Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Trečiąjį rytą visi sugrįžo į kaimus. Ant Damladžko keletas patikimų vyrų liko saugoti įrengimų ir ginklų. Tokį nurodymą davė Ter Haikazunas. Zaptijai ieškodami ginklų neturėjo rasti tuščių ar pustuščių namų. Jei kaimuose būtų mažai jaunimo, to negalėtų nuslėpti nei Dievo valiai atsidavęs Bitiaso pastoriaus Nochudiano būrys, nei kitų kaimų vyresni žmonės. Gabrielis Bagratianas laukė tokio Ter Haikazuno potvarkio. Ko gero, čia buvo dar ir auklėjamasis momentas. Musa Dago jaunimas apie tremties siaubus buvo girdėjęs tik iš pasakojimų, todėl dabar tegul pamato tikrovę savo akimis, tas vėliau padės jiems kovoti iš visų jėgų.

Lygiai tą valandą, kurią buvo minėjęs Ali Nazifas, į Johunoluką sugriuvo maždaug šimto zaptijų būrys. Tai buvo neabejotinas paniekos ženklas: valdžia siuntė mažai ginkluotų žmonių tokiai gana didelei vietovei iškeldinti. Armėnai kaip avys, jie nesipriešina, kai juos varo į skerdyklą. Priešingi pavyzdžiai nieko neįrodo, tik pasitarnauja valdžiai, pateisina jos žiaurumus. Argi galėtų niekinga prekybininkų tauta grumtis su didvyriška karių tauta? Atsakymas į šį klausimą buvo šimtas į Johunoluką atsiųstų žandarų. Bet tai nebuvo sukalbami Abdiulchamido laikų žmogžudžiai. Ne raupų išvagoti veidai, ne primerktos akys, sakančios, kad už tinkamą atlyginimą dėl visko galima susitarti. Čia reiškėsi grynas žiaurumas be jokių šalutinių tikslų. Zaptijai nebemūvėjo aptriušusių avikailio kepurių kaip kadaise, nevilkėjo uniformų, sudurstytų iš karinio munduro ir kažkokių nenusakomų civilių drabužių kaip senais gerais laikais. Naujųjų žandarų kūnus dengė nauja, geltonai ruda pėstininkų uniforma Ant galvų kaip beduinai buvo apsivynioję skareles nuo saulės su laisvai kabančia skiaute prakaitui nusišluostyti. Tai darė juos panašius į bejausmius Egipto sfinksus. Jie atžygiavo išsirikiavę, žengė galbūt dar ne visai automatiška eisena kaip vakariečiai, bet jau ir nebe rytietišku vangiu linguojančiu žingsniu. Itihadas buvo paveikęs ir šiuos toli nuo Stambulo esančius žandarus, senąjį greitai įsiliepsnojantį religinį fanatizmą pakeitė šalta, negęstanti nacionalinės neapykantos dvasia.

Deportacijos būriui vadovavo muafinas – Antiochijos policijos kapitonas. Jo padėjėjas buvo jaunas miudiras paraudusiomis be blakstienų akimis ir strazdanotu veidu bei rankomis. Apie vidurdienį būrys, apie kurį šaukliai jau seniai buvo pranešę, sustojo aikštėje prieš Johunoluko bažnyčią. Suspigo šaižūs turkiški trimitai, sudundėjo būgnai. Tačiau nepaisant šių įsakmių garsų armėnai liko savo namuose. Ter Haikazunas buvo įsakęs visiems septynių kaimų gyventojams kuo mažiau rodytis gatvėse, vengti bet kokių sambūrių ir nepakliūti į galimų provokacijų pinkles. Miudiras perskaitė ilgą tremties įsakymą žandarų ir kelių netyčia užklydusių žmonių publikai, šiaip jau visų namų langai buvo uždaryti. Įsakymas, parašytas raštu, buvo priklijuotas prie bažnyčios sienos, bendruomenės namų ir mokyklos. Po šio valstybinės svarbos akto zaptijai susėdo ant grindinio, kadangi buvo jau pietų metas, susikūrė laužą ir ėmė šildyti katilą su fūlu – stambiomis pupomis su avies lajumi. Semdami duonos paplotėliais savo dalį iš katilo ir kramtydami jie tingiai žvalgėsi aplinkui. Kokie gražūs namai! Visi statyti iš akmens, stogai tvirti, verandos pjaustinėto medžio! Turtingi žmonės tie armėnai, išvien turtingi žmonės! O mes savo kaimuose, savo namuose, džiaugiamės, kad nuo senumo pajuodavusios mūsų lūšnos nesugriūva, kai gandras susikrauna ant stogo lizdą. Ir kokią bažnyčią turi tie nevalyvi kiaulės armėnai! Sienos storos, solidžios tarytum tvirtovės, visur tie kyšuliai, kampai, skliautai. Na, žinoma, dabar Alachas baudžia juos už pasipūtimą. Nėra tokios srities, kur nejaustum jų rankos. Jie viešpatavo Stambule, pinigus sėmė gorčiais. Visi kentėjo, kol ir kantriausiems trūko kantrybė. Ir miudiras, ir muafinas grožėjosi tvarkinga kaimo aikšte. Gal policijos kapitonas bent sekundę pajuto netikrumą, barbaro, stovinčio priešais aukštesnę kultūrą, dvejonę. Bet paskui su dviguba neapykanta jame užvirė garsieji Talaato Bėjaus žodžiai, kuriuos vakar juos išleisdamas pakartojo kaimakamas: „Arba jie turi išnykti, arba išnyksime mes.“

Šiurpi buvo tyla, viešpatavusi aikštėje prieš bažnyčią, nors čia buvo daug ginkluotų žmonių. Jos netrikdė ir smalsuoliai, prisijungę prie zaptijų, atėję pažiūrėti, kaip prasidės armėnų tremtis. Antiochijos ir kitų didesnių aplinkinių vietovių padugnės sutekėjo į septynių kaimų slėnį. Jie atslinko basi, purvinomis kojomis: iš Menguljės, Hamblaso ir Bostano, iš Tumamos, Šahsini, Ain Jerabo, net ir iš dar toliau, iš Beled es Šeicho. Žvilgsniai, pilni nesuvaldomo godumo, glostė namų sienas. Arabų valstiečiai iš El Akros kalnyno pietų ramiai sutūpę laukė, kada ateis metas pasipelnyti. Atėjo net nedidelė grupelė ansaridžių, tų parijų Pranašo valdose, pusiau arabiška prastuomenė be tautybės, nežinomos kilmės. Jie mėgavosi reta proga pasijusti bent už ką nors aukštesni. Buvo ir keletas mohadžirų, karo pabėgėlių, kuriuos vyriausybė suvarė į šalies gilumą ir maloniai pakvietė pasinaudoti ištremtųjų turtu, atlyginti sau tai, ką prarado. Kad ir keista, bet šalia šių „paprastų“ žmonių nekantraudamos stovėjo šydais apsigobusios moterys. Jos, be abejo, iš aukštesnių sluoksnių. Tai buvo matyti iš pirmo žvilgsnio: geras ant galvos užtrauktų burkų audinys, šydų tiulis, siauros kurpaitės arba lakuoti pusbačiai, žiedai ant kojų kulkšnių. Šios ponios labai mėgo tokias pelningas „išpardavimo akcijas“, laukdavo jų labai nekantriai. Jau kelios savaitės, kai Svedijos ir El Eskelio moterų kambariuose sklido kalbos:

– Ak, nejaugi dar nežinote? Tie krikščionys savo namuose turi tokių puikių dalykų, kurių pas mus niekas nematęs arba jie kainuoja didžiulius pinigus.

– Ar esi kada buvusi armėnų namuose?

– Aš ne. Bet mulos žmona man viską smulkiai papasakojo. Ten galima rasti spintų ir komodų su bokšteliais, kolonėlėmis ir karūnomis. Ten retai pamatysi čiužinius, kuriuos dieną paslepia, ten stovi tikros lovos su išpjaustinėtomis gėlėmis ir vaikų galvutėmis, nors Alachas tai ir draudžia, lovos vyrui ir moteriai, plačios kaip vali vežimas. Rasi ten ir laikrodžių, ant kurių tupi paauksuotas erelis arba iš jų vidurių iššoka kukuojanti gegutė.

– Štai jums dar vienas įrodymas, kad jie išdavikai, kitaip negautų iš Europos tokių daiktų.

Bet kaip tik tokių daiktų labiausiai troško moterys, kurioms buvo nusibodę gražiausi kilimai, žalvario dubenys ir variniai indai žarijoms laikyti.

Šiurpi tyla staiga nutrūko. Policijos kapitonas, jau seniai laukęs aukos, puolė prie vieno kaimo gyventojo, kuris neatsargiai išėjo prie savo namų vartų. Vyrą atitempė į aikštės vidurį. Policijos kapitono veide pūtėsi dvi akys, visiškai skirtingos. Dešinioji buvo didelė ir sustingusi, kairioji maža ir pusiau užburkusi. Kad ir kaip grėsmingai šiaušėsi jo ūsai, kad ir kaip šauniai buvo išsišovęs apatinis žandikaulis, dėl savo nevienodų akių policijos viršininkas buvo pasmerktas gąsdinti žmones savo keista išvaizda. Kadangi jis niekada nepamiršdavo savo bjaurios išorės, iš baimės atrodyti juokingai be galo stengėsi įkvėpti baimės savo asmeniu ir pareigomis. Dėl tos priežasties jis, iš prigimties būdamas žiaurus, turėjo vaidinti dar didesnį žiaurumą. Jis bandė išversti sustingusią akį ir ėmė rėkti ant armėno:

– Kur jūsų kunigas? Kuo vardu jūsų miudiras?

Vyras atsakė pašnibždomis. Kitą akimirką aikštėje nuaidėjo šimtai balsų: