Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Aktorių gyvenimas rimtas ir blaivus. O kokotėms meilė reiškia darbą, kuriuo jos veltui nesišvaisto.

Bet Žiuljetės smalsumą buvo ne taip lengva patenkinti.

– Jūs keletą mėnesių praleidote Aleksandretėje, mažame, purviname uoste…

– Aleksandretė nėra tokia paniekos verta, kaip jums atrodo. Ten gyvena kelios labai malonios armėnų šeimos, gražiuose namuose, kurie skęsta soduose…

– Taip, suprantu. Viena iš tų šeimų jus ten taip ilgai užlaikė…

Gonzaga neneigė, kad iš tiesų jam patiko viena jauna Aleksandretės mergina, todėl jis nutraukęs sutartį su kabareto trupe. Keista, bet kai Gonzaga paminėjo tą merginą, Žiuljetė pagalvojo apie Iskuhi, tačiau išsipusčiusią, pasidažiusią, apsikabinėjusią papuošalais, nors Iskuhi niekada tokia nebūdavo. Gonzaga nesileido pasakoti šios istorijos, tik pasakė, jog tai buvusi klaida, bet viskas nugrimzdę į praeitį ir pamiršta. Vienintelė jos prasmė buvusi ta, kad ji per Beilaną parodžiusi jam kelią į Johunoluką, į Bagratianų vilą.

Kai Žiuljetė svarstydavo Gonzagos likimą, pačios padėtis neatrodydavo tokia žiauri. Ar kur nors rasi rafinuotesnį benamį už jį? Jis sėdėjo šalia jos liūdnas, tarytum uždengtas tuštumos ir šalčio gaubtu. Jis nė nemirktelėjęs nusprendė kukliai dalytis Žiuljetės likimu, nereikalaudamas dėkingumo, tarsi tai būtų tik nedidelis galantiškumas, apie kurį neverta kalbėti. O juk Gonzaga turėjo tūkstantį kartų mažiau priežasčių būti čia negu ji. Kaip kvailai dabar jai atrodė prieš valandėlę ištartas žodis „ilgesys“. Kokios tėvynės galėtų ilgėtis šis nelaimingasis? Jo žvilgsnis matė tik tuštumą. Dabar Žiuljetė suprato, kodėl šis jaunuolis, kuris giriasi savo puikia atmintimi, neturi jokių prisiminimų, nei tikrų, nei išgalvotų. Jis, taip meiliai ja besirūpinąs, dėjo visas pastangas, kad išliktų santūrus. Jis niekada nepatyrė meilės. Kaip mažas berniukas sėdi šalia jos ant lygaus uolų luito, visiškai arti, nuo peties iki kelio, tačiau jos neliečia, visada palikdamas kažkokią mažytę atstumo nuojautą tarp jos ir savęs. Šis atstumas, atsiradęs iš padorumo ir savitvardos, degino kaip peilio ašmenys. Gonzaga tylėjo. Tačiau Žiuljetės širdyje įsiliepsnojo labai pavojinga, saldi užuojauta.

– Gonzaga, – pratarė ji ir išsigando savo balso virpėjimo.

Jis iš lėto pasisuko į ją. Tai buvo tarytum nušvitimas. Ji tyliai paėmė jo ranką. Norėjo tik paglostyti. Bet paskui jau nebegalėjo susitvardyti. Jos veidas, jos lūpos artėjo prie jo. Gonzagos akys tarytum užgeso. Žvilgsnis, dar kartą blykstelėjęs dėmesiu ir laukimu, tarytum mirė. Jis leido Žiuljetei visiškai prisiartinti, tada staigiu judesiu priglaudė ją prie savęs. Ji tyliai sudejavo nuo jo bučinio. Prabėgo visa ištikimos žmonos jaunystė, o ji ir nežinojo, kiek nepažinto geismo galima joje pažadinti. Bet tučtuojau ją nusmelkė toks skausmas, kad, rodėsi, plyš galva. Tai buvo toks pat kone hipnotiškas skausmas kaip tada Johunoluko svetainėje, kai Gonzaga pirmą kartą taip liūdnai skambino fortepijonu. Ji atstūmė jį norėdama sukaupti jėgas ir pasipriešinti. Į galvą atėjo mintis: „Ne jis paėmė man už rankos, tai aš paėmiau jo ranką. Dabar esu jo rankose“. Paskui dingtelėjo: „Jis jau kelias savaites sąmoningai skatino mane, kad kalta likčiau aš.“ Kitą akimirką jos priešinimasis nusilpo, Gonzaga spaudė Žiuljetę prie krūtinės, vėl ją bučiavo. Galvos skausmai ištirpo nuo neapsakomos laimės. Purpurinė tamsa, o tolumoje paskutinė siaura siaubo properša: aš žuvusi. Nes tik dabar savo bučiniais šis santūrus jaunuolis, nuolankiai tarnaujantis palydovas, tapo tikruoju Gonzaga. Nebe išpuoselėtas tuštumos kūdikis, o nenuspėjama jėga, galinti suteikti laimę ir nelaimę. Jo lūpos siurbė iš jos paslaptį, kurios ir pati nepažino, palaimingą ir kerštingą paslaptį.

Jis paleido ją tik tada, kai pasigirdo siaubingas riksmas. Juodu išsigandę atšoko vienas nuo kito. Žiuljetės širdis buvo taip išsigandusi, kad rodėsi, jog ji tuoj apalps. „Man išsidraikė plaukai“, – pagalvojo ji ir bandė pakelti rankas, kurios atrodė sunkios lyg švininės. Kas gi tai? Jis prilaikė ją. Juodu nuėjo į tą pusę, iš kurios sklido pragariškas riksmas. Paėjęs kelis žingsnius jis susiprotėjo.

– Tai stovyklos asilai! Jie visai pašėlo!

Ir iš tikrųjų, kai Gonzaga ir Žiuljetė prisiartino prie aikštės, kur buvo rišami krovininiai ir jojamieji gyvuliai, vaizdas pasirodė panašus į klaikų sapną. Šaunieji asiliukai, regis, pavirto laukinėmis pabaisomis, traukė apynasrius, stojosi piestu, vaikščiojo užpakalinėmis kojomis ir spardėsi į visas puses. Iš snukių tiško putos, akyse kaip stiklas sustingęs siaubas. Pratisi garsai greičiau buvo panašūs į skardų žvengimą negu į įprastą asilo bliovimą. Matyt, gyvulius išgąsdino kažkokia beprotiška šmėkla. Bet tai nebuvo šmėkla. Gyvūnų instinktas pajuto grėsmę prieš pat įvykstant nelaimei. Toli anapus Šiaurinės perėjos driokstelėjo sprogimas, po kelių akimirkų kažkas sušnypštė jau daug arčiau, tada nuaidėjo trumpas, aštrus trenksmas ir į pietus nuo Miesto daubos neaukštai danguje pasirodė baltas kaip sniegas debesėlis. Asilai staiga nutilo. Aplinkui kažkas ėmė švelniai ūkčioti ir švilpti. Tik nedaugelis suprato, kas čia dedasi, kad tas debesėlis virš kalno yra sprogęs šrapnelis.

Patrankos šūvis buvo netikėtas ir Gabrieliui.

Jis buvo išvargęs, praėjusią naktį beveik nemiegojęs. Iš įvairių fronto ruožų nuolat ateidavo nerimą keliančių žinių. Nebuvo jokių abejonių, kad dvi pastarąsias naktis apie pozicijas slankiojo turkų šnipai, bandė prasiskverbti pro sargybos postus. Todėl Bagratianas ateinančią naktį įsakė būti kuo geriau pasirengusiems ir sustiprino nuolatinę patrulių tarnybą. Kai prieš pietus atsisėdo ant vadavietės suolo, norėdamas bent kelias akimirkas pailsėti, jį, dar neužmigusį, aplankė kankinamas regėjimas. Žiuljetė gulėjo negyva plačioje jų miegamojo lovoje Paryžiuje, gulėjo skersai lovos. Ji buvo labiau negu mirusi, ji buvo sušalusi, pavirtusi ištisu blausiu mėsos spalvos ledo luitu. Kad atitirpdytų savo žmonos lavoną, jis turėjo gultis šalia jos…

Vargais negalais atsikratė šio dienos košmaro. Aišku, su Žiuljete elgiasi netinkamai. Jau dievai žino kiek laiko iš bailumo vengia jos. Nors jo dabartinis gyvenimas, jo darbas nepalikdavo laisvos minutės, to nepakako sąžinei nuraminti. Todėl nusprendė vadovavimą iki šio vakaro pavesti Nurhanui Eleonui ir praleisti popietę su Žiuljete. Palapinėje jos nerado. Iš savosios palapinės išėjo Iskuhi. Brolis Aramas buvo atėjęs aplankyti Hovsanos. Gabrielis nenorėjo juodviem trukdyti, todėl paprašė Iskuhi pabūti su juo, kol grįš Žiuljetė. Juodu susėdo ant nupjautos pievos Trijų Palapinių aikštėje. Gabrielis įsitempęs galvojo, kuo gi taip pasikeitė Iskuhi išvaizda. Ak taip, ji nebevilkėjo tų suknelių, kurias jai buvo dovanojusi Žiuljetė, buvo užsivilkusi platų stambių gėlių raštu išmargintą drabužį iš lengvo audinio su aukštai pakeltu juosmeniu ir pūstomis rankovėmis. Atrodė kiek senamadiškai, nebuvo panašu ir į vietos moterų drabužius. Trapi Iskuhi figūrėlė jam visada atrodė tokia vargana, sumenkusi. Bet išsipūtęs drabužis darė švelnaus, lengvo pilnumo įspūdį, gerai slėpė sužalotą ranką. Dar niekada jos rimtas veidelis nešvietė taip atvirai kaip po ta plačia šilkine šerpe, kurią ji užsimetusi ant galvos nuo saulės, pamanė Gabrielis. Nustebęs pamatė, kad Iskuhi lūpos pilnos ir aistringos. Ji turėtų nešioti raudoną šerpę, dingtelėjo jam mintis. Ir kadangi šiandien buvo pavargęs ir užsisvajojęs, jo sąmonėje prabudo vaizdai iš tolimos praeities…