Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kai Stefanas ir Hakopas prieš pat vidurnaktį pro atvirus vakarinius sodo vartus įėjo į smėliu pabarstytą kiemą ir aikštelę priešais namus, kapų raudotojos blausioje pilnėjančios jaunaties šviesoje sėdėjo po medžiais rodydamos jiems įspėjimo ženklus. Mat Hakopo ramentas labai garsiai girgždėjo ir dunksėjo remdamasis į kiemo žvyrą. Stefanas lengvai stumtelėjo neįgalų berniuką ir liepė jam bėgti prie mirties paukščių pulkelio.

Sunku suprasti, kodėl toks jaunas vaikas kaip Bagratiano sūnus tą akimirką visiškai nejautė baimės. Jei jis ir nesuvokė gresiančio pavojaus, jam turėjo kelti baimę naktis, klaidžiojimas tarp vaiduokliškų pavidalų ir namai, kuriuose miega mohadžiro šeima. Jis įpuolė į liguistą, sunkiai suvokiamą būseną, kurios niekada nebuvo pastebėję nei Gabrielis, nei Žiuljetė. Kai jo pojūčiai sustingdavo, iš pažiūros beprotiškai drąsus Stefanas negalėdavo aiškiai skirti tikrovės ir sapno. Jis iš lėto, visiškai ramiai įėjo pro atvirus vartus lyg grįždamas iš pasivaikščiojimo. Jį užliūliavo malonus jausmas, jog nieko neįvyko, jog viskas liko kaip buvę, ir jis sustojo vestibiulyje ramus ir susikaupęs. Tik tada įjungė žibintuvėlį, kurio šviesoje tėvas kadaise stebėjo jį miegantį, ir nesijaudindamas užkopė laiptais į viršutinį aukštą. Čia dar niekas nebuvo pasikeitę, tik gerokai sujaukta ir suteršta. Plėšikai buvo išnešę tik lengvesnius daiktus, spintos ir lovos stovėjo ten pat kur ir visados.

Stefanas pirmiausia įžengė į savo kambarį ir pro išplėštą langą ilgai žiūrėjo į vėjo šiurenamus sodus ir į juodą Musa Dago siluetą. Sumišusiais pojūčiais jis negalėjo suvokti, kad kada nors būtų užkopęs ten, kur Damladžko ketera įsirėžusi į blausiai švytintį dangų. Mama ir tėtė miegojo greta savo kambaryje, jam pasirodė, kad ir jis turėtų gultis miegoti. Tik su vargu prisiminė, ko čia atėjęs. Ne vengdamas pavojaus, o nenorėdamas pažadinti Iskuhi jis pirštų galais įsėlino į jos kuklų kambarį. Už žibintuvėlio šviesos rato visur jautė jos buvimą. Šviesos rate kaip apleista būtybė stovėjo sulūžusi kėdė. Po kėde apdraskytos ir suterštos gulėjo kelios knygos, tarp jų ir konfirmacijos Biblija. Ji buvo nesužalota. Dramblio kaulo kryžiaus nesimatė. Stefanas su džiaugsmu prispaudė knygas ir Bibliją prie krūtinės nubildėjo laiptais, per vestibiulį, prie vartų. Pagalbininkai laukė toliau, šešėlyje. Bet jis jų iš karto nepamatė ir garsiai suriko vis dar neatsitokėdamas iš sapnų tikrovės, lyg Dievas būtų jį visiškai apleidęs:

– Hakopai, Sato! Kur jūs? Štai, žiūrėkit! Radau!

Žodžių aidas po tuščiu nakties skliautu buvo toks garsus, kad ant stogo tučtuojau pasigirdo bruzdesys, ėmė šmėkščioti šešėliai. Kažkas šūktelėjo bosu, paskui pasigirdo irzlūs moterų balsai. Raganų ratelis iš kiemo pakraščių spruko į tamsą. Hakopo ramentas vėl garsiai sudundėjo. Stefanas sustingęs stovėjo šviesiausioje kiemo vietoje. Jo rankoje tebespingsėjo menkas žibintuvėlis. Tik tada, kai jam apie ausis kaip rimbo kirčiai ėmė švilpčioti šūviai, o namo viduje pasigirdo bildesys, jis išsivadavo iš svaigulio ir šuoliais leidosi bėgti. Tačiau kur? Dabar paaiškėjo, kaip toli Stefanas, užaugęs Klebero aveniu, nepaisant visų jo pastangų, buvo atsilikęs nuo Rytų žemės vaikų. Net vienakojis Hakopas su savo traškančiu ramentu be pėdsakų dingo neįžvelgiamoje tamsoje. Tuo tarpu Stefanas kaip pašėlęs išbėgo pro rytinius sodo vartus ir pasuko kaimo keliu Johunoluko link. Miesto berniuką traukė grįsta gatvė. Atrodė, kad taip elgtis jį verčia prigimtis, nors pats jautė, kad bėga visai ne ta kryptimi. Būtų pataikęs tiesiai į nagus zaptijams, kurie, išgirdę šūvius, su užtaisytais šautuvais rankose bėgo nuo bažnyčios aikštės.

Stefanas žengė į šoną ir susigūžė griovyje. Įvyko stebuklas. Zaptijai nubėgo pro šalį. Jiems iš priekio skubėjo mohadžiro žmonės, rėkdami ir mosikuodami kaip pamišę. Atrodė, kad visi turkai buvo beprotiškai išsigandę. Jiems pasivaideno, kad juos netikėtai puola armėnų kovotojai. Jie kaip bepročiai šaudė į visas puses norėdami įveikti baimę ir šūviais prisišaukti sargybinius iš kitų kaimų. Kai triukšmas persikėlė į šiaurės vakarus, Stefaną apėmė akla, nesuvokiama mirties baimė. Kaip iš narvelio paleistas paukštis, pamiršęs skraidyti, jis išilgai apgriuvusios tvoros nusvirduliavo į laukus. Pakliuvo į apleistą sodą, kurio krūmai kabinosi jam į drabužius, sunkiai kvėpuodamas ropštėsi į šlaitą, apžėlusį susiraizgiusiomis laukinėmis vynuogėmis, griuvinėjo, šimtus kartų kėlėsi, kol pagaliau pasijuto ištrūkęs iš spąstų. Pajuto po kojomis minkštą žemę, paskui vėl aštrią akmenų skaldą. Staiga vėl priėjo neįveikiamą tankumyną, iš kurio į jį smigo aštrūs, tarytum geležiniai lapų kardai, spygliai. Jis klupinėdamas ėjo toliau, nieko negalvojo, pamiršo, kur eina ir ko. Dabar jam pasirodė, kad entaris nepritaikytas jo kūno judesiams ir stabdo jį kaip klastingas priešas. Jo rankos ir kojos buvo padengtos deginančiomis žaizdomis, per veidą sruvo prakaitas. Laukymėje jis susmuko. Nežinojo, kur yra Damladžkas, kur Johunolukas, kur jis pats. Porą minučių gulėjo tarytum be sąmonės. Bet jėgos greitai grįžo. Mirties baimė išsisklaidė, jos vietą užėmė visiškas abejingumas. Jis išsitiesė lyg rengdamasis užmigti. Pilnas žvaigždžių rugpjūčio dangus kabojo nejudėdamas virš jo. Iš milijardų žvaigždžių nė viena nemirksėjo. Stefanas buvo vienas viso pasaulio akivaizdoje. Žinojo, kad nei tėvas, nei motina jam negali padėti. Pirmą kartą jo vaikiška siela patyrė visiško apleistumo jausmą, negailestingą, žudančią medžioklę erdvėje, stebinčioje nesuskaičiuojamomis šaltomis akimis. Turtingų žmonių vaikai, užaugę vildamiesi, kad jie yra visa ko centras, niekad nepajunta arba tik labai vėlai patiria šį jausmą, kuris apima kiekvieną persekiojamą žvėrelį, kai jis, susigūžęs duobutėje, sulaiko kvapą. Tai labai geras, labai malonus jausmas. Stefanas pamiršo net Iskuhi. Kai guli taip prisiglaudęs prie žemės, taip susiliejęs su pasauliu, tada ir didžiausias blogis nėra toks blogas. Jis žvelgė į dangų. Ten viršuje prasideda jo kvėpavimas, šviesos bangos, sukimasis ir artėjimas. Stefaną kažkas švelniai pakėlė, pabučiavo, nes jis buvo toks silpnas, toks bejėgis, apleistas labiau už visus. Viso pasaulio džiaugsmas susikaupė viename taške ir tas taškas buvo jo viduje. Jis nežinojo, kas jam darosi. Pirmą kartą gyvenime jam išsiliejo jo sėkla. Jis užmigo, susiliejo su žeme, gulėjo tarytum negyvas.

Jį pažadino nakties balsai. Zaptijų medžioklė, regis, artėjo. Iš krūmų pokštelėjo keli šūviai. Paskui viskas nutilo. Stefanas netikėjo, kad jie būtų pasitraukę. Aišku, jie jį pastebėjo ir tik laukia, kada jis atsistos. Dangus buvo juodas, mėnuo nusileido; pasirodo, jis miegojo ilgai. Buvo matyti tik kelios žvaigždės, išblukusios, tarytum prigesintos sugeriamojo popieriaus. Erdvė pasidarė ankšta, lyg įsprausta į karstą. Berniukui rodėsi, kad jis guli ne ant žemės, o ant šleikščiai minkšto kauburio, pilno lipnių sraigių. Bet negalėjo pajudėti, negalėjo atsikelti, nes jo tyko zaptijai. Jeigu sulauks dienos, tada jis tikrai žuvęs. Pagaliau ryžosi ir iš pradžių ant pilvo, paskui keliais pasislinko į priekį. Pasaulis pilnas beformių kliūčių. Atsargiai išsitiesė. Po kojomis judėjo kažkokie aštrūs, kampuoti daiktai, kairėje ir dešinėje stovi kažkas apsiginklavęs spygliais ir šakomis. Jis brovėsi per dygliuotą nežinią.

Šviesiaplaukį Hakopą jie, aišku, jau nužudė, ir kaltas dėl to ne kas kitas, o jis. Bet ir Stefanas niekada negrįš namo. Jo ranka, mėšlungiškai spaudžianti Iskuhi Bibliją, – kitas knygas jis pametė, – nepaisant šiltos nakties buvo sustingusi tarytum iš šalčio. Kai paėjėjo kitą šio dar nesutverto pasaulio kelio atkarpą, įjungė žibintuvėlį, būdamas tikras, kad iš pasalos sutratės zaptijų šūviai. Kadangi to neįvyko, jis neužgesino žibintuvėlio, nors jo klystkeliai dėl to nepasidarė aiškesni. Tačiau šviesa parodė kelią gelbėtojui. Netikėtai Stefaną apkabino žmogiškos rankos. Haikas! Išdavikė Sato jam viską išplepėjo, jis laiku sužinojo apie beprotišką Stefano pabėgimą. Įžūlus Stefano savarankiškumas ir tai, kad jis išdrįso leistis į nuotykius be Haiko žinios, iš pradžių Haiką labai supykdė, bet kartu jis, stipresnis ir pranašesnis, susirūpino dėl kaprizingo ponaičiuko, juk tokie žygiai ne jo nosiai. Iš pradžių norėjo palikti jį likimo valiai, bet paskui iš nekantrumo nusileido nuo Damladžko ir atsidūrė slėnyje tuo pavojingu momentu, kai zaptijai pradėjo medžioti tariamą armėnų būrį. Neklystantys pojūčiai galų gale atvedė jį prie Stefano, jis pamatė žibintuvėlio šviesą. Įpykęs ėmė purtyti Bagratiano sūnų.