Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Taigi pakilkite, žmonės! Imkitės darbo! Neleiskime tuščiai laiko beprasmiškoms kalboms ir pasitarimams!

Muchtarai sušaukė bendruomenes į didžiąją Altoriaus aikštę, kuri buvo pažymėta Miesto daubos viduryje. Gabrielis liepė Čaušui Nurhanui išrikiuoti aštuoniasdešimt šešis pirmosios linijos būrius. „Rekrutų karalius“ pasirūpino, kad armija išsirikiuotų griežtai apibrėžtu taisyklingu keturkampiu aplink dar nepašventintą altorių. Tada prie jo pakilo Ter Haikazunas. Altoriaus paaukštinimas buvo penkias pakopas pakeltas virš aikštės, pakyla buvo gana plati. Kunigas pakvietė greta atsistoti tik Gabrielį, daugiau nė vieno iš tarybos. Tada jis būrių rikiuotei garsiai perskaitė nuostatus, kuriuos buvo surašęs Samvelas Avakianas. Pridūrė dar kelis grasinamus žodžius. Kiekvienas, kuris nepaklus gynybos vado valiai ar apleis savo pareigas, teismo bus griežtai baudžiamas. Pirmiausia tai turėtų įsidėmėti turkų kareivinių bėgliai, kilę iš tolimesnių vietų. Priėmimas į stovyklą, maistas iš bendrų atsargų nėra savaime suprantamas dalykas. Tai broliška pagalba tautiečiams, kurie turi įrodyti, kad šios pagalbos verti.

Ter Haikazunas paėmė ant altoriaus stovėjusį kryžių, nulipo su Gabrieliu į rikiuotės vidurį ir iš lėto tarė priesaikos žodžius, kuriuos kovotojai turėjo kartoti pakėlę ranką:

– Prisiekiu Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kad ginsiu tautiečių stovyklą iki paskutinio kraujo lašo, klausysiu visų vyriausiojo vado įsakymų, pripažinsiu Vadovų tarybos valdžią ir savo valia niekada nepasitrauksiu nuo šio kalno. Tegul Viešpats Dievas man padeda įvykdyti priesaiką.

Prisaikdinti vyrai išsirikiavo už altoriaus. Tūkstantis šimtas rezervo narių, suskirstytų į dvidešimt dvi grupes, trumpesne priesaika pasižadėjo vykdyti įsakymus ir sąžiningai dirbti. Rezervo nariams teko sunkus uždavinys statyti įtvirtinimus ir įrengti stovyklą. Jei jiems tektų stoti į kovą, jie neturėtų ginklų, išskyrus darbo įrankius, atsineštus iš kaimo. Galų gale prieš altorių sustojo trys šimtai paauglių, vadinamosios „lengvosios kavalerijos“. Ter Haikazunas tarė jiems kelis padrąsinimo žodžius, o Gabrielis paaiškino jų pareigas: jie turės būti žvalgai, ryšininkai, perduoti žinias ir signalus. Jis „iš akies“ suformavo tris didelius paauglių būrius. Pirmasis būrys turėjo užimti žvalgų ir stebėjimo vietas ir kas dvi valandas pranešti vyriausiajai būstinei, ką bus pastebėję. Svarbiai tarnybai parinkta šimtas vyriausių ir patikimiausių berniukų. Jie taip pat turėjo dieną ir naktį budėti kyšulio terasoje; galbūt aštrus berniukų žvilgsnis laiku pastebės skystą praplaukiančio laivo dūmelį. Juokinga viltis!

Antrajam būriui Gabrielis pavedė pasiuntinių tarnybą. Ši berniukų šimtinė turėjo nuolat būti netoli vadovybės būstinės, perduoti vado įsakymus visomis kryptimis ir užtikrinti ryšį tarp gynybos dalinių. Pasiuntinių būriui vadovavo vyriausiasis adjutantas Samvelas Avakianas. Į šį būrį buvo paskirtas ir Stefanas. Pagaliau trečioji šimtinė buvo paskirta pastoriui Aramui. Ji turėjo rūpintis tvarka stovykloje ir – tik vienas pavyzdys – pristatyti kovotojams maisto.

Toks kaimo žmonių suskirstymas greitai pasirodė esąs gana išmintingas. Būrių kovotojai pajuto savo vertę, žemesnieji vadovai nekantravo, kada galės įsakinėti, vaikiškai malonu buvo žingsniuoti rikiuotėje; visi šie žmogiški dalykai, visi šio rimto žaidimo momentai leido pamiršti negailestingą tikrovę. Kai išsirikiavę būriai netrukus žygiavo į visas puses statyti gynybos užkardų, kai kur iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau pasigirdo daina, sena armėnų slėnio darbo daina:

Gabrielis įsakė, kad jam prisistatytų Čaušas Nurhanas ir būrių vadai. Tuo metu Ter Haikazunas pasitraukė iš Altoriaus aikštės ir nuėjo į Trijų palapinių aikštę netoli sraunaus šaltinėlio, iš trijų pusių apsuptą bukmedžių ir vijokliais pasipuošusių uolų, mirtų krūmelių – vietos parinkimas liudijo švelnų Gabrielio dėmesį žmonai. Ter Haikazunas pareiškė norįs pakalbėti su chanum Žiuljete Bagratian. Kadangi Kristaforas, Misakas, Hovhanesas ir kiti tarnai buvo užsiėmę, rengė kiek toliau būsiančią virtuvę, kunigas galėjo pranešti savo pageidavimą tik Gonzagai Marisui, kuris vaikštinėjo po Trijų palapinių aikštę, kaip judėjimo pasiilgę jūros keliautojai žingsniuoja po siaurą denį. Jaunasis graikas priėjo prie Žiuljetės palapinės ir sudavė į nedidelį gongą, kabantį prie įėjimo. Chanum privertė gana ilgai palaukti. Pagaliau pasirodžiusi paprašė Gonzagą atnešti kunigui iš palapinės kėdę. Bet Ter Haikazunas atsisakė sėstis. Deja, negalįs gaišti laiko. Jis paslėpė rankas plačiose abito rankovėse ir nuleido akis. Kalbėjo kiek laužyta prancūzų kalba, gana formaliai.

Visiems esąs žinomas ponios Bagratian gerumas. Todėl jis prašąs ponią suteikti žmonėms garbę ir prisiimti vieną užduotį. Labai reikia, kad ant uolų terasos kalno šlaite nuo jūros pusės plevėsuotų didžiulė balta vėliava su raudonu kryžiumi, kad laivai, jeigu Dievas juos atsiųstų, sužinotų apie mus ištikusią nelaimę. Todėl ant vėliavos turėtų būti užrašas prancūzų ir anglų kalbomis: „Žūsta krikščionys! Gelbėkite!“

Ter Haikazunas nusilenkė, iškilmingai klausdamas, ar ji sutiktų, kitų moterų padedama, pasiūti tokią vėliavą. Žiuljetė prižadėjo, tačiau jos žodžiai atrodė vangūs ir be jausmo. Keista, prancūzė, regis, nė nepastebėjo, kokią garbę jai suteikė Ter Haikazunas aplankydamas ir subtiliai išsakydamas savo prašymą. Ji tarsi nebegalėjo girdėti apie armėnus ir jų bėdas. Vos Ter Haikazunas, dar kartą nusilenkęs, išėjo, ji staiga sunerimo ir susirado dvi dideles drobės atraižas, iš kurių siuvamąja mašina bus galima pasiūti vėliavą.

Gabrielis dar kartą primygtinai aiškino Čaušui Nurhanui ir kitiems žemesniems vadams, kokia būtina geležinė drausmė. Nuo dabar niekas neturi teisės palikti jam skirto posto. Negalima leisti, kad pirmosios linijos vyrai naktį grįžtų į Miesto daubą pas savo šeimas. Visi turi miegoti savo pozicijose, nebent išimtiniais atvejais vadovai duotų leidimą. Iš visų pusių lengvai pasiekiamą aikštelę Gabrielis pavertė savo pagrindine būstine. Ten kasdien, dvi valandos prieš saulėlydį, turi būti atiduodamas dalinių ir grupių vadų raportas. Jis tuo metu priimsiąs skundus, kaltinimus ir prašymus, teiksiąs pagalbą ir duosiąs nurodymus kitai dienai. Taigi karinė organizacija buvo lyg ir sukurta. Dabar svarbiausia – valia ir vyriškos pastangos, kad ji pradėtų veikti.

Su žemėlapiu rankose Gabrielis dar kartą aptarė trylikos gynybos sektorių paskirstymą. Tik trijuose iš jų reikėjo palikti didesnes įgulas, kiti dešimt tebuvo stipresni sargybos postai, kuriems visiškai užteko vieno būrio arba ir dar mažiau. Tuo tarpu vien Šiaurinės perėjos barikadoms ir apkasams ginti Gabrielis paskyrė keturiasdešimt būrių su dviem šimtais gerų šautuvų. Vadovauti šiai svarbiai atkarpai ėmėsi pats. Jo pirmasis pavaduotojas buvo Čaušas Nurhanas, kuriam pavesta vadovauti gynybos būriams prie Ąžuolų tarpeklio ir inspektuoti visas stovyklos ginkluotąsias pajėgas. Inspektorius turėjo rūpintis šaudmenų atsargomis ir tikrinti, ar ginklai tvarkingai prižiūrimi. Šaunusis Čaušas Nurhanas, vienu metu sugebėdavęs pasirodyti dešimtyje vietų, jau buvo parengęs viską, kas reikalinga šovinių gamybai. Reikalingos medžiagos ir įrankiai atkeliavo kartu su juo į kalną iš jo paslaptingų dirbtuvių Johunoluke.