Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Kai visi išeis, džanik – širdele, suvalgyk, tai naudinga. Tau pas mus nieko neturi stokoti…

Bet kartais močiutė Antaram žiūrėdavo į ją labai liūdnai, ne su užuojauta, o drąsiu ir atviru žvilgsniu.

– Ir kodėl tu nelikai ten, kur buvai, mano gražuolėle?

Iskuhi Tovmasian ant Damladžko su Žiuljete būdavo mažiau negu Johunoluko viloje. Mergaitė paprašė Ter Haikazuną paskirti ją dirbti mokykloje pagalbine mokytoja, ir kunigas mielai patenkino šį norą. Tiesa, Žiuljetė tokiam jos sprendimui nepritarė.

– Tu dar nespėjai gerai atsigauti ir vėl nori kankinti save. Kam? Argi mūsų situacijoje tai turi bent mažiausią prasmę?

Su Iskuhi Žiuljetei viskas ėjosi keistai. Iš pat pradžių ėmusi ją globoti su dideliu nuoširdumu ir gerumu, ji įveikė ne tik didelį Iskuhi drovumą, bet ir klusnų nuolankumą, kuriuo mergaitė bandė prisidengti. Jau kelios savaitės, kai Iskuhi rodydavo Žiuljetei išorinius švelnumo ženklus. Rytą ir vakare sveikindamasi apkabindavo vyresniąją draugę ir ją pabučiuodavo. Bet Žiuljetė aiškiai jautė, kad tai tik pamėgdžiojimas, prisitaikymas, panašiai kaip svetima kalba tariami žodžiai, kurių gerai nesupranti.

Vidinis Iskuhi tvirtumas, paslėptas kristalas, nenugalimas svetimumo jausmas niekada neištirpo. Reikia pripažinti, jog Žiuljetė kentėjo dėl to, kad negali įveikti šios sielos, kadangi bet koks jos valdžios neigimas žeidė savimeilę. Iskuhi darbas mokykloje irgi atrodė kaip Žiuljetės pralaimėjimas. Dabar Iskuhi daug valandų praleisdavo ant vadinamojo mokyklos šlaito, gana toli nuo Trijų palapinių. Mokykla turėjo vieną klasės lentą, skaičiavimo mašinėlę, Osmanų imperijos žemėlapį ir nemažai elementorių bei skaitinių knygų. Ar tai ne simboliška armėnų tautai, kad ji ir bėgdama nuo nelaimės nepamiršo pasiimti vadovėlių savo vaikams? „Myli motina žemė savo šviesų vaikelį!“

Keli šimtai išdykėlių, kone visa armija, sėdėdavo, tupėdavo ar net gulėdavo giraitės proskynoje, pavėsyje, oras buvo pilnas garsų, panašių į paukščių čirškimą. Kadangi visi mokytojai dažniausiai būdavo gynybos pozicijose ar ką nors dirbdavo stovykloje, Iskuhi dažnai ilgas valandas turėdavo viena grumtis su nesutramdoma gauja. Tarp šių laukinių nuo ketverių iki dvylikos metų amžiaus įvesti tvarką ar ramybę buvo neįmanomas dalykas. Iskuhi neturėjo jėgų tokiai kovai. Dažnai ji negirdėdavo net savo žodžių ir nusiminusi laukdavo, kol ateis kuris nors iš patyrusių vyrų, pavyzdžiui, Voskanianas, ir privers mažuosius velniūkščius drebėti iš baimės. Mokytojas žingsniuodavo kaip aršus kareiva su šautuvu rankose per vaikų būrį lyg ketindamas pagal karo metų įstatymus nušauti kiekvieną prasikaltusį. Be to, jis dar buvo apsiginklavęs gluosnio vytele, kuri švilpdama pliekė ir kaltųjų, ir nekaltųjų nugaras. Vieną nelaimingųjų grupę paklupdydavo ant aštrių akmenų, kitą vertė laikyti virš galvos sunkius daiktus. Su didinga panieka Voskanianas išeidavo palikdamas pagalbinei mokytojai savo kariškos pedagogikos rezultatą – niūrią, mirtiną tylą.

Žiuljetė jau pirmąją dieną pamatė, kad tokios pastangos Iskuhi ne į sveikatą. Jos skruostai ėmė blykšti, veidas pasidarė mažas, o akys tokios didelės kaip tada, kai pabėgo iš tremties pragaro. Žiuljetė užsidegusi dar kartą bandė atkalbėti mergaitę nuo užsikrautų sunkių pareigų. Iskuhi žvelgė į ją negalėdama suprasti. Kaip galėtų dabar, šią lemtingą tautos valandą, atsisakyti tokios menkutės pareigos? Priešingai! Ji pasiieškos darbo ir popietės valandomis. Žiuljetė nedraugiškai atsuko Iskuhi nugarą. Bet širdyje jautė, kad Iskuhi graužiasi ne dėl darbo mokykloje, o dėl kažkokių slaptų sielos kančių. Tačiau ji greitai nuvijo šią mintį. Kodėl ji turėtų rūpintis kitų skausmais, ji, vienišesnė ir nelaimingesnė už visus?

Žiuljetė dienomis ilgas valandas gulėdavo lovoje. Ankšta palapinė jai nepatiko. Pro durų uždangą veržėsi du ryškūs saulės spinduliai, nuo kurių ji neturėjo kur pasislėpti. Neturėjo jėgų atsikelti ir uždengti plyšį.

„Aš susirgsiu, – tikėjosi ji. – Ak, kad jau būčiau susirgusi!“

Širdis pašėlusiai daužėsi, atrodė, tuoj plyš nuo neįgyvendinamų norų. Ji ilgėjosi Gabrielio, bet ne tokio, koks yra šiandien, o Gabrielio paryžiečio, subtilaus žmogaus, švelnaus ir taktiško, leisdavusio pamiršti tai, kas neįveikiama. Ilgėjosi Gabrielio, koks jis buvo Klebero aveniu, jų šviesiame bute, kai gerai nusiteikęs sėsdavo su ja prie pusryčių stalo. Ilgėjosi elegantiško pono vakarine eilute, einančio su ja į teatrą, į puikiausius restoranus, visada žavėdamasis ja, visada leisdamas ją į priekį, lyg ji būtų kažkas brangiau ir aukščiau už jį, armėną. Anas tolimas pasaulis dusliai aidėjo automobilių sirenomis, požeminiu metro dundesiu, melodingais žmonių balsais, gaubė pažįstamų mažų ir didelių parduotuvių kvapais.

Žiuljetė įsirausė veidu į pagalvę, lyg tai būtų vienintelis jai priklausąs dalykas, mažas tėvynės gabalėlis. Ji ieškojo savęs švelniuose pagalvės kvapuose, visais jausmais stengėsi išsaugoti tėvynės vaizdus. Tačiau jai nesisekė. Pro užmerktas blakstienas įsiverždavo besisukantys saulės blyksniai. Spalvoti apskritimai su aštriomis, sustingusiomis lėliukėmis centre, akys, kenčiančios, priekaištų kupinos, iš visų pusių smingančios į ją. Tik pažiūrėk! Juk tai Gabrielio ir Stefano armėniškos akys, niekur nesitraukiančios. Kai ji pakėlė galvą, tos akys iš tiesų buvo palinkusios prie jos, švietė barzdotame nepažįstamo žmogaus veide. Išsigandusi žvelgė į Gabrielį. Nuo jo dvelkė toluma, atvirame ore praleistomis naktimis, slogiu, drėgnu žemės kvapu. Jis kalbėjo greitai, lyg skubėdamas nuo vieno svarbaus darbo prie kito:

– Ar tu patenkinta, cherie ? Ar nieko netrūksta? Užbėgau valandėlę žvilgtelėti, kaip tu.

– Man nieko netrūksta. Ačiū.

Ji padavė jam dar mieguistą ranką. Jis valandėlę sėdėjo greta tylėdamas, lyg su Žiuljete neturėtų apie ką kalbėti. Paskui atsistojo. Bet ir ji pakilo, pasirengusi barniui.

– Ar laikai mane tokia tuščia, tokia materialiste, kad su manimi galima kalbėti tik apie išorinius dalykus?

Jis ne iš karto ją suprato. Ji sukūkčiojo.

– Aš negaliu ilgiau taip gyventi…

Jis grįžo prie jos, labai surimtėjęs.

– Suprantu, kad negali taip gyventi, Žiuljete. Negali gyventi bendruomenėje, jei lieki visai nuošalyje. Turi ką nors veikti! Eik į stovyklą, bandyk padėti, būk žmogiška!

– Tai ne mano bendruomenė…

– Ir ne mano. Ne taip sava, kaip tau atrodo, Žiuljete. Mūsų vieta ne ten, iš kur atėjome, o ten, kur norime eiti.

– Arba nenorime, – pravirko Žiuljetė.

Kai jis išėjo, Žiuljetė suėmė save į rankas. Gal jis ir teisus? Taip iš tikrųjų nebeįmanoma gyventi. Paprašė močiutę Antaram, kad gydytojas duotų jai darbo, leistų slaugyti ligonius ligoninės pastate. Taip apsispręsti padėjo mintis, kad dešimtys tūkstančių prancūzių šiandien dirba panašų darbą sužeistųjų ligoninėse. Petrosas Altuni iš pradžių suglumo, paskui priėmė siūlomą pagalbą. Žiuljetė dar tą pat dieną su prijuoste ir gobtuvu, kaip ir dera, pasirodė dar nebaigtoje statyti ligoninės pašiūrėje. Dėkui Dievui, ant Damladžko nebuvo daug sunkių ligonių. Keletas karščiuojančių gulėjo ant čiužinių, užkloti antklodėmis, dar sustyrusiomis po anos didžiosios audros. Daugiausia tai buvo seni žmonės. Jie alsavo sunkiai, lyg būtų sukniubę čia po ilgo persekiojimo. Pilki, tamsūs veidai. Atrodė, kad jie jau kažkur toli nuo čia, kitoje šalyje. Jie man svetimi, pajuto Žiuljetė su menka užuojauta, greičiau su pasibjaurėjimu. Ji suprato netinkanti tokiai meilės tarnybai. Tai tarytum atsisakymas būti savimi. Ji liepė atgabenti iš savo palapinių visus lovos baltinius, be kurių galima kaip nors apsieiti.