Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Užsidėti durklus!

Subraškėjo šautuvai. Kapitonas pasuko kardą virš galvos ir parodė juo į perėjos šlaitą, kur tikriausiai slepiasi armėnai.

– Pirma ir antra grandinė paskui mane!

Vyriausias pagal rangą būrio karininkas kardu rodė į priešingą pusę ir lyg aidas sukomandavo:

– Trečia ir ketvirta grandinė paskui mane!

Vadinasi, turkai net nežino, ar pabėgėlių stovykla yra ant Damladžko, ar ant šiaurinių Musa Dago viršūnių. Armėnijos sūnūs stovėjo apkasuose, kurių kraštai siekė jiems iki krūtinės. Šautuvai buvo paruošti ir gerai užmaskuoti, ant šlaito augančiuose krūmuose prakirstos properšos, kad būtų geriau matyti. Išsiskleidę netvarkingu būriu, nieko nenujausdami, turkai kilo vis aukštyn. Pirmieji apkasai buvo taip gerai užmaskuoti, kad juos galėjai pamatyti tik iš aukštesnio taško, bet tokio aplink nesimatė, išskyrus medžių viršūnes kitoje perėjos pusėje.

Gabrielis Bagratianas pakėlė ranką, visų akys nukrypo į jį. Turkai sunkiai brovėsi per krūmus. Kapitonas užsidegė dar vieną cigaretę. Staiga jis sukluso ir sustojo. Ką galėtų reikšti toji šviežiai sukasta žemė? Tik po kelių sekundžių jį kaip žaibas persmelkė mintis, kad tai tikriausiai apkasas. Bet tai jam pasirodė taip neįtikima, kad jis dar kiek laiko delsė ir tik tada sušuko:

– Gulk! Ieškoti priedangos!

Per vėlu. Pirmasis šūvis pasigirdo Gabrieliui dar nespėjus nuleisti rankos. Armėnai šaudė apdairiai, ramiai, vienas po kito, nesijaudindami. Jie turėjo laiko nusitaikyti. Kiekvienas žinojo, kad negalima veltui prarasti nė vieno šovinio. Kadangi jų aukos apstulbusios stovėjo visai čia pat, vos už kelių žingsnių, armėnų šūviai buvo taiklūs. Storulis kapitonas draugišku veidu dar kelis kartus subliuvo:

– Gult! Priedanga!

Tada be galo nustebęs pažiūrėjo į dangų ir atsisėdo. Akiniai nusmuko nuo nosies, pats nugriuvo ant šono. Turkų kareiviai greitai atsitokėjo. Baisiai rėkdami jie leidosi bėgti į perėjos daubą, palikdami daug žuvusių ir sužeistųjų, tarp jų kapitoną, vieną būrio karininką ir tris onbašius. Gabrielis nešaudė. Jam staiga pasidarė lengva lyg plaukiotų ore. Tikrovė aplinkui atrodė tokia netikra, kokia būna tik didžiausio intensyvumo akimirkomis.

Turkai ilgai bėgo negalėdami nieko suprasti. Karininkams ir puskarininkiams reikėjo daug laiko, kol privertė juos sustoti. Jie plokščiais kardais ir šautuvų buožėmis ginė vargšus kareivius atgal. Tuo metu du padaliniai, dar neragavę armėnų ugnies, gavo komandą eiti į mūšį. Tačiau nerasdami armėnų gynybos linijos, jie ieškojo priedangos netinkamiausiose vietose, už krūmų ir akmenų, o apkasų nė nematė. Ėmė smarkiai, bet beprasmiškai šaudyti į krūmus ir mažas kalnų pušeles, nepadarydami gynėjams nė menkiausios žalos. Tik retkarčiais koks šovinys prašvilpdavo jiems pro galvas. Gabrielis Bagratianas pasiuntė per apkasus naują įsakymą:

– Nešaudyti! Gerai prisidengti! Laukti, kol prieis arčiau!

Pasiuntė žinią ir į kraštines pozicijas. Kas išdrįs paleisti bent vieną šūvį ar parodyti veidą, bus laikomas išdaviku. Nė vienas turkas neturi sužinoti, koks yra armėnų apsaugos žiedas. Perėjos įduboje viskas atrodė lyg išmirę kaip ir anksčiau. Regis, visi gynėjai žuvo nuo pašėlusios turkų ugnies. Valandą veltui eikvoję šovinius turkų daliniai keturiais etapais pakilo į dar vieną ataką. Armėnai dabar labiau pasitikėjo savimi negu per pirmąjį puolimą, leido kareiviams prieiti visai arti ir surengė jiems pirtį, daug baisesnę ir kruvinesnę už pirmąją. Viršininkai niekaip negalėjo sutūrėti bėgančiųjų. Per kelias minutes perėjos įduba liko tuščia kaip iššluota. Iš krūmų sklido sužeistųjų riksmas. Kai kurie armėnai jau bandė ropštis iš apkasų, bet Bagratianas suriko, kad nė vienas neturi palikti savo posto.

Po kiek laiko mojuodami raudonojo pusmėnulio vėliava tarp medžių pasirodė turkų sanitarai su neštuvais. Gabrielis pasiuntė Čaušą Nurhaną, kuris žengė kelis žingsnius sanitarų link. Jis davė ženklą prieiti arčiau ir suriko:

– Žuvusius ir sužeistuosius galite pasiimti. Šautuvus, amuniciją, kuprines, šovinines, maisto davinį, mundurus ir batus palikite čia!

Sanitarai, matydami į juos atgręžtus šautuvų vamzdžius, turėjo nurengti mirusiuosius ir sužeistuosius iki apatinių baltinių ir sukrauti gėdingą reikalaujamų daiktų krūvą. Kai pagaliau paskutiniai turkai pasitraukė, – tai truko gana ilgai, nes sanitarai dar ne kartą turėjo grįžti, – visi kovotojai, tarp jų ir Čaušas Nurhanas, nusprendė, kad puolimas galutinai atremtas ir kito kol kas nebus. Gabrielis neklausė vilionių ir liepė Avakianui išsiųsti geriausius paauglių grupės žvalgus, o pas jį pakviesti dalį pasiuntinių, kuriems įsakė kuo greičiau surinkti laimėtus šautuvus, kuprines, šovinines ir uniformas bei pernešti visa tai už gynybos linijos. Tarp žvalgų išsirinko keturis vikriausius. Jie turėjo sekti paskui turkų dalinius ir atidžiai stebėti jų veiksmus. Dar nebuvo surinktas po mūšio paliktas grobis, kai sugrįžo Haikas, berniukas tik truputį vyresnis už Stefaną. Jis pranešė, kad dalis turkų kareivių kopia į kalną toliau šiaurėje, tokioje vietoje, kur, regis, nieko nėra.

Tai, aišku, buvo bandymas apeiti gynėjus iš užnugario, iš jūros pusės. Po Haiko pranešimo tai suprato ne tik Gabrielis, bet ir Čaušas Nurhanas bei kiti. Gabrielis perdavė vadovavimą patikimiausiam dalinio vadovui ir su Nurhanu išlipo iš apkaso. Juodu užkopė pas kovos ištroškusius vyrus, užėmusius pozicijas už uolų barikadų. Musa Dago vaikai pažinojo kiekvieną akmenį, kiekvieną kyšulį, grotą, kiekvieną krūmą ar agavą tame nuogų kalkakmenio uolų labirinte, nuo kurio žemyn pakopomis ar dviejų trijų šimtų metrų skardžiais kalnas leidosi į jūrą. Toks kalno pažinimas buvo begalinis pranašumas prieš kariškius, kurie, kad ir kokie stiprūs, blogai orientavosi. Bagratianas leido kalnų sūnums protingai pasiskirstyti uolų plyšiuose ir už akmenų, kad visada galėtų palaikyti ryšį ir nepatektų į savo kaimyno ugnies liniją. Uždavinys buvo toks pat: prisivilioti priešą ir jį sunaikinti, patiems laikytis tyliai ir nesirodyti.

Bet priešai jau turėjo patyrimo. Pagrindines pajėgas jie metė į kitą įdubos šlaitą ir pasiekę miško pakraštį, pasislėpę už medžių, ėmė netvarkingai šaudyti į didžiąją tranšėją vėlgi nepadarydamas gynėjams jokios žalos. Tuo metu paaugliai pranešė, kad keturi turkų žvalgai labai atsargiai slenka prie jūros šlaito uolų. Iš tolo buvo matyti, kad tai ne kalnų, o lygumų gyventojai. Sunkiai žengdami per akmenis, pasilenkę, jie bėgiojo nuo vienos priedangos prie kitos. Atsargiai žvalgė vietovę, žvalgė kiekvieną olą ir kiekvieną kyšulį. Armėnai su piktu džiaugsmu suprato, kad tai zaptijai. Kareiviai buvo jiems svetimi, o zaptijus pažinojo kiekvienas. Atėjo metas atkeršyti šiems niekingiems militarizmo šunims, žiauriems ir bailiems, rodantiems savo narsą prieš senutes ir vaikus, o susidūrę su tikru vyru jie drebėdavo, kol jo tris kartus nenuginkluodavo. Gabrielis pastebėjo, kad kai kurių vyrų akys užsidegė beprotiška liepsna. Onbašis, matyt, buvo tikras, kad jie jau seniai užėjo armėnams iš užnugario. Jis tyliai pasiuntė atgal vieną vyrą, kuris ėmė mojuoti raudona signaline vėliavėle. Po gana ilgo laiko pamažu ėmė artintis apsupties grupė, jie žengė atsargiai, bet vis tiek klupinėjo, tarytum ėjo ne kalkakmenio uolomis, o brido per verdantį vandenį. Pusė grupės buvo kareiviai pėstininkai, kita pusė – zaptijai. Padrikais būreliais, dviejų karininkų genami, jie priėjo vietą, kurią onbašis jau buvo išžvalgęs. Tą akimirką, kai jie buvo blogiausiai prisidengę, į juos iš visų pusių pasipylė armėnų ugnis. Jie išsigandę ėmė bėgioti į vieną ar kitą pusę, pamiršę, kad turi šautuvus. O juk turkai, ypač Anatolijos gyventojai, laikomi gerais kareiviais. Tačiau puolimas buvo tarsi iš niekur. Net ir narsiausi nežinojo, kaip jiems gintis. Aidėjo dejonės, riksmai, o Armėnijos sūnūs iššoko iš savo slėptuvių, iš už uolų. Vadovaujami Čaušo Nurhano jie įsiterpė kyliu ir atskyrė pėstininkus nuo zaptijų. Didelė zaptijų dalis atsidūrė prie pajūrio skardžio. Jie blaškėsi tarp negailestingų akmenų, slėpėsi nuo kulkų už uolų, tvėrėsi už dygliuotų krūmų, pakibdavo virš bedugnės. Kai kurie slydo nuo šlaito, vertėsi per galvą ir, lyg kamuoliai atsimušdami į uolas, lėkė žemyn į jūrą.