Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Ter Haikazunas, Gabrielis ir Vadovų taryba neapgaudinėjo savęs, jie žinojo, kad Musa Dagui iš visų keturių pusių gresia mirtini pavojai. Tačiau apie dar vieną pavojų jie kol kas mažai tegalvojo, nors jis pasirodė dar prieš saulei leidžiantis ir jo pasekmės išliko ilgai.

Darbai tą dieną sekėsi lengviau, nes saulė nekaitino, nekepino vidurvasario spinduliais vargšų darbininkų nugarų. Nors saulė buvo padūmavusi, danguje nesimatė debesų, negalėjai pasakyti, kad pasidarė vėsiau. Ore kabojo blausus dūmelis, tarytum padangės būtų išpylusios pilkšvas pamazgas, nešvarias mintis. Vietoj svilinančio karščio viską prislėgė sunki tvankuma. Jūra atrodė tarytum apmirusi. Kartais iš vakarų atlėkdavo karščio šuoras, tačiau nesujudindamas sustingusio paviršiaus. Nepaisant šio sunkaus nejudrumo, mūša vis stipriau, tarytum su slepiamu pykčiu daužė pakrantės uolas.

Žmonės, užsiėmę savo rūpesčiais ir vargais, nekreipė dėmesio į pikta lemiančius gamtos ženklus. Todėl pirmasis dangaus smūgis buvo visiškai netikėtas. Keturi, penki griausmingi audros šuorai buvo tarytum karo paskelbimas. Visas Damladžkas, kiekviena uola, medis, mirtos ar rododendro krūmelis sukluso pagauti baimės. Staiga baisus perkūno trenksmas – pradžios ženklas. Greita, pilna žaibų, iš pietų atskridusi audra pradėjo smarkų puolimą, viską skandindama tirštuose, slogiuose dulkių sūkuriuose. Čiužiniai, antklodės, patalai, pagalvės, paklodės, skaros, puodai, ąsočiai, lempos – visa, kas lengva ir kas sunku, ėmė suktis ratu, griuvo, tarškėjo, žvangėjo, skraidė ore. Žmonės ėmė šūkalioti, vijosi klastingai bėgančius daiktus, stumdėsi, trypė kaimynų turtą. Audros triukšmą perveikė mažų vaikų verksmas, galėjai pamanyti, kad jie supranta, už ką žmonės baudžiami šią pirmąją dieną kalnuose. Netrukus karštligišką lekiančių daiktų vaikymąsi nutraukė tokia smarki kruša, kokios kalnų gyventojai neprisiminė kada nors matę. Po bergždžių bandymų priešintis daugelis atsigulė veidu žemyn ant garuojančios žemės, atsuko nugaras skaudžiai kaip lazdomis plakančiai krušai. Jie leido dantis į žemę, manė nebeišgyvensią. Staiga kažkas sušuko:

– Amunicija!

Laimė, Gabrielis jau anksčiau buvo įsakęs sunešti visus šaudmenis į šeicho palapinę, o Čaušui Nurhanui liepęs pasirūpinti, kad parako atsargos nesudrėktų.

Kita mintis: maisto atsargos. Žmonės šaukdami puolė prie aikštelės, kurioje gulėjo duona ir miltai. Per vėlu! Duonos papločiai buvo virtę lipnia tešla, kepalai atrodė kaip sutrūkinėjusios kempinės. Visi miltų maišai garavo lyg gesinamos kalkės. Didžioji dalis druskos ištirpo ir susigėrė į žemę. Kai kas pagalvojo apie seną grasinimą, kad Paskutiniojo Teismo dieną žmogus turės blakstienomis surinkti visą dėl jo kaltės išbarstytą druską. Katastrofos akivaizdoje žmonės visiškai nuleido rankas. Permirkę, krušos išplaktomis nugaromis, jie sėdėjo ant šlapios žemės, nepaisydami pliaupiančio lietaus srovių. Net ir moterys neverkė, nedejavo. Kiekvienas tylėdamas skendo gūdžioje vienatvėje, slėpdamas didžiulį pyktį ant Ter Haikazuno ir Vadovų tarybos, ant kurių sąžinės buvo maisto sandėlis ir prakeiktas įsakymas atiduoti produktus. Nelaimėje žmogaus širdžiai maloniausia, jei net už gamtos išdaigas gali suversti kaltę konkretiems asmenims ir jiems priekaištauti. Tik daug vėliau įpykę Damladžko žmonės apsigalvojo, kad ne dėl Ter Haikazuno sugalvoto įsakymo atiduoti duoną ir miltus viskas žuvo, kadangi ir privačiose rankose jų būtų buvę neįmanoma išgelbėti. Bet valstiečių akys čia įžvelgė, kad dangus nepermaldaujamai smerkia turto bendrumą ir palaiko atskirų šeimų nuosavybę.

Pakeitę savo nuomonę muchtarai ir jų vadas Tovmasas Kebusianas irgi prisijungė prie murmančių balsų, keiksmų, skundų ir priekaištų, krintančių ant kunigo galvos. Ter Haikazunas ištvėrė šį puolimą stovėdamas besibaigiančiame lietuje, nuleidęs galvą, abitas buvo prilipęs prie kūno, iš barzdos tekėjo vanduo. Duona ir miltai nuėjo niekais. Kunigas negalėjo suprasti tokio baisaus dalyko – kodėl Dievas leido per dešimt minučių pražūti nekaltai persekiojamų žmonių kukliems skaičiavimams ir viltims, dar net nepasibaigus pirmajai dienai ant Musa Dago!

Vienintelis žmogus sugebėjo apdairiai ir energingai pasipriešinti audros šėlsmui ir išgelbėti duoną, tiesa, tai buvo dvasinė duona. Pirmieji vėjo gūsiai pagrobė iš Grikoro kelis tomus. Bet jis neprarado nuovokos, neėmė vytis to, ką nunešė vėjas, o visu svoriu griuvo ant sienos, kurią buvo sumūrijęs iš knygų tarytum iš plytų, apkabino ją rankomis ir kojomis. Nepaisant šios nepatogios padėties jis sugebėjo pasiekti dvi palapines ir antklodę ir uždengti didžiąją dalį savojo turto, kol jį pakeisti atbėgo jo kurčias tarnas. Iki pat sutemų žmonės matė, kaip jis ramiu ir oriu mandarino veidu traukė knygas iš už krūmų ir akmenų, kol išgelbėjo visas.

Saulė nusileido už spalvotų debesų kalnų, kurie atrodė niekuo dėti dėl žmonių nelaimių. Tik paukščiai, lyg norėdami už kažką atsigriebti, čiauškėjo, kol užgeso paskutinė šviesa. Žmonės atkakliai tylėjo. Vyrai, moterys, vaikai pusnuogiai bėgiojo šen ar ten. Moterys tempė tarp medžių kanapines virves, džiaustė permirkusius patalus. Niekas nenorėjo gultis ant žemės. Dar mėnuliui nepatekėjus ištroškusi vasaros žemė sugėrė paskutinius drėgmės likučius. Stovyklos laužai degė prastai, nes malkos ir žagarai tebebuvo šlapi. Pavienės šeimos tupėjo susigūžusios, piktai atsukusios nugaras kaimynų šeimoms. Paskui visi sumigo ant nuogos žemės be paklotų, čiužinių, antklodžių ir pagalvių, visa tai išdžius ne anksčiau kaip kitos dienos vakare. Žmonės miegojo lyg susipynę į vieną kamuolį, vienas kūnas norėjo nelaimėje prisiliesti prie kito, vieno liūdesys norėjo pajusti kito liūdesį. Pirmosios linijos kovotojai miegojo savo pozicijose, prieš tai išsėmę vandenį iš ką tik iškastų apkasų. Gabrielis irgi liepė nunešti savo čiužinį ir antklodę į šiaurinę poziciją. Kad ir kaip buvo pavargęs, nė už ką neketino gyventi kitaip, geriau negu jo kovotojai. Žiuljetę šiandien matė tik vieną kartą. Jis užmigo paskutinis. Liko budėti sargybiniai, po du kiekviename gynybos poste. Valandą po vidurnakčio virš aštrios Amano keteros pažiro nuostabus žvaigždžių lietus. Šviesos gyvatės ir driežai rangėsi, trūkčiodami leidosi žemyn, apipynė aukšto kalno smiltainio keterą aukso tinklu. Sargybiniai, alpdami iš nuovargio, matė šį stebuklą ir nematė jo. Paryčiais lapuose kabantys lietaus lašai, migla, alsuojanti ankstyva šviesa ir šiluma, pakėlė būrius mažų raudonų musių, kurios godžiai puolė miegančiųjų veidus ir rankas. Jų įkandimas degino odą ir palikdavo karščiuojančias žaizdeles.

Pastorius Aramas Tovmasianas sėdėjo žvalgybos poste, kurį berniukų žvalgų grupė buvo įrengusi seno ąžuolo viršūnėje. Iš šio taško buvo aiškiai matyti didelio Bitiaso kaimo gatvė ir bažnyčios aikštė. Pastorius buvo pasiskolinęs iš Gabrielio žiūronus, taigi dulkėtas kelias ir aikštė plytėjo jam prieš akis kaip ant delno. Nochudiano protestantų bendruomenė stovėjo priešais bažnyčią pasiruošusi žygiui. Žmonių būrys atrodė labai didelis, regis, prie Nochudiano slapta prisijungė nemažai jo bendraminčių. Nuostaba, kad visi kiti armėnų kaimai, išskyrus Bitiasą, tušti, matyt, paskatino miudirą ir policijos kapitoną ištrėmimą perkelti iš šeštadienio į sekmadienį. Zaptijai bėgiojo mojuodami lazdomis, o gal ir šautuvais. Iš viršaus buvo sunku įžiūrėti. Mažos figūrėlės, judančios nesuprantamais zigzagais. Gal jau dabar žandarai mušė žmones rimbais. Aramo nepasiekė pasipiktinimo šauksmai, dejonės. Toluma lyg šydu dengė baisius dalykus, paversdama juos blausiu paveikslu. Tovmasianas turėjo įsikalbėti, kad ten slėnyje, žiūrono apskritime vyksta ne lėlių vaidinimas, kuris jam nė kiek nerūpi, kad tai jo likimas. Aramas vis kartojo, kad iš tremtinių eisenos, kuri dulkių debesyse pradeda savąjį kelią į mirtį, jis tik laikinai pabėgo, keliomis dienomis pratęsė žemišką būtį. Čia aukštai, ąžuolo ūksmėje, taip vėsu ir gera. Visas kūnas jaučia saugią ramybę. Slėnio tikrovė suskilo į daugelį nedidelių fragmentų, jie traukia akį, bet širdžiai rūpi mažiau nei sapnas. Pastorius Tovmasianas krūptelėjo suvokęs širdies šaltumą ir kaltę. Reikėtų būti ten, o ne čia. Mintyse iškilo misijų namai Maraše. Kunigas C. E. Vudlis, Dievo jam siųstas gundytojas, dar kartą klastingai paklausė: „Kokia vaikams nauda, jei tu su jais eisi į mirtį?“ Štai Bitiase jis antrą kartą praleido progą paliudyti Kristų savo kančia.