Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Dykynės pakraščiuose buvo pastatyti pylimai apsiginti nuo mirties, bet tarp šių pylimų žmonės jautėsi neįtikėtinai saugiai ir ramiai, leisdavosi į smulkmeniškus ginčus, vakarais dainuodavo ir šokdavo. Gyvenimas reikalauja savo. Buvo neįmanoma grįžti į slėnį, į pirmykštį rojų, iš kurio ši nedidelė žmonija, nežinodama savo kaltės, buvo ištremta žiauraus aukščiausios valdžios įsakymo. Apie grįžimą negalėjo būti ir kalbos, užtat likimas nelaimės ištiktiems žmonėms padovanojo puikių vyrų. Šie iškilūs asmenys, šie bebaimiai vadovai privertė tarnauti žmonėms atšiaurų Mozės kalną, taigi patiklios sielos šviesesnėmis valandėlėmis guodė save viltimi: ne likimas galų gale įveiks mūsų vadus, o mūsų vadai galų gale įveiks likimą.

Gyvenvietės centre stovėjo altorius. Kai paskutinės sargybos metu, valandą prieš aušrą, virš altoriaus silpną šviesą skleisdavo blykštantis Paukščių Takas, atrodydavo, lyg altorius būtų Visatos vidurys ir centras, Ter Haikazunas, jo kunigas, kartais klūpėdavo ant viršutinio laiptelio, įsikniaubęs veidu į atverstą mišių knygą. Ter Haikazunas buvo daug patyręs skeptiškas žmogus. Kaip tik todėl jis taip aistringai kaupė krūtinėje maldos galią. Jei nė vienas daugiau netikėtų, jog išsigelbės, jis vienintelis ir paskutinis turi šventai tikėti būsimu stebuklu, turi būti tikras dėl išganymo, dėl išvadavimo iš mirties. Ter Haikazuno siela, jos vieniša ir drovi malda grūmėsi dėl šio kalnus judinančio tikėjimo, kad ir koks paradoksalus ir neįmanomas jis atrodytų dabartinės padėties akivaizdoje.

Žiuljetė suėmė save į rankas ir, rodos, pasirinko visai naują gyvenimo būdą. Dabar ji keldavosi saulei dar nepatekėjus, greitai apsirengdavo ir eidavo padėti močiutei Antaram išdalyti pieną, o paskui – kuo anksčiau į ligoninę. Tai, ką ji darė, nebuvo gailestingumo darbai, o kai kas daug sunkiau – bandymas įsijungti ir tarnauti tam, kas jai visiškai svetima. Kitų galimybių ji neturėjo. Gabrielis buvo teisus. Niekas, joks užsienietis, negali laisvai ir nepriklausomai gyventi bendruomenėje, kuri laukia mirties.

Paviršutiniškas stebėtojas lengvai galėtų pasmerkti Žiuljetę. Ko gi nori ši pasipūtėlė? Kokią ji turi teisę po penkiolikos santuokos metų vis dar šiauštis prieš savo vyro pasaulį? Argi šią valandą šiuose kraštuose nėra europiečių moterų, kurios didvyriškai paskyrė savo gyvenimą žudomai ir žeminamai armėnų tautai? Užtenka tik prisiminti Kareną Jepę 43, kuri Urfoje, savo namuose, slėpė pabėgėlius ir išskėstomis rankomis užstojo juos nuo zaptijų, kol tie pasitraukė, nes nužudyti Danijos pilietės vis dėlto nedrįso. Argi vokiečių ir amerikiečių diakonės su didžiausiais vargais nekeliavo į Deir es Zorą, į dykumą, kad galėtų bent kiek padėti mirštančioms iš bado, klajojančioms smėlynuose nužudytųjų žmonoms ir vaikams? O juk šios moterys nebuvo susirišusios su armėnu vyru, nebuvo pagimdžiusios armėno sūnaus.

Tokie priekaištai atrodytų pagrįsti, tačiau būtų neteisingi. Žiuljetė negalėjo būti šalta ir pasipūtusi, ji buvo per daug nelaiminga. Be visiems bendrų kančių, ji labai sunkiai kentėjo dėl savęs. Jai, prancūzei, buvo įgimtas savotiškas vidinis sąstingis. Romanų tautų atstovai, nepaisant jų išorinio lankstumo, viduje yra nejudrūs ir užsidarę. Jų forma yra tarytum išbaigta. Šiauriečiai yra kaip skriejantys debesys, pilni įtampos ir pasikeitimų, tuo tarpu prancūzai apskritai nemėgsta nei išvažiuoti iš savo krašto, nei nertis iš savo kailio. Žiuljetei buvo labai būdingas jos rasės nejudrumas. Jai trūko sugebėjimo įsijausti, ji tarytum nepasitikėjo savimi. Jei Gabrielis iš pat pradžių būtų stengęsis ją atsargiai pripratinti prie savo tautos pasaulio, gal viskas būtų buvę kitaip. Juk Gabrielis pats buvo asimiliavęsis paryžietis. Tokie žmonės apie Armėniją kalba kaip apie klasikinį, kilnų, tačiau šiek tiek nerealų dalyką. Nedažnas bendravimas su armėnais, audringi politiniai debatai turkų revoliucijos metais, Samvelo Avakiano priėmimas į namus – viso to neužteko, kad tokia moteris kaip Žiuljetė susidarytų tikrą padėties vaizdą ar juo labiau pereitų į vyro pusę. Penkiolika metų ji iš esmės žinojo tik tiek, kad ištekėjo už Osmanų imperijos piliečio, tačiau ką reiškia būti armėnu, su kokiu likimu ir su kokiomis pareigomis tai susiję, jai siaubingai paaiškėjo tik prieš keletą savaičių. Dėl Žiuljetės sąmyšio didžia dalimi buvo kaltas Gabrielis. Dabar jai skaudžiai atsiliepė jo meilė ir švelnumas, nuolatinis noras pripažinti prancūzės viršenybę, atsargus siekimas nuslėpti kilmės ir kraujo skirtumus. Bet kodėl jis Paryžiuje būtų turėjęs elgtis kitaip? Juk ir jame armėniškumas pabudo tik tada, kai pateko į Johunoluko spąstus. Dažnai prisimindavo senojo Rifaato Bereketo žodžius: „Tu ją vedei, taigi jai skirta tavosios tautos lemtis.“ Jai iš tikrųjų buvo skirta toji lemtis. Argi ji nesijaustų tokia pat nelaiminga, gal net nelaimingesnė nei dabar, jei būtų išsigelbėjusi viena, be Gabrielio ir Stefano?

Gabrielis ir Stefanas, vieninteliai žmonės, kuriuos ji turi šiame pasaulyje, jie jai artimi ir kartu tokie tolimi, lyg juos skirtų pasaulio okeanas. Juodu ja beveik nesirūpina, žvelgia į ją paslaptingai, griežtai. Nė vienas iš jų nerodo jai meilės.

Jie jos nemyli. O kaip visi kiti? Žmonės jos nekenčia. Žiuljetė tai jautė iš jų sustingusių veidų, iš to, kaip jie staiga nutyla, vos ji ateina į stovyklą. Priešiškumas degino jai nugarą, kai eidavo pro plepančių moterų būrelius. Muchtaro Kebusiano žmona, toji šnipė, gali jai pataikauti, kiek nori. Žiuljetė jautė, kad į viską, ką ji daro, žiūrima piktai: į jos uždarumą, į darbą ligoninėje, bet pirmiausia į jos gyvenimą Trijų Palapinių aikštėje, apie kurio pasakišką gardumynų ir visokiausių pasaulio gėrybių gausą, regis, sklinda pavydžiausi gandai. Visų žvilgsniai seka ją su neapykanta svetimšaliams ir juokingu pavydu, tuo Žiuljetė įsitikinusi. Ką prieš visa tai reiškia dviejų naivuolių, Šatachiano ir Voskaniano snobizmas? Jos akivaizdoje juodu nori pabrėžti savo svarbą, vienas pataikūniškomis kalbomis, kitas išdidžiai tylėdamas.

Gera jai tik močiutė Antaram. Bet šito gerumo per maža. Tai tik dosnios moteriškos širdies užuojauta, gailestis vargo slegiamai seseriai. O Iskuhi? Tarp vyresniosios ir jaunesniosios buvo užsimezgusi draugystė, jos norėjo viena kitai padėti. Ir vis dėlto kaip tik Iskuhi buvo svetimiausia tarp svetimų, ji labiau už visas kitas moteris yra neįveikiamo kitoniškumo centras.

Žiuljetė šiomis dienomis išgyveno begalinį apleistumo jausmą. Ji, visada spindinti, visada viešpataujanti, visada kelianti susižavėjimą ir simpatiją, dabar jautėsi tik pakenčiama ir, dar blogiau, negerbiama. Jai atrodė, kad dėl šio priešiškumo kasdien darosi negražesnė. Nesirūpino savo veidu, išvaizda, nes gėdijosi. Nuovargis traukė ją prie žemės. Persekiojimo manija? Armėnų akys aplink, regis, ją smerkė, vertė jai visą kaltę. Be viso to, ji kentėjo dar dėl vieno – dėl Prancūzijos! Žinios iš karo laukų, kurios pasiekdavo Musa Dago slėnį, buvo iš turkų laikraščių, kelių savaičių, net kelių mėnesių senumo. Žiuljetė žinojo tik apie Prancūzijos pralaimėjimus, žinojo, kad priešų armijos stovi jos tėvynės širdyje. Ji visada rūpindavosi tik savo reikalais, politika ir visuomenės likimas jai atrodydavo nuobodūs dalykai, niekaip su ja nesusiję, bet dabar ją staiga prislėgė skaudus rūpestis dėl tėvynės. Motina, kuri ją taip menkai suprasdavo, seserys, su kuriomis ji, galima sakyti, buvo nutraukusi santykius, sapnuose prieidavo prie jos labai arti, ištisas naktis būdavo su ja mažoje palapinėje. Motina kažkodėl visada gulėdavo mirties patale. Štai Žiuljetė atvažiuoja kažkokiu klastingai lėtu traukiniu ir įstringa Rytų stotyje, ji bėga basa, pusnuogė, užsimetusi tik menką į čaršafą panašų chalatėlį, bėga šimtais nesibaigiančių gatvelių į motinos butą. Bet mirštančioji labai vikriai pasuka stingstantį veidą į kitą pusę, nusigręžia nuo dukters, nors toji iš paskutiniųjų stengiasi pagauti motinos žvilgsnį. Ne tik motina ir seserys, bet ir abu svainiai, vienas Jūrų ministerijos tarnautojas, kitas inžinierius, vaidina įsižeidusius ir nepatenkintus ir, regis, turi teisę tai daryti, nes jie abu rezervo karininkai ir abu sunkiai sužeisti. Pasirodydavo pensionato draugės, jos įžūliai ignoruodavo Žiuljetę, nors toji klaupdavosi prieš jas ant kelių. Kartais pasirodydavo ir velionis tėvas, kaip visada elegantiškas, su juodu fraku, juodomis odinėmis pirštinėmis, su raudonu kaspinėliu atlape. Jis nustebęs žvelgdavo į Žiuljetę ir kartodavo savo mėgstamą sakinį: „Betgi taip elgtis negalima.“