Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Ilgai, kankinamai ilgai teko laukti, kol senojo, tačiau daug išmintingesnio brolio Kristuje Harutiuno Nochudiano parapijiečių eisena pajudėjo. Strazdanotasis miudiras tikriausiai išrūpino kolonai šiokių tokių lengvatų. Kartu su eisena žengė nemažai asiliukų, netgi pora vežimų dulkių debesyje šokinėjo per kelio nelygumus.

Pastorius Tovmasianas pamatė tai, ką taip dažnai matydavo paskutiniąsias septynias dienas Zeitune. Ligotas, mirtinai sergantis padaras, juodas sužeistas vikšras su drebančiais čiuptuvais ir kojelėmis raitosi kelyje negalėdamas pajudėti iš vietos. Žaizdotas, pamestas atvirame slėnyje, jis ieško kur pasislėpti. Periodiškai krūpčiodamas stumia pirmuosius narelius priekin ir skausmingai traukia atsiliekančius. Atsiranda gilūs pertrūkiai, slenkantis vikšras sutrūkinėja į kelias dalis, kurios, vos matomų kankintojų verčiamos, vargais negalais susijungia, paskui vėl nutrūksta ką tik sugijusioje vietoje. Visa tai ne šliaužia, o trūkčioja, grumiasi su mirtimi, raitosi, mėšlungiškai tįsta, o dvėselienos musės jau sukiojasi virš atvirų žaizdų. Beveik stebuklas atrodė tai, kad tarp eisenos ir kaimo pamažu, nors ir labai negreitai atsirado šioks toks atstumas.

O juk ten yra ir nėščių moterų, pagalvojo Tovmasianas. Ir jam suspaudė širdį mintis apie Hovsaną. Viskas liudijo, kad jo žmonos valanda artėja. Bet jis tam nepasiruošė ir negalėjo pasiruošti. Pirmasis jo kūdikis ateis į pasaulį tokiomis pat atšiauriomis sąlygomis kaip koks Musa Dago žvėrelis. Tai buvo sunkiai pakeliama mintis. Bet dar labiau jį kamavo neaiški baimė, kaltės jausmas prieš tą būtybę motinos įsčiose.

Jis nuleido žiūroną ir lyg svaigdamas abiem rankomis įsitvėrė storiausių šakų, tarp kurių sėdėjo. Kai po kiek laiko vėl prisidėjo žiūroną, vaizdas buvo pasikeitęs. Dabar vikšras raitėsi per Azirą, šilkverpių kaimą. Būrys zaptijų atsiskyrė nuo eisenos ir pasuko šiaurės rytų kryptimi į Kebusiję, palikdami už nugaros Bitiasą. Pastorius Aramas nedelsdamas pasiuntė žinią į vyriausiąją būstinę. Bet pavojus greitai praėjo. Zaptijai nepasuko į šiaurinę Damladžko perėją, o išsisklaidė slėnio gale. Pastoriaus Harutiuno Nochudiano suklaidinti, jie ieškojo visai ne ten, kur reikėtų.

Slėnyje įsiviešpatavo tyla. Apleistų kaimų gatvėse ir aikštėse stoviniavo šimtai musulmonų, galimo laimikio privilioti perėjūnai iš šiaurės vakarų ir vietiniai veltėdžiai. Atrodo, šie valkatos dar nebuvo užėmę armėnų namų. Gal apetitą sumažino koks nors naujas vyriausybės potvarkis? Kaip aptingusios musės jie vangiai sukiojosi apie namus. Žandarų būrys, dar nepriėjęs Kebusijės, pasuko į rytinį slėnį – ženklas, kad jie nenuvokia, kas atsitiko. Staiga atgijo viltis. Gal žmonėms lemta išgyventi dar daug ramių dienų, gal turkai iš viso paliks Musa Dagą ramybėje?

Pastorius Aramas iš stebėjimo posto nusileido ant žemės. Iš visų pusių iš tamsių daubų aidėjo medkirčių kirvių smūgiai. Tovmasiano tėvas pradėjo statybas Miesto dauboje. Gabrielis, supratęs, kad zaptijai apgauti, visiems rezervo žmonėms davė laisvą dieną statyti palapines. Pastorius pajuto, kad ir jam atėjo veiklos metas. Taip, jis galutinai apsisprendė. Tegul tai ir ne visai atitinka jo aukščiausią pašaukimą, bet juk ir šioje paprastoje buityje nelengva pakelti išbandymus. Reikėjo įveikti dvejones, jėgas atimantį kaltės jausmą. Jis negali tapti Viešpaties šventuoju, bet galbūt jam pavyks būti geru Kristaus kariu ir daug ką nuveikti.

Dideliais žingsniais nuskubėjo atgal į stovyklą, nenorėdamas prarasti nė minutės. Čia viešpatavo didžiausias darbo įkarštis. Pro šalį žingsniavo ilgos virtinės krovininių asilų su lapuotomis ąžuolų ir bukų šakomis bei spygliuočių šakelėmis. Vežimėliais buvo gabenami akmenys pamatams. Senojo Tovmasiano pagalbininkai ilga juosta matavo žemę, žymėjo gatves ir vietas palapinėms. Kai kur jau stovėjo netvirti pastoliai. Šeimos lenktyniavo viena su kita. Dirbo ne tik stiprūs vyrai ir moterys, bet ir vaikai bei senukai. Stebėtinai greitai stiebėsi ir visuomeniniai pastatai – ligoninė, prižiūrima Petroso Altuni, ir didysis sandėlis. Meistras Tovmasianas ypač atidžiai prižiūrėjo vyresnybės barako statybą. Ten buvo didelė patalpa ir dvi šoninės kamarėlės. Pastatas turėjo tikras duris, kurias saugumo sumetimais galima užrakinti spyna.

Žiuljetė irgi rengėsi būstą Trijų palapinių aikštėje. Gabrielis primygtinai ją prašė neatsižvelgti į nieką, taip pat ir į jį. Visus kitus jungia jų tautybė ir bendras likimas, kad ir koks jis būtų. Bet ji su tuo neturi nieko bendra, ji nekalta auka, todėl turi teisę kelti bet kokius reikalavimus, jei tik juos kaip nors įmanoma išpildyti. Vadovų taryboje Gabrielis irgi pasakė:

– Mano žmona turi teisę čia, ant Damladžko, gyventi savo gyvenimą taip, kaip jai patinka. Santuoka nėra kraujo giminystė. Mus, visus kitus, sieja kraujas, todėl turime laikytis įstatymų, kuriuos susikūrėme. Jai šie įstatymai negalioja. Ji prancūzė, svetima, laimingesnės tautos vaikas, bet likimas ją privertė kentėti mūsų kančias. Taigi ji galės naudotis didžiausiu mūsų tautos svetingumu.

Vadovų tarybos nariai iš karto suprato Gabrielio žodžius apie svetingumą. Trys palapinės, skirtos vienai Žiuljetei, krūvos daiktų, atskira virtuvė, nepriklausomas namų ūkis, tarnai, atsargos, dvi olandų veislės karvės, kurias buvo įsigijęs dar Avetisas jaunesnysis, – visas šias išimtis ir privilegijas reikėjo žmonėms paaiškinti. Gabrielis pasirūpino, kad didesnė dalis pieno būtų dalijama stovyklos vaikams, kaip ir viskas, kas buvo nereikalinga, tačiau šios dovanos, šiaip ar taip, buvo likučiai nuo ponų stalo. Priešams ar šiaip nepalankiems žmonėms užteko tik palyginti Bagratiano kalbas, kuriose jis gynė bendrą nuosavybę, su Trijų palapinių aikštės prabanga, ir atsiverdavo didžiulis prieštaravimas tarp žodžių ir gyvenimo darbų. Tiesa, negalėjai paneigti, kad vadas miega ne palapinėje, o gynybos pozicijose, kad jis valgo tą pat, ką ir kiti kovotojai, kad jo nuosavybės dalis, kurią atidavė bendruomenei, didžiausia iš visų, bet negalima paneigti ir to, kad dėl Žiuljetės jis dalies geriausių dalykų bendruomenei neatidavė. Nors tokie prieštaravimai grėsė konfliktais, niekas iš vadovų, regis, dabar apie tai negalvojo. Ten Tovmasas Kebusianas, Johunoluko muchtaras, neseniai turėjo išklausyti piktą savo žmonos pamokslą dėl Trijų palapinių aikštės. Argi ji, Marašo misionierių mokinė, ne ponia, piktinosi muchtaro žmona. Tada kodėl jos padėtis daug žemesnė už tos prancūzės, kodėl ji turi gyventi palapinėje kaip paprastos kaimietės? Argi jos vyras Tovmasas Kebusianas toks apgailėtinas vargšas, kad tarp jo ir kokio nors skurdžiaus Tigrano ar Mikaelio nebėra jokio skirtumo, tuo tarpu skirtumas tarp jo ir pasipūtusio Bagratiano milžiniškas? Šios nuodingos moteriškos piliulės rezultatas buvo tas, kad Tovmasas Kebusianas gudriais aplinkiniais keliais išsirūpino sau ir savo šeimai erdvų blokų namą netoli altoriaus. Kad solidus statinys nekeltų pavydo, muchtaras liepė virš durų pakabinti lentelę su užrašu „Bendruomenės namai“. Prisimindamas savo gudrybę, noriai pritarė Bagratiano kvietimui rodyti svetingumą.

Mokytojas Šatachianas, frankofilas, pasinaudojo proga ir paskubėjo kilniaširdiškai pareikšti, kad ponios, tikros paryžietės, buvimas tarp Musa Dago žmonių yra garbė ir kartu paskatinimas. Kiekvienas armėnas iš paskutiniųjų stengsis viešniai iš puikiosios Prancūzijos padaryti gyvenimą tokį gražų, koks tik įmanomas ir, jei reikės, net pralieti kraują ir ją apginti. Po tokių Hapeto Šatachiano žodžių mokytojas Voskanianas garsiai trinktelėjo savo karabino buože į žemę. Dabar jis nė žingsnio nežengdavo neginkluotas. Nežinia, ar šiuo judesiu norėjo pritarti kolegos žodžiams, ar parodyti, kad jam nepatinka plepumas. Ter Haikazunas tiesiai pažvelgė į Gabrielį, paskui kalbėdamas kaip paprastai nuleido akis: