Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Alachas didis, žinoma, bet ką galima parašyti apie Musa Dago gyventojų sukilimą? Politiškai jo nepanaudosi, o žinia apie jį gali pridaryti daug žalos. Pakaktų, kad ir kitose vietovėse, Musa Dago pavyzdžiu, atsirastų dar vienas kitas Bagratianas, ir imperijai iškils rimtų sunkumų. Mirtis kiekvieno armėno sielai – seniai nuspręstas dalykas, o kadangi šen ar ten dar buvo paslėptų ginklų, panašių keblumų galėjo kilti bet kur.

Antiochijos gyventojai, nuo kurių Musa Dage patirta gėda vis dar buvo slepiama, matė, kad kaimakamo posėdžių kambaryje šviesa dega iki vėlyvos nakties, todėl jautė, kad atsitiko kažkas negera. Provincijos viršininkas vadovavo didelei konferencijai, kurioje dalyvavo keturiolika ponų. Atrodė, kad išsipūtęs viršininko pilvas sulig kitu atodūsiu stumtelės posėdžių stalą. Žmogaus su nesveikomis kepenimis veidas, juodai rudi maišeliai po akimis viską slopinančioje žibalinės lempos šviesoje atrodė geltonesni negu paprastai. Patarėjai rungtyniavo gražbylingomis kalbomis, bet viršininkas susirūpinęs ir sutrikęs tylėjo. Suglebę, švariai nuskusti skruostai dribo ant plačiai iškirptos apykaklės, fesas buvo nuslinkęs ant kairiojo smilkinio, o tai reiškė, kad viršininkas blogai nusiteikęs ir nori miego. Į kairę nuo kaimakamo sėdėjo Antiochijos karinis komendantas, žilabarzdis pulkininkas, senojo stiliaus binbašis mažomis akimis ir rausvais kaip kūdikio skruostais. Iš tolo galėjai suprasti, kad savo ramybę ir patogumus jis pasiryžęs ginti iki paskutinio kraujo lašo. Šalia – jo pavaduotojas, dar palyginti jaunas juzbašis, keturiasdešimt dvejų metų majoras, buvo visiška savo viršininko priešingybė, taip dažnai būna panašiose kariškose porose. Liesas, išsekusio veido vyras, valingas, giliai įdubusiomis akimis, santūriu žvilgsniu kartkartėmis leidžia suprasti aplinkiniams: „Kokia nelaimė, kad turiu tampyti su savimi tą seną griozdą, nevykėlį pulkininką! Juk jūs mane pažįstate ir žinote, kad aš sugebu viską, kad viskas, ko imuosi, man pavyksta. Nes priklausau Itihado kartai.“

Vienas iš sumušto dalinio karininkų, vienintelis miulazimas, išlikęs gyvas rugpjūčio ketvirtąją, tas pats, kurį Bagratianas nuogą pasiuntė į Antakiją perduodamas žinią, stojo priešais konferencijos dalyvius su raportu. Nieko keista, kad jis, norėdamas pateisinti pralaimėjimą, armėnų gynybines pajėgas piešė tirščiausiomis spalvomis. Musa Dago viršuje jie labai stipriai įsitvirtinę, jų ten mažiausiai dešimt, o gal ir dvidešimt tūkstančių. Be to, jie, matyt, jau ne vienerius metus kaupė ginklus, amuniciją ir maisto atsargas, todėl dabar galės priešintis neribotą laiką. Jis, miulazimas, savo akimis matė du gerai įtvirtintus kulkosvaidžius, kurie ir nulėmė skaudų pralaimėjimą, nors armėnų buvo dešimteriopai daugiau.

Kaimakamas nepratarė nė žodžio, pasirėmė dešine ranka galvą ir žvilgtelėjo į Osmanų imperijos karinį žemėlapį, nors už visos valstybė reikalus čia niekas nebuvo atsakingas. Bet hiukiumeto valdininkai kartais savo malonumui vėliavėlėmis žymėdavo frontų padėtį. Nepaisant geranoriškų valdininkų pastangų, ateitis atrodė niūriai. Vėliavėlės vis giliau skverbėsi į Turkijos kūną. Envero Pašos vadovaujamas karas toli gražu nepateisino generalisimo šlovės. Iš Kaukazo armijos, geriausių dalinių, teliko nepalaidoti skeletai, nusėję slėnius ir kalnų perėjas. O rusai jau stovi prie Persijos sienos, žiūrėdami į Mosulą, ir vejasi Dževdedą Pašą, Envero svainį, žinomą generolą, organizavusį armėnų skerdynes. Anglai su savo indais ir gurkchais 40grasina Mesopotamijai.

Didžioji Džemalio ekspedicija į Suecą įklimpo smėlyje tiesiogine šių žodžių prasme. Dykumų smėlis prarijo karius ir ginkluotę. Tuo tarpu sąjungininkai nuo Galipolio pusiasalio pusės, palaikomi milžiniškų savo laivyno pabūklų, jau kone laužiasi į Stambulo vartus. Visuose šiuose frontuose išeikvoti begaliniai kiekiai žudymo priemonių ir kitų karinių medžiagų. Turkija beveik neturi savos karinės pramonės, ji visiškai priklausoma nuo Krupo gamyklų Esene ir nuo Škodos Pilzene. Šie mirties tiekėjai nepajėgia iki soties patenkinti net savo artimesnių klientų, nes paklausa darosi begalinė. Tik mažutė dalis milžiniškos masės kasdien gaminamų patrankų, haubicų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, rankinių granatų ir granatų su mirtinomis dujomis nutekėdavo Turkijai ir būdavo kuo greičiausiai siunčiama į įvairius frontus. Todėl didžiuliai užnugariai neturi ne tik kareivių, bet ir ginklų bei amunicijos.

Gal todėl Ketvirtosios armijos veikimo zonoje Sirijoje padėtis buvo blogiausia. Juk Džemalis Paša rengia antrąją Sueco ekspediciją ir visas turimas jėgas pamažu traukia į Palestiną. Šiaip ar taip, iš Damasko ir Jeruzalės į Sirijos miestus nuolat ateidavo primygtiniai prašymai atsiųsti daugiau vyrų, ginkluotės ir maisto. Kulkosvaidžiai buvo nepasiekiama svajonė. Kaimakamas, išgirdęs šį žodį iš vargšo miulazimo lūpų, pažvelgė į jį sunkiu ir niūriu žvilgsniu ir sumurmėjo:

– Kulkosvaidžiai?

Senasis geraširdis binbašis su rausvais kūdikio skruostais čia užsidėdavo, čia nusiimdavo akinius, nors skaityti nieko nereikėjo. Gal tiesiog norėjo parodyti, kas čia toliaregiškiausias. Jis palingavo galvą ir pažvelgė į miulazimą.

– Nelaimė atsitiko dėl jūsų kvailumo ir lengvabūdiškumo. Juk įstatuose griežtai nurodyta prieš puolant gerai išžvalgyti priešo pozicijas. Bet dabar, kai reikalai pasisuko taip blogai, aš klausiu kaimakamą: ko tu nori? Ar verta aukoti dar daugiau mūsų žmonių? Ar leisime tiems prakeiktiesiems padvėsti ant kalno? Juk jie mums visiškai netrukdo. Deportacija yra jūsų darbas, ne mūsų. Jūs, civiliai, turite su tuo susidoroti. O jei jie iš tikrųjų turi dešimt tūkstančių ginkluotų kovotojų ar daugiau?..

Raudonplaukis miudiras pakėlė ranką prašydamas žodžio:

– Jie neturi ir penkių šimtų šautuvų, neturi net trijų šimtų. Aš tai puikiai žinau, juk aš, nachidžijos valdytojas, esu buvęs tuose kaimuose.

Binbašis nusiėmė nuo nosies akinius taip pat beprasmiškai, kaip pirma buvo užsidėjęs.

– Protingiausia būtų palikti visą šį reikalą ramybėje. Prakeiktieji armėnai ištrėmė patys save. Ko jums dar reikia? Pajūryje gyvena įvairūs žmonės, graikai, arabai. Argi jų akivaizdoje turėsime kariauti šį kvailą karą? Jei surinksiu visus iš fronto atitrauktus apylinkių dalinius, neišeis nė keturių reguliariųjų būrių. O valkatos, kurdai ir kiti sukčiai, kuriuos galėčiau sušaukti, perrėš gerkles ne tik armėnams, bet ir jums. Todėl patikėkit: dabar protingiausia patylėti.

Atkaklusis juzbašis su giliai įdubusiomis akimis jau gerą valandą rūkė vieną cigaretę po kitos nepratardamas nė žodžio. Dabar jis atsistojo ir ėmė pagarbiai prieštarauti savo viršininkui:

– Efendi binbaši, nors jus ir gerbiu, turiu pareikšti nuostabą dėl jūsų žodžių. Kaip galėtume nuslėpti šią didelę nelaimę, per kurią nužudytas kuopos vadas, trys karininkai ir apie šimtas kareivių? Neatleistinas aplaidumas yra jau tai, kad mes kelias valandas neišsiuntėme pranešimo. Tuoj po šios konferencijos jūsų nurodymu aš parašysiu ataskaitą vyriausiajam štabui.

Binbašis tiesiog susmuko. Jo skruostai dar labiau paraudo. Pirmiausia, majoras buvo teisus, jis visada teisus, o antra, jis tikras šėtonas. Bet kaimakamas, regis, tik dabar pabudo iš snaudulio.

– Aš likviduosiu šį židinį savo regiono ribose.

Tai buvo atsargus biurokratinis posakis, reiškiąs nelengvą sprendimą, kuriame didelį vaidmenį vaidino baimė, kad Alepo vali bus labai nepatenkintas. Kasdien ateidavo nurodymai kuo greičiau ir griežčiau vykdyti deportaciją. Septynių kaimų sukilimas galėjo kaimakamui kainuoti galvą, nes jis rodė, kad armėnai nebuvo nuginkluoti, kad priežiūra buvo menka. Jei apie tai, kas įvyko, vali gaus nepagražintą ataskaitą, kaimakamui iš jo ir iš Itihado nėra ko tikėtis malonės. Todėl pranešimas turėjo būti aptakus ir nelabai tragiškas.