Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

…Johunolukas, senelio namai. Ant minkštos parko pievelės išskleista balto damasto staltiesė, viskas paruošta pusryčiams. Visi pagarbiai laukia senojo Avetiso Bagratiano, turinčio tuoj ateiti valgyti šventinių pusryčių. Ant trikojo garuoja sidabrinis arbatinukas. Krepšiuose kalnai abrikosų, vynuogių, ant plokščių padėklų supjaustyti melionai. Medinės lėkštės su šviežiais kiaušiniais, medumi, abrikosų uogienė. Kaip sniegas balta servetėlė dengia plonytę duoną, kurią namų šeimininkas po maldos ims plėšyti ir dalyti. Gabrieliui aštuoneri metai, jis vilki entario švarką, panašų į tą, kokį dabar nešioja Stefanas. Ak, kad pusryčiai jau būtų pasibaigę! Po pusryčių jis nori pasikarstyti Musa Dago šlaitais, ten tiek visokių paslapčių. Kol kas jis nenuleidžia akių nuo damasto staltiesės klosčių. O jeigu po jomis slepiasi didžiulė gyvatė? Auksinis šlamesys paskelbia, jog ateina senelis. Tačiau keista – tas auksinis šlamesys ir yra senasis Avetisas, jis neišnyra iš to šlamesio, nepasirodo auksinis pensnė su grandinėle, balta smaili barzdelė, juodai geltonas rytinis chalatas, raudoni tymo batai, jo pavidalas lieka nematomas, nors iš tikrųjų yra čia pat, visai šalia. Tačiau Gabrielis mato, kaip visos moterys užsitraukia ant galvų šydus ir, kaip pridera, pagarbiai pasisuka į šeimininką nugara.

Ar tai tikras prisiminimas, ar iš prisiminimų fragmentų sudėliota fantazija? Gabrielis to nežino. Tačiau Iskuhi, nežinia kodėl, buvo įausta į tą tolimos praeities kilimą. Ji sėdi priešais jį ant žemės. Užsižiūrėjęs į jos veidą Gabrielis tik po kiek laiko prisimena, kad reikia jai ką nors pasakyti.

– Iskuhi, ar jūs pasikalbėjote su tuo pabaisa Stefanu?

Ji išskėtė dešiniosios rankos pirštus. Tai buvo nepritarimo, nepasitenkinimo gestas.

– Mane tiesiog siaubas apėmė, pone Bagratianai. Baisiausia, kad jis tai padarė dėl manęs.

Bagratianas kiek patylėjo.

– Aš, žinoma, irgi buvau išsigandęs. Kvailas berniuko pokštas, o pasekmės galėjo būti tokios, kad baisu ir pagalvoti. Na, dėkui Dievui, viskas baigėsi laimingai. Tai įspėjimas man! Reikia geriau prižiūrėti tą vaikėzą. Bet kaip? Tai siaubingas amžius.

Iskuhi nutaisė protingą patyrusios mokytojos išraišką.

– Taip, Stefanu reikia labiau rūpintis. Dievai žino, kas su juo darosi.

– Ne tik dievai žino, Iskuhi. Aš irgi galiu gerai įsivaizduoti, kas su juo dedasi… Jei nebūtų mano sūnus, jo išdaiga man visai patiktų…

Po tokio prisipažinimo, kiek padelsęs, paklausė:

– O jūsų Biblija, Iskuhi? Ar ji iš tikrųjų verta tokio pokšto, kokį iškrėtė Stefanas?

Iskuhi greitai atsistojo.

– Man ji labai brangi. Jau vien todėl, kad ją padovanojo Aramas. Jei norite, parodysiu jums. Luktelėkite.

Nelaukdama raginimo greitai nubėgo į palapinę ir atnešė knygą. Dabar ji atsisėdo šalia Gabrielio. Po minkštu suknelės audiniu kūpsojo jos mažučiai keliai. Norėjo atversti Bibliją, bet stabtelėjo, lyg bijodama Gabrielio priekaištų.

– Meninės vertės ji neturi. Bet iliustracijos man atrodo gražios…

Gabrielis nežiūrėjo į knygą, jis žvelgė į Iskuhi lūpas.

– Savo brolį jūs, atrodo, mylite labiau už viską pasaulyje?

Klausimas buvo beveik kaip lengvas priekaištas. Iskuhi atvertė pirmą pasitaikiusį savo mylimos knygos puslapį. Regis, ji nelabai mėgo kalbėti apie savo jausmus.

– Mudu su Aramu labai pripratome prie vienas kito. Negaliu įsivaizduoti gyvenimo be jo.

Ji pasislinko dar arčiau prie Gabrielio ir leido jam pasigrožėti pirmuoju paveikslėliu. Gabrielis, kiek trumparegis, pasilenkė prie liaudiško mažo formato tomelio, išleisto praeito šimtmečio antrojoje pusėje. Šviesių spalvų vaikiški paveikslėliai iš tikrųjų turėjo savotiško žavesio. Grakščios žmonių figūros, perkreipti, ilgesio kamuojami veidai, gėlių ornamentai paraštėse priminė viduramžių evangelijų knygas. Iliustracijos toli gražu neatrodė maloniai dievobaimingos. Armėnų dailininkas, turėdamas galvoje iškankintą tautos sielą, rinkosi žiaurius, patetiškus arba melancholiškus siužetus, ypač Senajame Testamente. Išvarymas iš rojaus! Liepsnojantis kardas buvo labai panašus į lenktą durklą, o arkangelo aureolė atrodė lyg deimantais nusagstytas turbanas. Kainas nužudo Abelį! Blėstanti išniekinto altoriaus ugnis ruseno kaip palaižūniška, šėtoniška šviesa. Kai Gabrielis rengėsi apžiūrėti Izaoko aukojimo sceną, už poros šimtų metrų į pietus nuo Miesto daubos driokstelėjo pirmasis turkų šrapnelis. Didžiuliais šuoliais Gabrielis leidosi bėgti. Sutiko daktarą Altuni, jojantį ant asiliuko. Gydytojas turėjo lipti žemėn. Bagratianas pliekė gyvulį lazda ir kojomis ir visu greičiu nušuoliavo prie šiaurinės pozicijos.

Turkai šį kartą atakai buvo pasiruošę profesionaliau ir gudriau. Puolimui vadovavo pats binbašis – karinis Antiochijos komendantas, tas pats malonus senyvas ponas mieguistomis akimis ir rausvais kūdikio skruostais. Keista, bet jo pavaduotojas, ryžtingasis juzbašis, kaip tik šiuo metu išėjo atostogų ir išvyko į Alepą, toliau nuo bet kokios atsakomybės. Kadangi pasitarime su kaimakamu ir majoru rami ir protingai santūri binbašio pozicija buvo atmesta, jam neliko nieko daugiau, tik ruoštis ir kuo greičiau pulti Musa Dagą. Pyktis ir apmaudas, sukeltas jo priešų, suteikė neįtikėtinai daug energijos šio paprastai tingaus žmogaus sprendimams ir veiksmams. Jis kone kiauras dienas leisdavo Antakijos telegrafo tarnybos pastate. Morzės aparatas siuntė pranešimus trimis kryptimis: į Aleksandretę, Alepą ir Eskerę, sukeldamas ant kojų visas mažas vietines kariuomenės įgulas ir žandarmeriją. Per keturias paras senasis pulkininkas su didelėmis pastangomis sukrapštė nemažą ginkluotą dalinį, apie tūkstantį šautuvų ir dvi patrankas. Tai buvo dvi reguliariosios kuopos, dislokuotos Antakijoje, du to pat pulko būriai iš mažesnių vietovių, pusė baterijos, kuri šiomis dienomis atvyko į garnizoną, be to, visa kuopa zaptijų ir pagaliau didelis netvarkingas četehų būrys iš Hamamo kalnyno. Tuo metu šnipai jau buvo dalinai, nors ir ne iki galo, išžvalgę Damladžko pozicijas. Gandai apie dvidešimt tūkstančių armėnų, ginkluotų kulkosvaidžiais, subliuško. Binbašis turėjo tokią persvarą žmonių ir ginklų, kad armėnų stovyklos likvidavimas atrodė esąs tik valandų klausimas. Turkų taktika buvo visiškai užmaskuotas prisiartinimas ir staigus antpuolis. Ir viena, ir kita – nepastebėtas priartėjimas ir staigus puolimas – binbašiui puikiai pavyko. Visi Musa Dago sargybiniai buvo apgauti.

Pulkininkas padalijo armiją į dvi maždaug lygias dalis, kiekviena turėjo veikti savarankiškai. Viena dalis rugpjūčio tryliktosios naktį, laikydamasi didžiausio atsargumo, nužygiavo į Svediją ir, pasiskirsčiusi ir užsimaskavusi, apsistojo Seleukijos griuvėsiuose žemiau Pietų bastiono. Tuo tarpu kitas korpusas, kuriame buvo vadas ir artilerija, paėjėjo Antakijos–Beilano keliu į šiaurės vakarus, tada prastais, mulų ištryptais takais pasuko į kalnus. Čia binbašio taktikoje išryškėjo pirmoji spraga. Sunkios lauko haubicos vos vos judėjo į priekį, nors kiekvieną ratą už stipinų stūmė du vyrai, o sunkias atsparas penkiolika mylių stačiais kalnų keliais tiesiog rankomis nešė kiti kareiviai. Krovininiai asilai, kuriuos iš pradžių bandė kinkyti, pasirodė visai netinkami tempti artilerijos pabūklus. Į kovos lauką patrankos pavėlavo dešimt valandų. Šis dalinys, nors išėjęs pusę paros anksčiau už pirmąjį, į Musa Dago aukštumas į šiaurę nuo perėjos atvyko ne rugpjūčio tryliktosios naktį, o rugpjūčio keturioliktosios vidurdienį. Taigi planuotas puolimas iš dviejų pusių, turėjęs prasidėti tuoj po saulėtekio, nepavyko. Kapitoną, vadovavusį pietiniam korpusui, ir jo kareivius, kuriems buvo uždrausta ir galvą pakelti iš savo slėptuvių tarp įkaitusių griuvėsių, visiškai nukamavo ne tik laukimas, kada nuaidės puolimo signalas (pirmasis haubicos šūvis), bet ir negailestingi rugpjūčio saulės spinduliai. Dar blogiau buvo šiauriniam daliniui. Jie sunkiai kopė penkiolika valandų be miego, tik tris kartus trumpai sustoję poilsio. Pulkininkas turėjo sau pasakyti tik viena: šiandien duosiu savo žmonėms pailsėti, o kapitonui į Svediją pasiųsiu žinią, kad puolimas atidedamas iki rytojaus ryto. Kiekvienas, pažinojęs tingią senojo pono prigimtį, būtų lažinęsis šimtas prieš vieną, kad jis būtent taip ir padarys. Ir vis dėlto įvyko kaip tik priešingai. Tingūs žmonės labai dažnai būna ir nekantrūs. Jei jie įsipainioja į nemalonius reikalus, nori juos įveikti žaibo greitumu. Pulkininkas įsakė artilerijos miulazimui tučtuojau parengti haubicas, liepė greitai paruošti kareiviams maisto, ir jau po valandos jo dalinys virtinėmis patraukė prie armėnų pozicijų šalia perėjos, čia pirmiausia tyliai pasislėpė mažuose plyšiuose, už medžių ir uolų laikydamiesi saugaus atstumo.