Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Ei, Ter Haikazunai! Kur slepiesi? Eik čionai, Kebusianai! Ei, Ter Haikazunai ir Kebusianai!

Ter Haikazunas laukė šio ženklo bažnyčioje. Po šiandieninių šventadienio mišių jis su keliais diakonais liko klūpoti prie altoriaus nenusivilkdamas liturginių drabužių. Norėjo pasirodyti zaptijams visa savo pašaukimo didybe, visu grožiu. Čia atsiskleidė Ter Haikazuno būdas. Šventiškas jo pasirodymas turėjo ir psichologinį poveikį. Kiekvienas rytietis suvirpa matydamas ceremoningas eisenas, religinių rūbų puošnumą. Ter Haikazunas tikėjosi, kad kunigo pasirodymas sušvelnins zaptijų šiurkštumą. Pasipuošęs auksu ir purpuru jis lėtai išėjo pro bažnyčios duris. Ant jo galvos blizgėjo aukšta graikiška vyskupo karūna, dešinėje pagal armėnų paprotį jis laikė vyskupo lazdą. Ir iš tiesų, kilni vardapeto išvaizda kiek pritildė policijos kapitono balsą, jo nežmoniškas lojimas nebeatrodė toks įžūlus.

– Tu esi kunigas? Tu būsi už viską atsakingas! Už viską! Ar supratai?

Ter Haikazunas atsakydamas linktelėjo, ryškioje saulėje jo išblyškęs veidas atrodė lyg išdrožtas iš ambros. Visagalis policininkas pajuto, kad gali pasirodyti per daug mandagus, tai reikštų silpnumą. Be to, kairioji užburkusi akis ėmė trūkčioti. Šie du dalykai jį dar labiau suerzino. Laikas priminti miudirui, savo būriui, kunigui, kokia didžiulė jo galia. Taigi jis iškėlęs kumščius žengė prie Ter Haikazuno, bet susigėdęs vis dėlto sustojo pagarbiu atstumu. Juo labiau plyšojo jo balsas, skleisdama siaubą, deramą jo valdingam asmeniui.

– Tu atiduosi visus ginklus, visus jūsų ginklus! Ar supratai? Nors tu ir atrodai kaip turgaus juokdarys, atsakysi už kiekvieną peilį, rastą kaimuose.

– Kaimuose mes neturime ginklų.

Ter Haikazunas sakė šventą teisybę, buvo labai ramus ir tvirtas.

Tuo metu tamsiame muchtaro namų prieangyje vyko nedidelė tragikomedija, pasibaigusi tuo, kad senasis bendruomenės raštininkas su smailia juokinga barzdele išlėkė pro vartus, o vartai tučtuojau užsidarė už jo nugaros. Tokiu iš tiesų nemandagiu būdu muchtaras Kebusianas privertė raštininką jį pavaduoti šiuo sunkiausiu valdininkavimo metu. Nelaimingasis, išblyškęs kaip kreida, nusvirduliavo tiesiai zaptijams į nagus, o šie nutempė jį pas savo viršininką. Senukas mikčiodamas pakartojo Ter Haikazuno žodžius:

– Kaimuose mes neturime ginklų.

Iš baimės virpantis tariamasis muchtaras kapitonui kaip sykis tiko. Jis visiškai įtikino kapitoną, kad visi jį laiko kone rūsčiu dievu. Ištraukė vienam žandarui iš rankų odinį rimbą ir pliaukštelėjo ore.

– Juo blogiau jums, jei neturite ginklų!

Čia pirmą kartą į veiksmą įsiterpė raudonplaukis miudiras. Jaunam vyrui iš Salonikų be galo norėjosi parodyti šiam krikščionių kunigui, kokia begalinė praraja skiria tokius kaip jis nuo policijos stuobrių iš tamsiausios provincijos. Itihadas nebeorganizuoja masinių žudynių, Itihadas vykdo subtilią politiką, Itihadas su geležine valia vykdo tai, kas būtinai reikalinga valstybei, tačiau Itihadas, kiek įmanoma, vengia bereikalingo žiaurumo. Visi jie gavę šiuolaikinį išsilavinimą ir nepritaria pernelyg dideliam prievartos naudojimui, netgi tvirtina taip pat „turį nervus“. Taigi miudiras žvilgtelėjęs į meno kūrinį – savo ilgus rankų nagus – kreipėsi į Ter Haikazuną su ta grėsminga pagarba, kurią ypač puikiai moka rodyti valdininkai, nuo kurių priklauso, ar liksi gyvas, ar mirsi.

– Juk žinai, kas nuspręsta daryti su jumis.

Kunigas žvelgė į jį tvirtai, bet nieko nesakė. Miudiras, kiek sutrikęs nuo šio atviro žvilgsnio, parodė į skelbimus.

– Vyriausybė nusprendė jus iškeldinti. Jums bus paskirtos kitos gyvenamosios vietos.

– Kur mums paskirta vieta gyventi?

– Tai ne mano ir ne jūsų reikalas. Aš tik turiu jus surinkti, o jūs turėsite eiti.

– O kada mums reikės išeiti?

– Tik nuo jūsų elgesio priklausys, kiek laiko duosiu jums susirinkti daiktus ir pagal visas taisykles pasirengti išvykimui.

Bendruomenės raštininkas, kiek apsiraminęs, nuolankiai ir atsargiai paklausė:

– O ką mes galėsime pasiimti?

– Tiek, kiek galėsite panešti ant nugaros ir rankose. Visa kita – jūsų laukai, sodai, žemės sklypai, namai su visu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pagal ministerijos įsakymą nuo šių metų nisano 36mėnesio penkioliktos dienos atitenka valstybei, kuri pagal gegužės penktosios dienos iškeldinimo įstatymą paskirs jums naujų žemių vietoj tų, kurios nusavinamos. Kiekvienas savininkas, remdamasis žemės registre įrašyta nuosavybe, turės teisę reikalauti teisėtos kompensacijos. Pareiškimą reikia apmokėti herbo mokesčiu – penkiais piastrais. O herbo ženklelį galima įsigyti policijos valdyboje.

Ši biurokratiška dainelė liejosi iš rudaplaukio lūpų taip švelniai ir melodingai, kad galėjai pamanyti, jog jis kalba apie vaismedžių sodinimą. Miudiras geraširdiškai pakėlė pirštą.

– Bus geriausia, jei nesudarysite jokių keblumų, nieko nesugadinsite, nesugriausite ir viską perduosite valstybei taip, kaip buvo iki šiol.

Ter Haikazunas išskėtė rankas ir atgręžė delnus į diplomatišką jaunuolį iš Salonikų.

– Mes nenorime nieko pasilikti sau, miudire. Kam mums tai dabar? Imkite viską, ką rasite. Visi vartai atviri.

Policijos kapitoną suerzino ramus miudiro balsas, tarytum miudiras kėsintųsi paveržti vadovavimą. Galų gale juk jis tikrasis deportacijos vadovas, o šis plunksnagraužys tik lydintis asmuo, kaimakamo atsiųstas. Jei šiam saldžialiežuviui leis kalbėti toliau, niekas nebetikės, kad tai jis, kapitonas, yra Antiochijos miesto policijos valdžia. Plačiai pramerkė savo sustingusiąją akį, pasruvusią krauju tarytum buliaus, žengė du didelius žingsnius prie Ter Haikazuno ir pagriebė jį už gausiai išsiuvinėtos stulos.

– Tu tuoj surinksi šešis šimtus šautuvų ir sukrausi juos čia, prie mano kojų!

Ter Haikazunas ilgai žiūrėjo į žemę, į tą vietą, kurioje jis turėjo sukrauti ginklus, paskui taip staiga žengtelėjo atgal, kad kapitonas vos nenugriuvo.

– Aš jau sakiau, kad ginklų kaimuose neturime.

Miudiras nusišypsojo. Jis vėl turėjo galimybę nevartydamas akių ir nerėkdamas, politiniu gudrumu siekti tikslo. Jo balsas atrodė rimtas, geraširdiškas, lyg jis būtų norėjęs ateiti armėnams į pagalbą.

– Atleisk už klausimą, Ter Haikazunai. Kiek metų jau esi kunigas šiose vietovėse?

Neaiškus šių žodžių geraširdiškumas sukėlė Ter Haikazunui nerimą. Jis tyliai atsakė:

– Rudenį, per vynuogių skynimo metą, bus lygiai penkiolika.

– Penkiolika metų? Palauk! Vadinasi, didžiosios revoliucijos metais tu jau aštunti metai dirbai Johunoluke. Pabandyk prisiminti! Ar tais metais tu negavai iš vyriausybės keleto dėžių su šautuvais? Juk jūs turėjote kovoti prieš senąją vyriausybę.

Miudiras, einąs savo pareigas tik nuo karo pradžios, paklausė iš intuicijos, manydamas, kad Itihadas Sirijoje ieškojo tokių pat sąjungininkų kaip ir Makedonijoje ar Anatolijoje. Jis nė nenujautė, kad pataikė į jautriausią vietą. Ter Haikazunas pasuko galvą į savo pagalbininkus, kurie tebestovėjo ant bažnyčios laiptų. Šiuo galvos mostu jis tarytum pakvietė juos paliudyti jo žodžius:

– Galbūt jūsų dvasininkai turi reikalų su ginklais, miudire. Mes tokio papročio neturime.

Bendruomenės raštininkas šią grėsmingą minutę ėmė priekaištingai aimanuoti:

– Mes visada gyvenome taikoje, tai mūsų tėvynė nuo amžių.

Ter Haikazunas pažvelgė į miudirą išsiblaškiusiu žvilgsniu, lyg iš tikrųjų bandydamas kažką prisiminti.