Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Dabar išveskite arklius ir asilus!

Miudirui nepavyko išeiti oriai. Matydamas, kad niekam nepadarys didelio įspūdžio, nusekė paskui ginkluotąsias pajėgas susimąstęs ir abejingas.

Gabrielis atsikėlė sunkiai alsuodamas. Jo sąmonėje visą laiką tvinkčiojo gėda. Visą šią bjaurastį matė Žiuljetė, matė ir Stefanas. Jo akys ieškojo moters, kuri, visa sustingusi, nugręžė veidą į šalį. Gabrielis susvyravo, paskui vėl atsitokėjo. Nugara perbėgo šiurpulys: Iskuhi. Paskui jam suskaudo žaizdas. Bet tai buvo tik odos įdrėskimai, nieko rimta. Negirdimai, vienomis kojinėmis Iskuhi nulipo laiptais ir priėjo visai arti. Maldaujančiomis akimis ieškojo Samvelo Avakiano. Studentas atnešė apsiaustą ir pridengė prakaituotą Gabrielio kūną.

Viskas pasisuko į gerąją pusę. Miudiras, policijos kapitonas ir zaptijai tą pat dieną išvyko iš kaimų ir patraukė į Svediją bei El Eskelį vykdyti savo bjaurių pareigų. Apie ištrėmimo dieną ir valandą niekada nebūdavo pranešama iš anksto, tai buvo gerai apgalvota tremties taktikos subtilybė. Kadangi oficialiai tremtis buvo laikoma atsargumo priemone, o neoficialiai – bausme, juo labiau reikėjo naudotis „netikėtumo faktoriumi“, kuris bausmei suteikdavo ypatingo aštrumo. Tačiau pastorius Nochudianas dideliais kyšiais vis dėlto išpešė iš zaptijų, kad pirmosios kolonos turės išeiti liepos trisdešimt pirmąją. Iki to laiko prie senųjų zaptijų turi prisijungti šimtas naujų. Liepos trisdešimt pirmoji buvo šeštadienis. Taigi, įskaitant ir šiandieninį ketvirtadienį, lieka tik dvi dienos.

Vadovų taryba nusprendė, kad persikėlimas į Damladžką turi įvykti naktį iš penktadienio į šeštadienį. Reikėjo tikėtis, kad penktadienį, musulmonų šventės dieną, krikščionių kaimuose esantys zaptijai išvyks į turkiškas ir arabiškas slėnio gyvenvietes, kuriose daug mečečių, giminių, moterų ir linksmybių. Kartu su zaptijais išsinešdins ir plėšikaujanti publika, nes šie nekviesti svečiai ne be pagrindo prisibijo, kad armėnai, nors ir beginkliai, juos gali labai greitai išvaryti apsiginklavę pjautuvais, kirviais ir kūjais.

Taigi palankiai susiklosčiusios aplinkybės leido pasirinkti tinkamiausią laiką. Vadovų taryba tikėjosi tokios įvykių eigos: grįžtantys senieji ir naujai atvykstantys zaptijai vietoj kaimų žmonių ras tik pastorių Nochudianą ir penkis šimtus jo parapijiečių, Bitiaso protestantų. Pastorius – šią gudrybę sugalvojo Gabrielis – miudirui paaiškins, kad visos kitos bendruomenės, nepaisydamos jo prašymų ir įkalbinėjimų, praėjusią naktį sukilo ir savo noru išėjo į tremtį. Išėjo todėl, kad bijojo zaptijų, o ypač policijos kapitono žiaurumo. Kokiais keliais išėjo, jis negalįs tiksliai pasakyti, nes žmonės išsisklaidę nedideliais būreliais ir į įvairias puses, dalis į Arsą ir Aleksandretę, kiti į pietus, tačiau visi žadėjo vengti gyvenamų vietų. Pagrindinis būrys ketinęs žygiuoti į Alepą ir ieškoti prieglaudos dideliame mieste.

Pastorių Nochudianą dėl jo švelnaus būdo ir krikščioniško nuolankumo daugelis laikė bailiu ir minkštaširdžiu. Jis pasirodė esąs narsus vyras. Apgaulingas manevras, kurį prisiėmė atlikti, kėlė jam mirtiną pavojų. Tą minutę, kai turkai supras klastą, jo gyvenimas tikriausiai baigsis. Bet pastorius tik trūktelėjo pečiais. Kam gi šiandien negresia mirties pavojus?

Musa Dago kovotojai turėjo laimėti laiko. Tokia gudrybė duos jiems dar kelias dienas baigti statyti gynybos įtvirtinimus.

Vadovų taryba susirinko klebonijoje pas Ter Haikazuną. Rimbo smūgis smarkiai sužalojo kunigo veidą, dešinioji akis ir skruostas buvo užtinę, iki kaktos vidurio ėjo violetinė dėmė. Ter Haikazunas neteko dviejų krūminių dantų, buvo matyti, kad jis kenčia didelius skausmus. Užtat Gabrielio plėštines žaizdas greitai paslėpė daktaro Altuni užklijuoti pleistrai. Fizinis susidorojimas – pirmas nepaprastos svarbos patyrimas jo izoliuotame, nuo pavojų apsaugotame gyvenime – jį tik dar labiau suartino su kitais ir kitus priartino prie jo.

Vadovų tarybos posėdyje buvo kalbama apie rūpestį keliančią aplinkybę, kurią pakeisti, deja, jau per vėlu. Taikos metais kaimų gyventojai liepos mėnesį po derliaus nuėmimo paprastai apsirūpindavo grūdais duonai iš turkų ir arabų valstiečių, kadangi patys javų beveik neaugino. Šiais metais jie, labai sunerimę dėl iškilusios grėsmės, nespėjo pasirūpinti reikalingomis atsargomis žiemai. Dabar toji klaida skaudžiai atsiliepė. Miltų, bulvių ir kukurūzų kaimuose buvo gana nedaug. Išgyventi ilgesnį laiką bus įmanoma tik labai taupant. Kadangi armėnai įpratę valgyti labai daug duonos ir mažai mėsos, duonos trūkumas vadovams kėlė didelį rūpestį. Viską sunkino dar ir tai, kad pirmosiomis dienomis ant Damladžko negalės kepti duonos, nes pirma reikėjo įmūryti į žemę kepimo krosnis. Todėl pastorius Aramas Tovmasianas liepė iki penktadienio vakaro išnaudoti kiekvieną valandą, kūrenti visas kaimų krosnis, kad būtų galima pasiimti kuo daugiau bandelių ir papločių.

Pasitarimo pabaigoje Ter Haikazunas paskelbė, kad rytoj, penktadienį, bus laikomos iškilmingos maldavimo mišios. Po jų reikėsią iš varpinės nukelti abu varpus, su didele procesija nugabenti į kapines ir ten palaidoti. Žmonės tada galėsią pasimelsti ir atsisveikinti su protėvių kapais. Be to, pareiškė Ter Haikazunas, jis paimsiąs į Damladžką keletą statinių šventos kapinių žemės. Kas krisiąs kovoje ar mirsiąs sava mirtimi ant kalno, tam neteksią gulėti vienišam nykioje plynėje, jam po galva bus pabertas nuo amžių šventos žemės žiupsnelis.

Penktadienio rytą zaptijai iš tikrųjų iki paskutinio išsiskirstė į musulmoniškas gyvenvietes. Miudiras ir muafinas išjojo namo į Antiochiją. Tuo tarpu Arkangelų bažnyčia dar gerokai prieš nustatytą valandą buvo taip perpildyta, kaip nebuvo nuo įšventinimo dienos. Prieangis ir didžioji nava, virš kurios kilo centrinis kupolas, šoninės navos ir net altoriaus paaukštinimas negalėjo sutalpinti žmonių daugybės. Kadangi bažnyčioje pagal labai seną tradiciją nebuvo langų, aštrūs gintariniai saulės šviesos kardai smigo pro šaudymo angų plyšius, panašius į Trejybės akį. Besikryžiuojantys saulės kardai neapšvietė bažnyčios vidaus, bet prieš juos blanko žvakių šviesa ir rezgėsi keistų šešėlių tinklas. Šiandien į maldavimo mišias į Johunoluką atvyko ne tik šimtai tikinčiųjų iš nedidelių vietovių, bet ir visi kunigai bei giedotojai, norėdami dalyvauti šiose paskutinėse pamaldose „ant tvirtos žemės“. Dar niekada taip skambiai ir taip tyliai negiedojo choras, neaidėjo himnas, altoriaus papėdėje skelbiąs kunigo pasirengimo mišioms ritualą.

Didžioji paslaptie, nepasiekiama, be pradžios ir be galo,

Tu puoši karalystes aukštybių, neapsakomą šviesą skleidi.

Tu puoši didžiule garbe ir galybe

Ugningą dangaus kariuomenę.

Dar niekada Ter Haikazunas su tokiu nuolankumu ir jauduliu nekalbėjo atgailos maldų visų tikinčiųjų akivaizdoje. Po auksine karūna degė gėdinga rimbo smūgio žymė. Niekada taikos pasibučiavimo paslaptis tvirčiau nevienijo švenčiančios bendruomenės su Kristumi. Kitais kartais, kai po aukojimo maldos diakonas, tardamas žodžius: „Pasveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu“, prikišdavo vyriausiajam giedotojui (mokytojui Asajanui) prie lūpų smilkytuvą, kai giedotojas pabučiuodavo artimiausią kaimyną ir bučinys iš choro pasklisdavo po visą bažnyčią, tai būdavo tik greitas prisilietimas ir vangus formalumas. Bet šiandien jie tvirtai spaudė vienas kitą prie krūtinės, bučiavo į skruostus ir į lūpas. Daugelis verkė. O kai po Komunijos patarnaujantys kunigai, Ter Haikazuno paraginti, ėmė rinkti nuo altoriaus reikmenis, laukinis, netikėtas skausmas visą bendruomenę paklupdė ant kelių. Nevaldomos dejonės, aimanos, skundai kilo virš bėgiojančių šešėlių, virš sukryžiuotų saulės kardų, kilo prie lengvo kupolo. Kiekvienas altoriaus indas buvo aukštai iškeliamas, paskui dingdavo pintinėje: taurė, patena, komuninė ir didžioji Evangelijų knyga. Smilkytuvą, sidabrines žvakides ir krucifiksus zakristijonas krovė į kitą lagaminą. Galų gale ant altoriaus liko tik baltas nėrinių užklotas. Ter Haikazunas paskutinį kartą persižegnojo, ilgai ir neryžtingai laikė rankas, kurių spalva buvo panaši į bažnyčios žvakes, virš apkloto, paskui staigiu judesiu jį nutraukė. Pasirodė nuogas stalas, kadaise iškirstas iš Musa Dago kalkakmenio. Tuo metu senojo Tovmasiano darbininkai iš šoninio bokšto keltuvais nuleido ant žemės mažąjį ir didįjį varpą. Tada užkėlė sunkius metalinius varpus ant katafalkų. Kiekvieną nešė aštuoni vyrai.