Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Bet Bagratianas laikėsi savo.

– Aš esu osmanų karininkas. Prisistačiau į pulką, kaip reikalauja įstatai. Kol kas niekas manęs neatleido iš pareigų.

– Tai labai greitai gali atsitikti.

Taip kalbėjo Marisas. O mintyse dar pridūrė: „Su tais armėnais viena bėda. Jie yra ir liks pompastiški kvailiai.“

Apie vienuoliktą Iskuhi staiga pasidarė negera. Iš pradžių neilgas alpulys, paskui drebulio priepuolis. Ji išslinko iš kambario, atsisakydama bet kokios pagalbos. Žiuljetė norėjo eiti paskui ją. Bet Hovsana gindama pakėlė ranką.

– Palikite ją ramybėje… Tai Zeitunas, baimė… Ji nori pasislėpti. Mums tai jau antras kartas.

Jaunoji pastorienė užsidengė veidą, jos apsunkęs kūnas skausmingai trūkčiojo nuo verksmo.

Tai buvo tuo metu, kai prie Bagratianų namų artinosi zaptijų dalinys su policijos kapitonu ir miudiru priešakyje. Gabrielio sargybiniai uždusę pranešė, jog artinasi neganda. Šeši zaptijai sustojo prie mūrinės tvoros vartų, kiti šeši įėjo į sodą, aštuoni į diendaržį. Miudiras, muafinas ir dar keturi vyrai suėjo į namus. Dalinys atrodė gerokai išvargęs. Jie jau dvidešimt keturias valandas siautėjo kaimuose, plėšė ir daužė viską, kas buvo namuose, suiminėjo ir mušė vyrus, prievartavo moteris, taip bent dalinai vykdydami vyriausybės jiems leistą šventinę programą. Bet šią valandą, laimė, žygdarbių troškimas buvo lyg ir patenkintas. Didysis Avetiso Bagratiano namas, jo storos sienos, vėsūs kambariai, stori kilimai ir nepažįstami daiktai, be abejo, kiek sušvelnino turkų atšiaurumą. Raudonos selamliko langų užuolaidos buvo nuleistos, ir įsiveržėliai atsidūrė švelnioje prietemoje, kambaryje, kuriame sėdėjo europiečių ponių ir ponų draugija, apsupta pagarbių tarnų. Ponai sėdėjo pasitempę, nejudėdami. Žiuljetė mėšlungiškai gniaužė Stefano ranką. Tik Gonzaga užsidegė cigaretę.

Gabrielis Bagratianas žengė artyn prie komisijos, kairę ranką, kaip reikalauja nuostatai, uždėjęs ant kardo rankenos. Karo lauko uniforma, kurią jis prieš išvažiuodamas pasisiūdino Beirute, darė jį dar aukštesnį. Jis buvo aukštesnis ne tik ūgiu, bet, regis, stovėjo aukščiau už visus čia esančius. Atrodo, Gonzaga šį kartą suklydo. Bagratiano kariška uniforma darė nemažą įspūdį. Policijos kapitonas sutrikęs žiūrėjo į karininką ir jo medalius už pasižymėjimą mūšiuose. Ką tai galėjo reikšti? Gąsdinanti jo akis apsiblausė, užburkusi visai užsimerkė. Strazdanotas miudiras irgi jautėsi nekaip. Medžio drožėjų ir šilko audėjų namuose jam geriau sekėsi vaidinti nepasiekiamą, viską tvarkančią dievybę. Čia, šioje rafinuotoje aplinkoje, jaunam valdininkui iš Salonikų koją pakišo prakeikti nervai. Būdamas Itihado ir valstybės atstovas, turėjo šį prakeiktai rasei priklausantį namą pažymėti negailestingu spyriu ir konfiskuoti. Tačiau jis nusilenkė ir prisidėjo ranką prie feso. Jam nemalonu buvo prisiminti ir aną pokalbį su Bagratianu kanceliarijoje. Dėl tokio moralinio silpnumo jis prarado laiko ir ne iš karto atgavo žadą. Gabrielis Bagratianas žvelgė į jį taip rimtai ir su tokia panieka, kad viskas galėjo apsiversti aukštyn kojomis ir didinga bei karinga Armėnija galėjo stoti prieš rudaplaukę, užguitą ir silpnos prigimties osmanų valstybę. Atrodė, kad Bagratianas darosi vis didesnis, o miudiras pajuto savo menkumą, taip blogai atitinkantį didvyrišką jo nacijos dvasią. Pagaliau jam neliko nieko kita kaip išsitraukti iš kišenės dokumentą ir pagal jo tekstą kiek galima griežtesniu balsu pranešti tai, ką privalėjo pranešti:

– Gabrieli Bagratianai, gimęs Johunoluke. Jūs esate šio namo savininkas ir šeimos galva. Būdamas osmanų imperijos pavaldinys, turite paklusti Antiochijos kaimakamo įsakymams ir potvarkiams. Kaip ir kiti Svedijos nachidžijos prie Musa Dago gyventojai, jūs artimiausiomis dienomis – diena dar bus paskirta – turėsite persikelti į rytus, o kartu su jumis ir visa jūsų šeima. Kaip nors prieštarauti visuotiniam potvarkiui dėl ištrėmimo neturite teisės. Jis galioja jums, jūsų žmonai, jūsų vaikui ir visiems kitiems, gyvenantiems šiuose namuose…

Miudiras tik apsimetė, kad skaito dokumentą. Jis dėbtelėjo per lapo viršų.

– Turiu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad jūsų vardas užima ypatingą vietą tarp politiškai nepatikimų asmenų. Jūs artimai bendravote su Dašnakcutiuno partija. Todėl ir kelionėje būsite nuolat griežtai kontroliuojamas. Už bet kokį bandymą bėgti, pasipriešinimą vyriausybės įsakymams ir juos vykdantiems organams, bet kokį transporto tvarkos pažeidimą ne tik jūs, bet ir jūsų artimieji bus baudžiami mirtimi.

Gabrielis davė ženklą, kad nori kažką pasakyti. Bet miudiras neleido jam kalbėti. Paini kanceliarinė kalba, tokia nepanaši į spalvingą ir vaizdingą rytiečių šnekamąją kalbą, regis, teikė jam didžiausią malonumą.

– Papildomas jo ekscelencijos Alepo vali potvarkis draudžia perkeliamiems asmenims savo nuožiūra naudotis vežimais, krovininiais ir jojamaisiais gyvuliais. Esant rimtoms priežastims galiu leisti naudotis vietiniais vežimais ar asilais silpniems ir ligoniams. Ar jūs pageidausite tokių lengvatų?

Gabrielis tvirčiau prispaudė prie savęs kardo rankeną. Žodžiai iš jo lūpų krito kaip akmenys:

– Aš eisiu savo tautai lemtą kelią.

Tuo tarpu miudiras, visiškai nusikratęs pirmykščio sumišimo, kalbėjo užuojautos ir susirūpinimo kupinu balsu:

– Kad nepasiduotumėte pražūtingai pagundai ir kur nors nedingtumėte, tuoj pat areštuoju jūsų vežimą, jūsų arklius ir kitus jojamus gyvulius.

Toliau viskas vyko kaip ir visur kitur, tik iš pradžių valdininkai kiek varžėsi. Policijos kapitonas, vis dar nenusprendęs, kaip elgtis su šiuo naikintinu objektu, nešiojančiu kardą, uniformą ir ordinus, burbtelėjo, jog norėtų sužinoti, kiek Gabrielis turi ginklų. Gabrielis liepė Kristaforui ir Misakui įnešti laiptinėje kabojusias senovines dekoracijas – ilgavamzdžius beduinų šautuvus. (Aišku, dėl visko buvo iš anksto susitarta, nes visi bent kiek kovai tinkami šautuvai jau buvo ant Damladžko). Kapitonas sušnypštė kaip perkaitintas garo katilas ir ėmė juoktis. Miudiras su užuojauta paglostė romantiškas šaudykles.

– Manau, neimsite tvirtinti, efendi, kad tokiame užkampyje gyvenate be ginklų?

Gabrielis tvirtai pažvelgė į miudiro akis be blakstienų.

– O kodėl gi ne? Nuo tada, kai šis namas pastatytas, taigi nuo 1871 metų, šiandien įsilaužiama pirmą kartą.

Strazdanotasis apgailestaudamas trūktelėjo pečiais. Ką gi, jei Bagratianas toks užsispyręs, tada jis niekuo negali jam padėti ir turi leisti imtis griežtesnių priemonių pasitelkus ginkluotą jėgą. Krata, ginklų paieška. Muafinas, taip sakant, pasiraitojo rankoves, nors feldfebelio sielai visą laiką nedavė ramybės beteisio armėno karininko uniforma. Sustingusi dešinioji akis negalėjo atsitraukti nuo medaliais papuoštos Bagratiano krūtinės. Buvo aišku, kad jų savininkas pasižymėjo žygdarbiais fronte. Jis niekaip negalėjo nuspręsti, kaip turėtų elgtis su šiuo tremčiai pasmerktu armėnu, kaip į tai žiūrėtų osmanų imperijos valdžia. Norėdamas nuslėpti niūrias abejones, krėtė namus keldamas didžiulį triukšmą. Su zaptijais žengė pirmas, neatsilikdamas nuo jų ėjo miudiras – nešališkas liudytojas, po jo Gabrielis, Avakianas ir Kristaforas. Turkai laužėsi į kiekvieną užkampį, belsdami tikrino sienas, vartė baldus ir daužė viską, ką galima sudaužyti. Bet galėjai pastebėti, kad toks lyg netyčia, lyg atsitiktinai vykdomas vandalizmas žeidžia jų išdidumą. Jie buvo pratę darbuotis atvirai, nesivaržydami. Rūsyje jie prabėgomis ir be ypatingo malonumo šautuvų buožėmis daužė vyno ąsočius, aliejaus indus, visus butelius, puodus, dubenis, puodynes. Pagrindinės atsargos ir maistas jau buvo saugioje vietoje. Nusivylę zaptijai tikėjosi, kad rūmų rūsys bus turtingesnis. Kadangi daugiau nieko nerado, pasiėmė kelis tuščius indus žibalui. Kažkodėl rytų kraštų žmonės labai mėgsta šiuos skardinius bakelius.