Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Taip, Stefanas pasikeitė. Niekas nežinojo, kiek pastangų jam kainavo grįžti į pirmykštę primityvią būseną. Dabar jis vilkėjo tokiais pat drabužiais kaip ir kiti. Bet iš pradžių tie drabužiai buvo gėdingai švarūs ir nė trupučio neapiplyšę. Švara buvo silpnybė, – tą jis ir pats suprato, – kuri slypėjo jo viduje. Jo neapleisdavo nemalonus jausmas, kai rankos ir kojos būdavo purvinos, panagės pajuodusios, plaukai nešukuoti. Kartą dar Johunoluke, kai jis užsikrėtė utėlėmis, motina su pasibjaurėjimu apvyniojo jam galvą žibalu sumirkytu rankšluosčiu, ir Stefanas pasijuto labai nelaimingas.

Palyginti su kaimo jaunimu, jam visada kažko trūkdavo. Pavyzdžiui, jo kojos ilgai liko baltos ir švelnios, kad ir kaip jis stengėsi braidyti po dulkes, purvą ir dumblą ir, nepaisydamas pavojų, kabarotis po uolas. Bet rezultatas būdavo tik įdegis, pūslės ir nubrozdinimai, kuriuos ne tik skaudėdavo, už juos jis gaudavo ir namų arešto. Kaip jis pavydėdavo savo draugams jų nesužeidžiamų kojų, rudų, kietų pėdų, daug atsparesnių už jo. Stefanas turėjo daug iškentėti, kol jį pripažino savu. Visi tie Haikai ir Hakopai, Anahitos ir Sonos ilgai žiūrėjo į jį kaip į išsišokėlį, niekaip nesugebantį sulaukėti. Kai reikia išsiaiškinti valdžios ir lygybės klausimus, net ir paprasti gamtos vaikai persiima neapykantos ir kastų skirtumų dvasia, kad išlaikytų savo privilegijas. Kaimo berniukai leisdavo Stefanui pajusti, jog jis jiems nelygus, o puikūs jo tėvo namai, ponas mokytojas Avakianas ir būrys tarnų nekelia jiems pagarbos, jie nepripažįsta jo saviškiu.

Kuo gi Stefanas galėjo pasikliauti kovodamas dėl šios nepaprastos karjeros? Garbės troškimu, energija, kurie kartais neatitikdavo jo kūno jėgų? Be to, jis galėjo panaudoti dar vieną svarbią savybę, kurios kaimiečiai vaikai neturėjo. Net Haikas, jau peržengęs per keturiolika metų, ištįsęs, stiprus, neginčytinas gaujos vadeiva, nesugebėjo taip planingai, susikaupęs ir nuosekliai protauti kaip Stefanas, atsivežęs šį sugebėjimą iš Europos. Rytuose vaikai pamiršta savo planus nė nepradėję jų vykdyti, trumpalaikiai sumanymai, nesuprantami instinktai blaškydavo juos kaip vėjas sausus lapus. Kai stebėdavai juos laisvu nuo mokyklos metu, jie būdavo panašūs į laukinių žvėrelių būrį, kuris beprasmiškai, nežinia kieno skatinamas, puldinėja čia vienur, čia kitur be jokio aiškiai matomo tikslo. Kai jie lyg paukščių būrys pasklisdavo po nesaugomus sodus, čia dar galėjai įžvelgti kažkokią prasmę, bet dar dažniau jie lyg demonų genami slėpdavosi kalnų krūmokšniuose, susirinkdavo prie džiūstančios balos arba laukuose, imdavo voliotis po purvą. Tokie žygiai dažnai baigdavosi savotiška religine ar greičiau pagoniška ceremonija, kurios jie patys nė nesuvokdavo. Prasidėdavo tuo, kad jie sustodavo ratu, apsikabindavo, tyliai niūniuodami linguodavo galvas, paskui balsai ir ritmiški judesiai darydavosi smarkesni, kol galų gale visi imdavo spiegti ir tiesiog apsvaigdavo. Kai kuriuos ši ceremonija veikdavo taip stipriai, kad jie užversdavo akis, o iš burnos imdavo trykšti putos. Taip elgdamiesi jie nesąmoningai, iš savo naivumo to nesuprasdami, kartodavo seniai žinomą kai kurių dervišų ordinų praktiką epileptišku savęs įveikimu susijungti slapta sąjunga su pirminėmis visatos jėgomis. Jie niekada nebuvo matę, kad tai darytų suaugusieji, tačiau tokių kraštutinybių poreikis tiesiog tvyrojo šių kraštų ore. Europietis Stefanas tokių ekstazių metu sutrikęs traukdavosi į šalį. Tačiau ir augalotas, sumanus Haikas jose nedalyvaudavo, galbūt todėl, kad jautėsi sklidinas tų jėgų, kurių kiti norėjo įgauti linguodami ir staugdami.

Kartais ir Stefanui pavykdavo suburti vaikus kokiems nors planingiems veiksmams, o po kelių sėkmingų bandymų net užsitarnauti šiokią tokią pagarbą. Tačiau didesnės valdžios savo bendraamžiams įgyti nepavyko. Jam trūko ir negalėjo netrūkti vienos jėgos, tos, kuri buvo lemiama vietinių paauglių gyvenime, – įžvalgios giminystės su gamta, giminystės, kurios neįmanoma išreikšti žodžiais. Kaip geras plaukikas vandenyje gali gulėti, sėdėti, eiti, šokti ir su didžiausiu malonumu mėgaujasi „savo stichija“, taip ir Musa Dago vaikai šalia kalno jautėsi visiškai savoje stichijoje. Jie buvo persmelkti juos supančios gamtos. Toji gamta buvo taip įaugusi jiems į kūną ir kraują, kad nei viduje, nei išorėje neegzistavo nieko daugiau. Kiekvienas vėjo judinamas lapas, kiekvienas nuo medžio krintantis vaisius, driežo čežėjimas, toli tekančio šaltinio teškenimas – visi šie tūkstanteriopi dalykai ne atsispindėdavo jų pojūčiuose, o buvo tų pojūčių dalis, lyg kiekvienas iš jų būtų įsikūnijęs Musa Dagas, lyg viskas kiltų iš jo vidaus. Jų kūnai buvo lyg pašto balandžiai, niekad nepaklystantys dėl žmogui nesuvokiamo gebėjimo orientuotis. Jų kūnai buvo tarytum plonos, lanksčios virgulės, kurios krūpčioja pajutusios paslėptus žemės turtus. Palyginti su jais, Stefano, taip ilgai vaikščiojusio negyvu asfaltu, kūnas buvo vikrus, ambicingas, bet gana nejautrus.

Kai žmonės ant Damladžko įkūrė stovyklą, kai tuščias bastymasis turėjo baigtis, o iš jaunimo imta reikalauti drausmės ir prasmingų darbų, tada ir Stefano autoritetas ėmė didėti, juk jo tėvas buvo gynybos vadas, taigi dalis jo spindesio krito ir ant sūnaus. Paauglių kohortą sudarė dešimties penkiolikos metų berniukai. Iš nedidelio skaičiaus mergaičių nė viena nebuvo vyresnė kaip vienuolikos metų, nes dvylikametės jau laikomos suaugusiomis.

Ter Haikazuno nurodymu ir vyresnieji berniukai laisvu nuo darbų laiku turėjo lankyti mokyklą. Bet iš sumanymo nieko neišėjo. Mokytojai būdavo arba gynybos pozicijose, arba užsiėmę stovyklos darbais, jie neturėdavo laiko ir apskritai vengė pamokų, nes laikė jas visai beprasmiškomis. Jei nekalbėsime apie Hapetą Šatachianą, vadovaujantį žvalgų grupei, ar Samvelą Avakianą, kurio užduotis buvo rūpintis pasiuntinių tarnyba, tai trys šimtai, o gal ir daugiau berniukų, sudarančių „lengvąją kavaleriją“, didesnę dienos dalį likdavo be jokios priežiūros. Stipriausi ir įžūliausi vaikėzai sudarė gaują, kuri leido laiką kaip tinkama. Tai buvo dvidešimt penki ar trisdešimt paauglių, išsiskiriančių iš „prastuomenės“ pasipūtimu ir žygių troškimu. Jie lakstė po Damladžko viršūnes, išnaršydavo visas įdubas, tarpeklius ir kauburius. Į savo žaidimų plotus išdrįsdavo įtraukti net gynybos pozicijas ir savo smalsumu erzindavo kovotojų būrius, muštruojamus griežtojo Čaušo Nurhano. Jiems draudė bastytis be tikslo. Tada jie pasidarė dar įžūlesni ir persimetė į teritoriją už gynybos žiedo, į aukštumas anapus perėjos, į slėnin atgręžtą šlaitą, į uolų plyšius ir vandens išgraužtus griovius pajūrio pusėje. Išeiti už Damladžko gynybos žiedo buvo nusikaltimas. Bet gauja mokėjo taip užmaskuoti savo žygius, kad niekas to nepastebėdavo. Stefanas ir Haikas, aišku, priklausė šiam būriui. Čia įsitrynė ir Sato, jos atsikratyti buvo neįmanoma. Nors Bagratianų šeima suteikė prieglobstį benamei bastūnei, žmonės nemėgo, kad ji draugautų su jų vaikais. Todėl Sato buvo visiškai priklausoma nuo gaujos nuotaikų. Kartais ją primušdavo ir nuvydavo šalin, kartais leisdavo būti kartu su visais. Čia, kaip ir visur kitur, ji laikydavosi nuošaliau. Kai paaugliai siausdavo po aukštumas ir daubas, ji visada bėgiodavo truputį toliau nuo jų. O kai gauja susirinkdavo Ąžuolų tarpeklyje ar kokioje kitoje neleistinoje vietoje už įtvirtinimų ribų, kai kas nors girdavosi, planuodavo naujas išdaigas arba kai jie linguodavo tarytum semdamiesi daugiau energijos, ji ilgesingomis akimis žvelgdavo į juos iš savo vienatvės. Kad ir atsiskyrusi, ji įsijungdavo į chorą savo gerkliniu balsu arba linguodavo tuo pat taktu kaip ir visas būrys.