Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Po valandėlės Gabrielis su liūdna užuojauta paklausė:

– O kur kita jūsų bibliotekos dalis, vaistininke Grikorai? Juk čia tik maža dalelė. Ar jūs užkasėte knygas?

Grikoras atsistojo ir sustingo lyg sužeistas didvyris.

– Ne, aš jų neužkasiau. Žemėje knygos miršta. Palikau jas ten, kur buvo.

Gabrielis paėmė žibintą, kurį vaistininkas buvo užmiršęs. Pasidarė šviesiau, ir Grikoras negalėjo nuslėpti, kad geltonais, sustingusiais skruostais teka ašaros. Bagratianas užsimetė senio knygų maišą ant peties.

– Gal manote, vaistininke Grikorai, – paklausė jis, – kad esu gimęs tik šaudyti iš šautuvų, nešiotis šovinių dėtuves ir kasti tranšėjas?

Nors Grikoras ir priešinosi, Gabrielis užnešė sunkų maišą ant Šiaurinės perėjos.

Musa Dagas! Mozės kalnas! Auštant rytui visi žmonės buvo atsikėlę į stovyklą ant Mozės kalno viršūnės. Aukštis, vėjo gausmas, jūros ošimas visus gaivino, vertė pamiršti nakties kopimo sunkumus. Veidai atrodė ne sustingę ir pavargę, o greičiau susijaudinę. Miesto dauboje ir aplink ją visi šūkavo, bėgiojo tai šen, tai ten. Niekas negalvojo apie tikrąją padėtį, atrodė neramūs, žvalūs, kovingi. Rūpestis dėl paprastų buities dalykų kaip potvynis nuplovė mintis apie bendrą visų likimą. Net Ter Haikazunas, kurio pareiga rūpintis amžinaisiais dalykais, nekantriai pabardavo vyrus, padėjusius jam puošti altorių, pastatytą stovyklos viduryje.

Gabrielis užkopė į pagrindinį stebėjimo tašką, kurį buvo pasirinkęs. Šis taškas buvo ant uolotos Damladžko viršūnės, čia vėrėsi aiškus vaizdas į jūrą, į Oronto lygumą ir į Antiochijos pusėn banguojančius kalnus. Slėnyje matėsi kaimai nuo Chederbėjaus iki Bitiaso. Kraštutinius kaimus dengė kalnų kelio posūkiai. Be šio pagrindinio stebėjimo punkto, buvo dar dešimt ar net dvylika apžvalgos vietų, iš kurių kaip ant delno skleidėsi atskiros slėnio dalys, bet čia, uolų dengiamas, galėjai geriausiai apžvelgti visumą. Gal todėl, kad Gabrielis čia stovėjo vienas, pakilęs virš stovyklos smulkmenų ir sumaišties, jam vieninteliam taip skaudžiai spaudė širdį tikroji padėtis: ten šiaurėje, rytuose, pietuose, iki Antakijos, ne, iki Alepo, ne, iki pat Mosulo ir Deir es Zoro neišvengiama pražūtis! Milijonai musulmonų netrukus turės prieš akis vienintelį tikslą – išrūkyti įžūlių armėnų lizdą ant Musa Dago! Kitoje pusėje abejinga Viduržemio jūra skalauja stačiai krintantį kalno šlaitą. Kad ir kaip arti būtų Kipras, koks prancūzų ar anglų kreiseris plauks į šią nuogą Sirijos pakrantę, taip toli nuo karo veiksmų zonos? Sąjungininkų laivai plaukioja tik ten, kur gresia realus pavojus, į Suecą ir Šiaurės Afrikos pakrantes, aplenkdami tuščią Aleksandretės įlanką.

Žvelgdamas į nykias jūros platybes Bagratianas suvokė, kad per didįjį susirinkimą neatsakingai, demagogiškai apgaudinėjo save ir kitus, bandydamas pažadinti viltį, kad juos išgelbės karo laivai. Tarytum pasityčiodamas dabar tai patvirtino tuščias jūros horizontas. Aplink vien neaprėpiama mirties viešpatystė, nė mažiausios properšos pabėgti, tokia buvo tikrovė! Iš visų pusių supamas mirties suvargęs nedidelis kaimiečių būrys. Ir tai dar ne viskas. Net jeigu išorinė mirtis – koks beprotis tuo patikėtų? – būtų tingi ir geraširdė, jei kariškiai jų nepultų, neiššautų nė vieno šūvio, ateitų kita mirtis iš vidaus ir sunaikintų jų stovyklą. Juk kad ir kaip taupiai naudosi atsargas ir bandas, jų neįmanoma atnaujinti ir viskas gana greitai baigsis. Slėnyje mintis apie Damladžką atrodė kaip išsivadavimas, nes didelės nelaimės akivaizdoje vien galimybė ką nors veikti, permainų viltis veikė kaip skausmą malšinantis vaistas. Bet dabar jie pakliuvo į spąstus. Vaistas Gabrieliui jau nebepadėjo. Jis jautėsi lyg atskirtas nuo laiko ir erdvės. Galbūt jis kelias akimirkas atitolino tai, kas neišvengiama, bet prarado šimtus mažų atsitiktinių galimybių. Gal Harutiunas Nochudianas ir jo bendruomenė elgiasi protingiau? Gabrielį apėmė mirtinas siaubas. Kaip sunkiai jis nusikalto Žiuljetei ir Stefanui! Praleido tinkamą progą pabėgti, nė karto nebandė padėti Žiuljetei atsikratyti naivaus nerūpestingumo, nors jau nuo ano tolimo kovo sekmadienio žinojo, kad spąstai užsitrenkė. Nesuprantamos kaltės suvokimas buvo toks ryškus, kad jam susitraukė galvos kraujagyslės, pasidarė bloga. Jūros ir sausumos horizontai ėmė siūbuoti, visas pasaulis atrodė kaip besisukantis diskas, o Musa Dagas – negyvas, nejudrus plotas jo viduryje. Šio ploto centre buvo Gabrielio kūnas, kuris, kad ir kaip aukštai stovėdamas, vis dėlto atsidūrė dugne nenumaldomo sūkurio, skriejančio aplink jį. Juk mes tik norime likti gyvi, krūptelėjo Gabrielis. Ir tą pat akimirką tylomis nusistebėjo: betgi kam?

Gabrielis nuskubėjo į Miesto daubą. Įgaliotinių tarybos komitetai jau buvo susirinkę, reikėjo paskirstyti šimtus pirmosios dienos darbų. Gabrielis reikalavo, kad visi darbingi vyrai ir moterys imtųsi jau pradėtų apkasų ir užkardų. Visos pozicijos turėtų būti sutvarkytos rytoj vakare, nes ką gali žinoti, gal turkai puls jau poryt. Jis nuolat kartoja, kad gynyba ir visa, kas su ja susiję, yra svarbiausia, reikalauja griežtos drausmės ir visiško klusnumo. Kadangi jį, Gabrielį Bagratianą, paskyrė gynybos vadu, dabar reikia, kad jam patikėtų aukščiausią valdžią ne tik pirmųjų linijų gynėjai, bet ir rezervas, kovotojai ir darbininkai, taigi visa stovykla.

Pastorius Aramas Tovmasianas, deja, gana jautrus žmogus, paprieštaravo, kad ne mažiau svarbu įvesti tvarką stovyklos viduje. Kol kas čia viešpatauja visiška anarchija, viena šeima pavydi kitai paskirtos vietos, net ir kai kurių kaimų bendruomenės nepatenkintos joms atitekusia vieta stovykloje.

Bagratianas atkirto pastoriui, esą jokio murmėjimo neturi būti, juk jie gyvena karo padėties sąlygomis. Besipriešinančius reikia griežtai nubausti. Tovmasas Kebusianas ir kiti muchtarai persimetė į pastoriaus pusę. Net Petrosas Altuni užsispyręs tvirtino, kad pirmiausia reikia pasirūpinti kūniškais žmonių reikalais ir tuoj pat pradėti statyti lauko ligoninę, kad nepablogėtų ligonių būklė. Paskui vienas po kito ėmė kalbėti muchtarai ir mokytojai, plačiai aiškindami, kokie dalykai pirmiausia spręstini jų kompetencijos srityse. Gabrielis su siaubu pastebėjo, kaip sunku patariamajam vienetui įgyvendinti net paprasčiausius ir suprantamiausius uždavinius. Jam teko klausyti daug tuščių, nereikalingų kalbų. Bet po kelių minučių paaiškėjo, kaip čia gali padėti nuostatai, kuriuos Gabrielis buvo įteikęs įgaliotinių tarybai. Ter Haikazunas turėjo teisėtą autoritetą ir abejotinais atvejais greitai rasdavo sprendimą. Jis savo autoritetu naudojosi taip išmintingai ir nepastebimai, kad niekas daugiau nekeldavo jokių reikalavimų ir nepainiodavo sprendžiamų klausimų rizikingu balsavimu.

– Gabrielis Bagratianas visiškai teisus, – pareiškė jis. – Svarbiausia yra gynyba, visa kita antroje vietoje. Vidaus tvarka dar prieš kelias dienas raštu pateikta įgaliotinių tarybai, ją reikia tuojau pat perskaityti būriams, ir nuo tos valandos ji įsigalios. Vado besąlygiškai turi klausyti visi. Kadangi jis dalyvavo kare, yra gerai apmokytas karininkas, turi pranašumų prieš kitus įgaliotinius, Vadovų taryba visiškai patiki jam visus su gynyba susijusius dalykus, kautynių eigą, pasirengimą ir pratybas. Gabrielis Bagratianas ir jam pavaldus karinis komitetas neprivalo savo sprendimų teikti patvirtinti bendrajai tarybai. Todėl pastorius Aramas Tovmasianas įeina į gynybos komitetą, o Bagratianas į vidaus reikalų komitetą. Taip bus išvengta nereikalingos trinties. Be to, suprantama, vadas turi galią bausti. Jis gali neklusniems ar tingiems žmonėms neskirti maisto, surakinti juos grandinėmis ir savo nuožiūra skirti griežtesnį ar švelnesnį mušimą lazdomis. Skirti mirties bausmę gali tik Ter Haikazunas, jei visa įgaliotinių taryba vieningai pritartų. Stovyklos gyventojams karo įstatymų rimtumą irgi reikia iš karto išaiškinti. Pagrindinis vidaus tvarkos komiteto uždavinys – pasirūpinti griežta drausme, parodyti, kad sunkumai yra visiškai suprantamas dalykas, ir daryti viską, kad čia, ant kalno, kaip ir kadaise slėnyje, įsigalėtų paprasta kasdienybė. Ter Haikazunas primygtinai tvirtino, jog ypač svarbu įpročiai ir kasdienybė. Nuo šių, rodos, tokių paprastų dalykų pasipriešinimo jėga ir trukmė priklausą daug labiau negu nuo kokių nepaprastų žygdarbių. Nė vienos rankos neturi likti be darbo. Vaikai irgi neturėtų dykinėti, nes jų laimingas laikotarpis – atostogos – sutapo su žmonių kova už savo gyvybę. Todėl reikėtų paskirti aikštelę mokyklai, kuri turėtų dirbti reguliariai ir drausmingai. Mokytojai tegul pakeičia vienas kitą tomis valandomis, kai neturi kitų, su gynyba susijusių užduočių. Tik nuolatinis darbas padėsiąs žmonėms įveikti šio uždaro gyvenimo sunkumus, baigė savo kalbą Ter Haikazunas.