėdėjo ant žemės, kol zaptijai grįžo iš paieškų. Laimikis buvo daugiau negu menkas: du seni raitelių pistoletai, penki surūdiję kardai ir trisdešimt septyni dviašmeniai peiliai, iš tikrųjų peiliai vynuogienojams pjaustyti ir didesni kišeniniai peiliai. Kapinių zaptijai neišniekino, nes neturėjo įrankių ir nenorėjo dirbti tokio nelengvo darbo.

Policijos kapitonas tiesiog pašėlo. Tas gudrus kunigas atėmė iš jo galimybę parašyti ataskaitą apie didžiulį ginklų radinį. Kokia gėda Antiochijos policijai! Ter Haikazuną šiurkščiai pakėlė nuo žemės. Ir sustingusi, ir užburkusi akis stengėsi prasiskverbti į kunigo mintis. Policininkas alsavo šniokšdamas, dvokė neapykanta ir blogai virškinamu avių lajumi. Kunigas su pasibjaurėjimu nusigręžė į šalį. Kitą akimirką kapitonas kieta rimbo rankena du kartus smogė jam į veidą. Kunigas kelias sekundes prarado sąmonę, susvirduliavo, bet atsipeikėjo ir nustebęs laukė, kada pasipils kraujas. Pagaliau kraujas pratrūko iš nosies ir burnos. Širdyje skleidėsi keistas, galima sakyti, palaimingas jausmas. Jis pasilenkė į priekį, nenorėdamas iškruvinti Kristaus tarno drabužio. Kaip tolimas angelo balsas galvoje aidėjo žodžiai: „Šis kraujas yra teisybės kraujas.“

Kraujas padarė nemenką įspūdį ir jaunajam miudirui, grįžusiam iš poilsio. Jis buvo stropus armėnų išnaikinimo šalininkas, bet iki šiol jam neteko būti įvykių liudytoju. Itihade šis miudiras toli gražu nebuvo tvirčiausias žmogus. Jis įsikišo į tai, kas čia vyko, bet vengė rodyti minkštaširdiškumą. Tepasakė, jog laiko likę nedaug, juk reikią pereiti dar šešis kaimus. Kadangi muafino noras parodyti savo svarbą ir valdžią, sumušus Ter Haikazuną, buvo visiškai patenkintas, jis irgi kilniaširdiškai pamojo ranka. Kunigui ir raštininkui atrišo pančius. Jiems leido eiti namo.

Johunoluko kaimui ši diena praėjo neblogai, daug geriau negu tokios dienos paprastai praeidavo daugumoje armėnų miestų ir kaimų. Tik du vyrai, bandę pasipriešinti kratai, buvo nužudyti, dvi jaunos moterys zaptijų išprievartautos.

Dvidešimt keturias valandas Gabrielis Bagratianas turėjo laukti, kol atėjo eilė jam ir jo namui. Jie visą naktį sėdėjo be miego. Atrodė, kad miego daugiau iš viso nėra. Nuovargis smelkėsi per kūną kaip minkšta masė, iš lėto stingstanti nuo sąlyčio su oru. Sulenkti kelį, pakelti ranką, pasukti galvą – viskam reikėjo neįsivaizduojamų valios pastangų. Galima buvo džiaugtis nuovargiu, nes jis atitolindavo tikrovę ir atskirdavo jų kančią nuo pasaulio gailestinga miglos siena. Geriausiai ši siena dengdavo Žiuljetę. Ji, pilna gyvenimo džiaugsmo, vos prieš kelias dienas mėgavusis rožėmis ir šilko audiniais, ji, už visus viršesnė, iš savo prancūziškų aukštumų niekinamai žvelgusi į savo vyro rasę, ji, lengvabūdė, maniusi, jog neįsivaizduojamas dalykas, kad būtų rimtai įtraukta į šių puslaukinių neapykantos pinkles, ji, Žiuljetė, dabar buvo tarytum apsvaiginta vėzdo smūgio. Visada skaidrios akys atrodė pavandenijusios, veidas apibliuškęs. Plaukai perdžiūvę, nesušukuoti po bemiegės nakties. Vilkėjo tuos pat iškylų drabužius kaip ir per aną kopimą į kalną su palapinėmis. Kaip nenykstantis kūno skausmas, kuris čia praeina, čia vėl užeina, jos išvargusioje sieloje sukosi viena mintis: jis – armėnas, aš – prancūzė. Nepaisant santuokos sakramento, mes tokie skirtingi. Ar iš tikrųjų turiu žūti dėl to, kad jis armėnas? Kodėl, būdama prancūzė, negaliu jo išgelbėti?

Žiuljetė bandė piktintis moters likimu, juk ji tekėdama turi paaukoti savo vardą ir savo tautybę. Bet šią valandą jai trūko dvasios jėgų išmąstyti šią mintį iki galo. Mintys kiekvieną kartą susigerdavo jos smegenyse tarytum smėlyje. Atmintis iš lėto, nejučiomis grįždavo prie to pat vaizdo: į saloną Klebero aveniu su dideliu rausvo marmuro židiniu, kurį ji jau seniai norėjo išmesti. Mintis nuolat kartojosi, pripildydama ją švelnumo ir kaltės jausmo. Ji norėjo, kad tas švelnumas, tas kaltės jausmas truktų amžinai. Paskui prispausdavo prie krūtinės Stefaną, sėdintį šalia.

– Stefanai, atsigulk ir pamiegok!

Žvelgė į nuovargio iškamuotas Stefano akis, o švelnumas, sumišęs su kaltės jausmu, klausė: „Kas gi tu toks, mano visiškai svetimas vaike?“

Didžiojoje svetainėje buvo susirinkę visi namiškiai: šalia Iskuhi sėdėjo Hovsana Tovmasian. Ji atėjo pas Žiuljetę, nes jos vyras pastorius Aramas išėjo į Bitiasą, norėdamas padėti pastoriui Harutiunui Nochudianui ir jo protestantiškai parapijai praleisti paskutines valandas prieš tremtį. Gonzagos buvimas jau nieko nestebino. Pastarąsias dienas jis daugiausia leido viloje. Jo šeimininkas, vaistininkas Grikoras, anot jo, nuo didžiojo susirinkimo kažkaip labai keistai sutriko ir pasikeitė. Jis niekuo nesirūpina, nerenka maisto atsargų nei įrankių būsimam gyvenimui stovykloje ir neleistinai nustojo rūpintis bendruomenės gerove, nors yra išrinktas Vadovų tarybos nariu. Vaistinėje didžiausia netvarka. Klientus aptarnauja kurčias jo namų darbininkas, kuris viską painioja, o klientai tiesiog apgulę jo menkas vaistų atsargas, be to, perka žibalą, spiritą, virves, šluotas ir kitas panašias prekes. Dėl tokios nevykusios prekybos kilęs nemenkas ginčas tarp dviejų senų gerų draugų – Petroso Altuni ir Grikoro. Gydytojas pakėlęs didžiulį triukšmą ir pasikėsinęs į vaistininkui tikrai šventą dalyką. Argi esą įmanoma žiūrėti, kad toks kvailas jautis, kaip jo namų darbininkas, pardavinėja vaistus, visą vaistinę kažkokiems savanaudžiams sukčiams? Jodo tinktūros esą juokingai mažai, bet ji vis vien parduodama visokiems Bagdasarams, Hovhanesams, Dikranams, Barsamams ir kitiems spekuliantams. Argi Grikoras nesuprantąs, kad jo vargani medikamentai dabar esą bendruomenės turtas, kaip ir druska, prieskoniai, žibalas ir visas kitas apdulkėjęs šlamštas, kurį jis jau dešimtis metų siūlo savo pirkėjams.