Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Procesijos priekyje mišių patarnautojai berniukai nešė aukštą metalinį kryžių. Įkandin slinko siūbuojantys katafalkai su varpais. Iš paskos žingsniavo Ter Haikazunas su kitais kunigais. Labai ilgai užtruko, kol liūdna eisena pasiekė Johunoluko kapines. Atrodė, kad ši procesija iš tikrųjų skirta dviem garbingiems mirusiesiems. Oras buvo svaiginamai karštas. Tik retkarčiais Viduržemio jūros atodūsis persirisdavo per Musa Dagą, gaivindamas karštą Sirijos vasaros žemę. Procesijos priekyje vėjo sūkurys pakėlė vaiduoklišką dulkių stulpą, apgailėtiną atvaizdą ano didingo dūmų stulpo, kuris rodė kelią Izraelio vaikams jų kelionėje per dykumą.

Kapinės buvo toli į Habibli, medžio drožėjų kaimo, pusę. Kaip dauguma kapinių rytuose, jos buvo išsidriekusios ant kalno šlaito, neaptvertos. Tai, kaip ir nugriuvusios arba giliai į žemę susmegusios kapų plokštės, kurių apdūlėjusiame kalkakmenyje šiurkštokai įrėžti kryžiai ir rašmenys, darė kapines beveik panašias į turkų ar žydų kapines Mažojoje Azijoje.

Kai eisena pasiekė kapines, prie rūsių ir plokščių kaip šikšnosparnių būrys suspurdėjo kažkokie pilki šešėliai. Tai buvo senos moterys, tokios apiplyšusios, kad galėjai pamanyti, jog jų drabužiai nesuyra tik todėl, kad susiklijavę nuo purvo ir dulkių. Senutes visada traukia į tokias vietas. Vakaruose irgi netrūksta panašių nuolatinių mirties karalystės viešnių, saugančių ir budinčių prie žmogiškųjų palaikų. Elgetavimas yra tik antrasis jų amatas. Čia, Johunoluke, tai buvo kapų nuolaužose gyvenančios, tačiau panašaus amato jungiamos moterys, lavonų mazgotojos, raudotojos, pribuvėjos, kurios pagal kaimų socialinius papročius turėjo gyventi visuomenės užribiuose. Tarp jų buvo dar pora senukų elgetų su Biblijos pranašų galvomis ir keletas luošių, tokių subjaurotų, kokių galima sutikti tik Rytų kraštuose.

Žmonės saugojosi, kad nepakenktų savo rūšiai, ir tokias „atliekas“ apgyvendindavo vietoje, kuri laikoma šventa ir kartu nešvaria, nes geresnės nebuvo. Taigi nė vienas neišsigando, kai dvi pamišusios moterys su širdį veriančiais klyksmais leidosi bėgti į kalvos viršūnę norėdamos pasislėpti. Kapinės ir jų apylinkės buvo Johunoluko vargšų ir senelių prieglauda, beprotnamis, o kartu ir burtų bei magijos buveinė. Švietimo žiburiai Altuni, Krikoro, Šatachiano ir jų pirmtakų rankose išginė burtus už kaimų ribų, bet visiškai jų sunaikinti nepajėgė. Raudotojos, vadovaujamos Nunik, Vartuk, Manušak, nuo gydytojo neapykantos pabėgo į kapines, bet ne toliau. Čia jos vykdė savo pareigas, ne tik prausė mirusiuosius ir budėjo prie jų, bet ir gydė sunkius ligonius bei padėdavo gimdyvėms, kurios Altuni medicinos mokslais pasitikėjo mažiau negu Nunik, Vartuk ar Manušak žolelių gėrimais, burtažodžiais bei maldomis. Mokslingoji partija šioje nuo seno liepsnojančioje kovoje toli gražu ne visada laimėdavo, tai visiems buvo aišku, juk pagaliau ir vaistų bei gydymo būdų burtininkės turėjo nepalyginti daugiau. Be to, gydytojas buvo šiurkštoko būdo, kai negalėdavo ligoniui padėti, nekalbėdavo tuščių paguodos žodžių. Tuo tarpu Nunik žinios buvo neišsemiamos, ji niekada nesitraukdavo prieš mirtį. Jei koks valstietis ir numirdavo, tai dažniausiai pats ir kaltas būdavo, nes silpnumo valandą pasišaukė Petrosą Altuni ir sužlugdė visas Nunik pastangas. Nunik buvo gyvas savojo meno simbolis. Tarp kaimų moterų sklido legenda, kad senojo Avetiso Bagratiano laikais ji buvusi tokia pat septyniasdešimtmetė kaip ir šiandien. Švietimo šalininkai persekiojo burtininkes ir raganas, ištrėmė jas iš gyvųjų bendruomenės. Bet tai joms netrukdė be oficialaus raudotojų amato naktį palikti mirusiųjų buveines ir dirbti savo paslaptingus darbus visuose septyniuose kaimuose. Šią valandą jos buvo susirinkusios kapinėse norėdamos kartu su aklaisiais ir neįgaliaisiais gauti savąją išmaldos dalį.

Kai gedulinga eisena su varpais prisiartino prie kapinių, Sato atsiskyrė ir nubėgo pirma. Tarp kapinių moterų ji jau seniai turėjo nemažai draugių. Jos mįslingą sielą viliojo tos, kurios gyvena užribyje. Tarp jų jai viskas būdavo taip lengva ir paprasta. Bagratianų namuose viskas taip sunku. Nors didžiosios chanum padovanotoji suknelė vertė ją didžiuotis, tačiau iš tikrųjų ir suknelė, ir bateliai, ir kojinės, ir švarus kambarėlis smaugė ją kaip tramdymo diržas. Su elgetomis, raudotojomis ir bepročiais Sato galėjo kalbėtis laisvai, vartoti žodžius, kurių kitų kalboje nepasitaikydavo. Ak, kokia laimė nusimauti suaugusiųjų kalbą kaip spaudžiantį batelį, kalbėti basomis kojomis! Nunik, Vartuk, Manušak mokėjo kalbėti apie paslaptingus dalykus taip, kad Sato net sudrebėdavo atpažinusi kažką gimininga, lyg tokius dalykus pažinotų iš protėvių gyvenimo. Galėdavo tyliai sėdėti ir ilgas valandas klausytis, tuo tarpu akli elgetos jautriais pirštais liesdavo jos liesą vaikišką kūnelį. Jei ne Iskuhi, Sato, ko gera, nebūtų kėlusis į Damladžką, o būtų likusi gyventi laisvėje su kapinių žmonėmis. Šiems laimingiesiems nebuvo reikalo slėptis ankštoje kalnų stovykloje. Taip visais balsais prieš vieną Gabrielio Bagratiano balsą nusprendė Vadovų taryba. Gabrielis nenorėjo atskirti nė vienos gyventojų dalies, nors būdamas gynybos vadas geriausiai suprato, kad kiekviena burna silpnina kovinę galią. Tačiau tie, kuriems šis sprendimas buvo taikomas, nesijautė nelaimingi ir nebijojo turkų. Jie tiesė savo tautiečiams rankas, rodė savo žaizdas ir negalias ir kaip visada reikalavo išmaldos.

Dangus buvo toks negailestingai nuogas, kad net mintis apie nusileidusį lengvą debesėlį atrodė kaip pasakų fantazija. Tarytum ši negailestinga mėlynė nebūtų mačiusi lietaus nuo tvano laikų. Žmonės stovėjo prie atviro kapo, laidojo Johuonoluko varpus. Taikos dienomis niekas ir dėmesio nekreipdavo į įprastą jų skambėjimą. Dabar atrodė, kad jų gyvenimas tapo nebylus. Kai varpas – tėvas ir varpas – sūnus nugrimzdo į duobę, visi sulaikė kvapą. Prislopintas vario skambesys, kurį sukeldavo ant varpų krintantys žemės luitai, sakė žmonėms, kad jie niekada negrįš į savo namus, kad nebus mirusiųjų prisikėlimo. Po trumpos Ter Haikazuno maldos minia tyliai išsiskirstė didelėse kapinėse, šeimos ieškojo savo giminių kapų. Gabrielis ir Stefanas irgi aplankė Bagratianų šeimos rūsį. Tai buvo nedidelis statinys su kupolu, panašus į seldžiukų mauzoliejus, kuriuose turkai paprastai laidoja savo šventuosius ir aukštos kilmės asmenis. Kapą senelis Avetisas statė sau ir žmonai. Garsios šeimos pradininkas gulėjo žemėje senu armėnų papročiu be karsto, suvyniotas į drobę, po akmenimis, palinkusiais vienas prie kito kaip maldai sudėtos rankos. Be jo ir senelės, čia dar ilsisi brolis Avetisas, ištikimas Johunoluko sūnus, palyginti dar visai jaunas. „Daugiau čia ir vietos nėra“, – pagalvojo Gabrielis ne patetiškai, o greičiau pašaipiai. Stefanas nuobodžiaudamas trypčiojo vietoje, lyg jį nuo mirties skirtų visa amžinybė ir dar daugiau.

Ter Haikazunas, apsuptas nedidelio būrelio, stovėjo šlaito viršuje, kur baigėsi paskutiniai mirusiųjų žemės kyšuliai. Keletas vyrų iškasė didelę keturkampę duobę, sakytum, masinį kapą. Iškastą žemę pylė į penkias statines. Kai darbas buvo baigtas, Ter Haikazunas ėjo nuo vienos statinės prie kitos, kiekvieną žymėdamas kryžiaus ženklu. Prie paskutinės sustojo ir pasilenkė. Žemė buvo ne juoda, o žvyruota, nederlinga. Ter Haikazunas pasėmė saują šventintos žemės ir priglaudė ją prie skruosto kaip žemdirbys tikrindamas dirvos derlingumą.

– Kad tik jos nepritrūktų! – pasakė jis sau.

Paskui nustebęs ir susimąstęs pažvelgė žemyn į kapinių šlaitą, kuriame jau beveik nesimatė žmonių. Kaimų gyventojai skubėjo namo. Artėjo vidurdienis. Didesnėse vietovėse, tokiose kaip Habibli ir Bitiasas, šiandien irgi vyksta pamaldos. Didžiajam persikėlimui Vadovų taryba nustatė valandą po saulėlydžio.