Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Vaistininkas, priešingai negu galėjai tikėtis, labai susijaudino ir ėmė šaukti, esą jis ne gobšuolis, jis jau ne vieną dešimtį metų aukojasi, nes visas tas vaistinės šlamštas esąs jo dvasinės būties pažeminimas. Norėdamas parodyti gydytojui, kas per žmogus stovi prieš jį, Grikoras didingu mostu atidarė langą (tai atsitikdavo gana retai) ir išpylė visas dienos pajamas – para , piastrus ir kitas monetas – į bažnyčios aikštę vaikėzų džiaugsmui. Gydytojo šis karališkas gestas per daug nesugraudino, jis patarė vaistininkui paskui monetas išmesti ir savo bibliotekos knygas, kadangi langas jau vis vien praviras. Taip jis padarytų sau ir kitiems naudingą darbą. Gonzaga Marisas pasakojo, kad jam tik vargais negalais pavykę sutaikyti du susivaidijusius senukus. Šiandien Grikoras uždarė savo vaistinę visiems laikams. Dabar daugiausia sėdi tarp pavydžiojo Altuni paniekintų knygų ir skaito, skaito. Na, ne visai taip, Grikoras iš tikrųjų netgi visai neskaito, o tik aistringai rausiasi tarp savo lobių, atverčia ir užverčia visai atsitiktinai, sklaido arba tik glostinėja viršelius, lyg norėdamas iki soties pasidžiaugti savo biblioteka prieš atsisveikindamas. O gal jį kamuoja nerimas? Nes iš tikrųjų, kas gi bus su unikaliu Grikoro knygų rinkiniu? Jei geriau pažiūrėsi, tai gal Grikoro pamišimas – visai ne pamišimas.

Gonzaga taip nuotaikingai pasakojo apie savo šeimininko Grikoro išgyvenimus, kad Gabrielis kelias minutes viską pamiršo ir juokdamasis pažvelgė į Žiuljetę. Keistus jausmus jam kėlė šis jaunuolis, nutaręs leistis į armėnų tautos likimą kaip į nuotykį. Kadangi jam šis ketinimas nelabai patiko (juo labiau kad Gonzaga bandė tai aiškinti žurnalisto profesija), jis tik po ilgų dvejonių leido graikui likti su jais. Šiaip jau jo jausmai Gonzagai labai nepastovūs. Gražus veidas su plonais ūseliais, pernelyg prancūziškas stilius prieš pusvalandį jam atrodė nemalonūs. Dabar visa tai buvo lyg ir pakenčiama, nepaisant viso dviprasmiškumo: levantietis ir amerikietis, muzikantas ir žurnalistas, visiška priešingybė tiesiam Gabrielio būdui. Gonzaga jam buvo ne tik malonus, jo buvimas, jo dėmesys Žiuljetei Gabrielį beveik džiugino. Praėjusią naktį Marisas pasirodė iš geriausios pusės, jam pavyko bent laikinai atitraukti Žiuljetę nuo liūdnų minčių. Galų gale šis „savanoris“ negalėjo tikėtis kitokio likimo negu jie visi. Nepaisant to, jis atrodė visai nerūpestingas, netgi daug linksmesnis negu paprastai. Pirmą kartą parodė didelį stebėtojo talentą, nors niekada neperžengdavo geraširdiškos pašaipos ribų. Sugebėjimas pajusti, kur yra riba, buvo toji Gonzagos savybė, kuri leido Gabrieliui pamiršti jo dviprasmiškumą. Bet svarbiausia, kad šią mirties pavojų kupiną valandą jis sugebėjo prablaškyti Žiuljetę. Kai vėlyvą naktį jau niekas negalėjo pamiršti slegiančio laukimo, Gonzaga pašoko.

– Courage, mes amis 37, yra tik ši akimirka, daugiau nieko.

Tada atsisėdo prie fortepijono ir nenuilsdamas ėmė skambinti gatvės dainuškas, šansonus ir šlagerius, kuriuos Žiuljetė žinojo iš Paryžiaus laikų. Mačišą 38ji panoro išgirsti tris kartus. Ne tik Žiuljetę, bet ir Iskuhi bei melancholiškąją Hovsaną nejučiomis įtraukė muzikos ritmas, jos ėmė linguoti galvas, mojuoti rankomis. Tarnai sumišę žvilgčiojo pro selamliko duris. Nors Misakas, Kristaforas ir mergaitės nejudėjo, jų akyse žybčiojo troškimas, nepaisant mirtino pavojaus, leistis šokti liaudiškąjį dardz para arba smagiai sutrypti bolor para.

Gabrielis Bagratianas dar vakare pakvietė visus tarnus į svetainę. Nuo tada, kai buvo paskelbtas trėmimo įsakymas, jis laikė, kad daugiau nebėra tarnų ir ponų. Jei tarnai ką padarydavo, tai tik savo noru. Kiekvienas buvo savo likimo šeimininkas. Kokie gali būti tarnai ar ponai tremties akivaizdoje? Visi vienos tautos žmonės be jokių skirtumų, visi šią valandą laukia zaptijų įsiveržimo. Dėl tos pat priežasties ir Sato leido naktį svetainėje. Nuo gero maisto pastarosiomis savaitėmis liesa, apleista mergaitė kiek pasitaisė. Šią sunkią laukimo valandą visi stengėsi įveikti pasibjaurėjimą šia maža, atkaraus būdo savo tautiete. Žiuljetė pasiūdino Sato gražią europietišką laisvo sukirpimo suknelę, tiesa, jos raganiškas liesumas nuo to išryškėjo dar labiau negu tada, kai ji vilkėjo dryžiuotą prieglaudos chalatėlį. (Namų valdytojas Kristaforas tvirtino, kad Sato nesanti armėnė, o pusiau čigonė iš Persijos ar Dagestano.) Naujas drabužis mergaitę keistai paveikė. Ji stengėsi elgtis kaip labai civilizuota. Tiesa, jau pirmąją dieną suknelė buvo ištepliota bjauriomis dėmėmis, tačiau Sato išdidžiai žingsniavo po namus ir žvilgsniais iš kiekvieno reikalavo, kad ją pagirtų. (Stefanas išsiprašė iš motinos, kad jam leistų vilkėti čionykščiais kaimiškais drabužiais.) Sato dėl savo elegantiškos suknelės jausdamasi pakelta į aukščiausią rangą tikėjo, kad jos mylimoji Iskuhi neatsispirs jos žavesiui. Ji tupėdavo prie panelės Tovmasian kojų ir jos buvo neįmanoma nuvyti. Žaidė su apsiuvais ir kaspinais, pakeldavo ir išskleisdavo sijonėlį, vėl jį sudėdavo klostėmis, kad tik prisišauktų Iskuhi nuostabą ir palankumą. Jei nepavykdavo atkreipti į save našlaičių prieglaudos mokytojos akių, ji iššiepdavo savo geltoną veidą ir prispausdavo galvą prie Iskuhi kojų.

– Kiučiuk chanum !

Paaiškėjo, kad vakarietiško drabužėlio nepakako laukinei Sato prigimčiai sutramdyti. Vos tik Gonzaga Marisas pradėjo skambinti savo linksmas melodijas, mažąją ištiko baisus priepuolis. Panašiai vilkai atsiliepia į dainavimą ir muziką gūdžiu staugimu, sklindančiu iš jų sielų tamsos. Nes kiekviena pirmykštė būtybė mirtinai bijo saiko ir tvarkos, kurie būdingi ir garsų sąskambiams. Valandėlę Sato išpūtusi akis žiūrėjo, kaip Gonzaga skambina fortepijonu. Buvo matyti, kad ji iš visų jėgų tvardosi. Jos kūnas kankinamai blaškėsi į vieną ar kitą pusę. Ji beviltiškai įsikibo į Iskuhi. Tada staiga viskas ir pasipylė. Plačiai pravira burna ji sustaugė kaip šakalai ir hienos, pabudinta vidinė jėga ėmė ją tiesiog purtyti. Visi krūptelėjo. Net didelės vaikiškos ašaros, riedančios per mergaitės skruostus, negalėjo numalšinti susirinkusiųjų siaubo ir pasibjaurėjimo. Gabrielis davė ženklą, ir Avakianas, paėmęs mergaitę už rankos, išvedė ją iš kambario. O Gonzagai teko labai garsiai daužyti klavišus, kad nesigirdėtų gailaus ištremtos baidyklės inkštimo po sodo langais.

Tą naktį, kaip jau sakyta, nė vienas iš susirinkusiųjų neatsigulė miegoti. Minutę nusnūsdavo ten, kur sėdėjo. Budėjimas neturėjo jokios prasmės, juk zaptijų reikėjo laukti tik rytą ar net kitos dienos vidury. Niekas nė nepagalvojo išeiti ir atsigulti. Lova, minkšta, su daugybe pagalvių, apsaugota tinkleliais nuo moskitų, vėsi civilizuotų žmonių tėvynė, mylinti motina, – kaip smarkiai ji jau nutolo nuo jų visų; jie nebesitikėjo sugrįžti į šį palaimingą užsimiršimą. Kai kitą rytą virėjas Hovhanesas atnešė jiems karštos kavos, kiaušinių ir šalto viščiuko – viskas sudėta ant gražaus porceliano – jie, kad ir kaip išalkę ir ištroškę, pasijuto nejaukiai. Valgė paskubomis, lyg ruošdamiesi į kelią. Ar jie dar turi teisę kaip visada ramiai valgyti visą tą gerą maistą? Ar dėl to nenukentės bendruomenės maisto atsargos? Visos jų mintys jau buvo ten, viršuje, ant Damladžko. Gabrielis vilkėjo turkų karininko uniformą. Užsikabino kardą, prisisegė visus apdovanojimus. Jis norėjo sutikti zaptijus kaip karininkas ir jų viršininkas. Gonzaga Marisas atkakliai jį atkalbinėjo.

– Jūsų karinis maskaradas gali juos tik suerzinti. Nemanau, kad jums iš to bus kokios naudos.