Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Taip tau ir reikia, kvailas pagyrūne!

Stefanas neturėjo jėgų tinkamai pasiaiškinti dėl savo gėdingos padėties. Jis sunkiai pakibo ant Haiko peties, leidosi jo tempiamas. Tačiau po kelių žingsnių šalia savo neįveikiamo varžovo pamažu atgavo drąsą. Pakišo Haikui po nosimi Bibliją.

– Išnešiau iš namų Iskuhi Tovmasian Bibliją.

Lyg iš niekur, vos už penkiasdešimties žingsnių sužioravo gęstančio laužo žarijos. Tarp kapinių publikos sėdėjo Sato ir Hakopas. Stefanas pamiršo savo negandas. Greičiau atgal! Haiko vadovaujamas jis pasijuto saugus. Pagalvojo apie tėvą. Šios nakties nuotykių nepavyks nuslėpti. Jis nežinojo, kas jo laukia. Nors Stefanas labai nekantravo, kelias į kalną, atrodė, niekad nesibaigs. Turėdavo sustoti pailsėti, nes Hakopas ėjo sunkiai. Kartais Haikas ir Stefanas, kartais Haikas ir Sato apkabinę tempdavo vargšą luošą vaiką stačiu kalnų taku. Hakopas visą laiką verkė. Šiąnakt jam teko per didelis krūvis. Jis nebeturėjo jėgų, nesistengė prilygti sveikiesiems. Buvo jau septynios valandos, kai jie išniro prie pirmųjų pozicijų. Visi trys atrodė kaip vaiduokliai, kaip sužeistieji. Stefanas turėjo tuojau pat gultis į lovą, jį krėtė drebulys. Motina pakėlė didelį triukšmą.

– Jei išdarinėsi tokius baisius dalykus, greitai būsi visai kaip Sato, suskretęs valkata. Tada aš tavęs nemylėsiu!

Tai buvo atviri žodžiai. Žiuljetė jautėsi įskaudinta. Jai iš akių pasipylė pykčio ašaros.

– Kas tau atėjo į galvą? Kodėl taip padarei?

Stefanas tylėjo nedrįsdamas pasakyti tiesos. Jis aiškiai jautė, kad tiesa labai apsunkintų motinos ir Iskuhi santykius. Norėjo sugriebti motinos ranką kaip tada, kai buvo dar mažas vaikas, kai jam baigdavosi užsispyrėliškos nuotaikos. Bet po antklode baimingai spaudė tarp kelių Iskuhi Bibliją, kad motina nepastebėtų.

Vėliau, kai buvo vienas su tėvu ir tas, stovėdamas priešais jį rimtai ir primygtinai stengėsi išgauti, kodėl jis taip neleistinai bando likimą, Stefanas po ilgų išsisukinėjimų ir išgalvotų istorijų pagaliau išdavė paslaptį. Išraudęs iki kaklo jis išsitraukė Bibliją. Tėvas paėmė ją į rankas, išsiblaškęs pasklaidė lapus, užvertė. Jo veidas pasidarė atšiaurus ir griežtas, ir Stefanas jau laukė labai rūsčios bausmės. Bet tėvas atidavė jam Iskuhi Bibliją nepasakęs nė žodžio. Prieš išeidamas iš palapinės jis greičiau tarnybiniu karinio viršininko negu griežto tėvo tonu įsakė, kad nuo dabar Stefanas kas rytą pabudęs ir vakare prieš eidamas miegoti turi pasirodyti jam, kad ir kur Gabrielis tuo metu būtų. Avakianui liepė griežčiau jį prižiūrėti.

Laisvu laiku, kurį jiems suteikė turkai, Gabrielis Bagratianas nesėdėjo sudėjęs rankų. Dabar iš tikrųjų buvo galima sakyti, kad gynybinės pozicijos sutvarkytos iki galo. Gynybos būrių vyrai ir rezervo darbininkai šią savaitę turėjo plušėti ne mažiau negu prieš rugpjūčio ketvirtąją. Tranšėjos buvo ilginamos ir gilinamos, priekinė linija sutvirtinta naujomis kliūtimis. Iškasti jungiamieji grioviai iki antrosios apkasų linijos, taip pat ir prie pirmųjų pavienių postų, kurie buvo uždengti šakomis, kad drąsiausi šauliai galėtų smogti puolantiems iš užnugario ar pribaigti griuvinėjančius. Gabrielis visą laiką suko galvą, kaip prie visų trylikos galimų puolimo taškų parengti spąstus, gudrias išmones ar klastas, kad kovos baigtis būtų kuo mažiau priklausoma nuo žmogiškojo patikimumo. Stambulo karininkų mokykloje paskubomis įgytos žinios ir Bulairo artilerijos kovų patirtis padėjo jam ne tiek daug kaip senas prancūzų Generalinio štabo taktikos vadovėlis, kurį jis kartą iš smalsumo buvo nusipirkęs antikvariate.

Vartydamas šią knygą, netikėtai tapusią tokią svarbią, Gabrielis patyrė keistą filosofišką jausmą (tai nebuvo mintis tikrąja prasme): „Šį taktikos vadovėlį kadaise nusipirkau nieko nenujausdamas, tik todėl, kad man patiko titulinis puslapis ar patraukė nežinoma medžiaga, nors kariniai mokslai tuomet manęs visai nedomino. Ir vis dėlto aną valandą, visiškai nepriklausomai nuo mano valios, mano likimas veikė lyg iš anksto viską žinodamas. Taip, mano „kismetas“, regis, buvo pasirengęs, numatęs viską nuo A iki Z. Anuomet, 1910 metais, Voltero krantinėje jis mane sustabdė prie seno knygyno tik todėl, kad ši knyga turėjo praversti ateityje. Aš buvau tik savojo „kismeto“ aktorius, kaip koks Koklenas 41, kai jis markizo vaidmenyje pamiršta ant stalo pirštines, o vėliau sugrįžęs užklumpa ponią su meilužiu. Tiktai Koklenas skiria save ir markizą, tuo tarpu manasis Aš visiškai sutampa su vaidmeniu.“

Beje, Gabrielis per daugelį prabėgusių savaičių pirmą kartą leidosi į tokias filosofines fantazijas. Jis greitai nusipurtė šios minties kaip nereikalingo balasto. Dar Johunoluke ruošdamasis kovoms pastebėjo, kad leisdamasis į apmąstymus jis greitai nustoja aiškiai suvokti faktus. Suprato, kad tikras veiksmo žmogus (o toks jis nebuvo) turi mažiau rūpintis dvasios dalykais. Tuo tarpu taktikos vadovėlyje rado daugybę įspėjimų, nuorodų, brėžinių, apskaičiavimų, kuriuos, kad ir mažesniu mastu, galėjo pritaikyti kalno gynybai. Čaušas Nurhanas Eleonas ir žemesnieji vadai su savo būriais kasdien rengdavo kuo griežčiausias pratybas. Gabrielis atskiriems daliniams įsakydavo atlikti įvairiausius manevrus, kad visi pažintų kiekvieną akmenį ir krūmą, kad į bet kokį puolimą būtų parengtas tinkamas atsakas.

Pavojaus paskelbimo mechanizmas irgi buvo labai ištobulintas. Trumpiau nei per valandą, nepaisant gana didelių atstumų, visi postai galėjo būti papildyti, kovotojai permesti iš vienos pozicijos į kitą, smarkiai pakeistas būrių išdėstymas.

Ne mažiau stebino ir tai, kas buvo nuveikta Miesto dauboje. Pastoriaus Tovmasiano energija sugebėjo pasipriešinti ir daugybei nedidelių kivirčų, ir barniams dėl ankštos kaimynystės, ir bendro maitinimo nesklandumams, ir slaptam muchtarų priešinimuisi, ir aplaidumui. Aramas irgi buvo Vakarų pasaulio žmogus (trejus metus studijavęs Ženevoje) ir sėkmingai rėmė Gabrielio kovą su rytietišku tingumu. Be abejo, Ter Haikazunas buvo nepalyginamai stipresnė asmenybė negu šaunusis Aramas, ir vis dėlto armėnų slėnio vyriausiasis kunigas į šiaurę buvo nukeliavęs tik iki Ečmiadzino, į vakarus tik iki Stambulo, o į pietus tik iki Jeruzalės, todėl ne visada pastebėdavo tą abejingumą įveikiamoms blogybėms, kurios europiečiui taip apsunkina gyvenimą Rytuose. Kad ir turėdamas didelę įtaką žmonių nuotaikoms, Ter Haikazunas tikriausiai nebūtų taip greitai padaręs to, ką padarė Aramas Tovmasianas, nebūtų per dešimt dienų pavertęs varganos stovyklos po atviru dangumi gyvenviete, prilygstančia Abraomo ir senųjų patriarchų laikų žmonių buveinei. Kiekviena šeima, vargana ar turtinga, turėjo gerai uždengtą palapinę, porą kvadratinių metrų nuo lietaus apsaugotos žemės, kuriems jaukumo teikė kilimai, paklotai, gultai. Vargingos namų iliuzijos užteko, kad žmonės pasijustų užliūliuoti, kad patikėtų, jog ir čia, ant kalno, jų žemiškas gyvenimas galės tęstis toliau. Stovykla buvo ne tik suskirstyta į bendruomenes, palapinės buvo sustatytos gatvėmis, kurios visos ėjo į Altoriaus aikštę. Miesto daubos gruntas buvo nelygus, kauburiuotas, bet statydami stovyklą ir tiesdami kelius žmonės sugebėjo bent iš dalies panaikinti nelygumus.

Šios primityvios, bet tirštai gyvenamos vietovės centras, Altoriaus aikštė, darė visai malonų įspūdį. Kai muchtaras Tovmasas Kebusianas išsireikalavo, kad jam būtų pastatyti mediniai bendruomenės namai, jo šeši kolegos irgi nedavė ramybės, kol ir jiems buvo leista statyti panašius rąstų namus prie Altoriaus aikštės. Bet gražiausias senojo Tovmasiano kūrinys buvo ir liko vyresnybės barakas, kuriame buvo ne tik tikri langai ir durys, bet ir stogas, dengtas čerpėmis iš senojo meistro atsargų. Pastato tvirtumas tarytum simbolizavo kalno gynėjų puoselėjamas drąsias viltis. Čia buvo trys patalpos, didelis vidurinis kambarys – posėdžių salė – ir du nedideli šalutiniai kambarėliai. Dešinysis, tvirtos sienos atskirtas nuo posėdžių salės, buvo laikomas valstybiniu kalėjimu, jei reikėtų izoliuoti pavojingą nusikaltėlį. Bet Ter Haikazunas buvo įsitikinęs, kad kalėjimo kameros niekam neprireiks. Kairįjį kambarėlį paskyrė vaistininkui Grikorui. Grikoras atsiribojo nuo politikos knygų siena, palikdamas tik mažą plyšelį. Už sienos stovėjo jo lova. Savo gražius tiglius, vazas ir retortas išdėliojo ant palangių, o indai su žibalu, tabako ritiniai ir šluotos, jo dideliam džiaugsmui, buvo perduoti bendruomenės nuosavybėn. Taigi vyresnybės barake buvo susijungę ne tik parlamentas, ministerijos ir teismo rūmai, bet ir biblioteka bei universitetas. Vaistininkas Grikoras čia priimdavo savo pasekėjus, mokytojus, ir mokydavo juos įvairiausių dalykų.