Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Bet kai kelio viduryje kariškių rikiuotė ir civilių eisena susitiko, net ir senas vilkas Nurhanas negalėjo nieko padaryti. Graži rikiuotė subyrėjo ir virto nesuvaldoma maišalyne. Tuo metu Gabrielis pajuto keistą atsipalaidavimą. Jam atrodė, kad egzistuoja trys Gabrieliai: vienas seniai pažįstamas, antras naujas, įsileidęs į avantiūras ir baisius dalykus, visai jam netinkamus, o trečias – tikrasis, realus. Šis trečiasis, regis, neturėjo nei kūno, nei tėvynės ir blaškėsi tarp dviejų pirmųjų. Tas tikrasis Bagratianas buvo toks apdujęs, kad net negalėjo suvokti žodžių, kuriuos kalbėjo Ter Haikazunas:

– Ne tik mūsų vyrų drąsa… Jūsų gynybos planas… Jau daugelį savaičių… Kruopštus darbas… Turime būti dėkingi… Griežta drausmė mums padės ir ateityje… Tegul Dievo malonė…

Gabrielis pasijuto esąs didelių įvykių centre. Žmonės aplink jį netriumfavo, bet ir neverkė, tai buvo keistas vieno ir kito mišinys, kažkas sūraus ir saldaus, besiveržiančio iš sukrėstų sielos gelmių. Tūkstančiai kūnų artinosi prie jo, trokšdami jį paliesti. Švelniai atlošti moterų veidai, palenktos mergaičių kaktos. Visos moterys buvo užsikabinusios monetų vėrinius, kurie skambėjo ir žvangėjo. Rankos, rankos, siekiančios jo rankų, lūpos, liečiančios jo rankas. Jį apėmė kažkoks nežemiškas nuovargis, išnykimo pojūtis. Neišnarpliojama balsų raizgalynė dėkojo ir šimtus kartų siuntė jam palaiminimus. Jis ne tik išvedė juos iš nelaisvės namų, jis apsaugojo juos nuo mirties dykumoje. Davė jiems begalinę viltį, kad jų gyvybė nenutrūks.

Tai buvo trumpas, bet tikrai mitologiškas įšventinimas. Tikriausiai taip seniausiais laikais gentis rinkdavo karalių, ne stipriausią ir šiurkščiausią vyrą, o tokį, kurio tėvus visi prisimena, subtilų, prie kurio negalima per daug prisiartinti, pusiau svetimą, kuris ir būdamas tarp jų buvo kažkur toli, nesuprantamą, švelnų savo griežtumu ir griežtą švelnumu. Gabrielis nejautė džiaugsmo, veikiau nejaukų drovumą. Juk jis niekuo ypatingai nenusipelnė. Kiekvienas kitas kariškis būtų panašiai rengęsis Damladžko gynybai. Ne aštrus protas, o tiesiog gamtos sąlygos nulėmė pergalę. Prieš jo akis linksėjo žilos muchtarų galvos. Tie kietakakčiai valstiečiai, kurie į jį, užsienietį, ne visada žiūrėjo draugiškai, stverdavo jo ranką norėdami pabučiuoti kaip tėvo ranką. Tas rankų bučiavimas jam atrodė bjaurus. Jo dešinioji ranka gynėsi iš paskutiniųjų. Mielu noru būtų ją paslėpęs kišenėje. Jis iš lėto brovėsi pro spūstį. Troško tik vieno: nusiskusti, nusiprausti, ilgai trinti kūną nuo galvos iki kojų, o tada pajusti ant kūno lengvą šilkinę pižamą.

Minia visą laiką užtverdavo kelią. Visą laiką jis turėjo kęsti rankų bučiavimą ir klausyti padėkos žodžių. Žvalgėsi pagalbos, artimo žmogaus veido. Pagaliau pastebėjo Iskuhi, kuri visą laiką ėjo iš paskos. Jis pasviro į ją, lyg jos silpnas kūnas galėtų jį palaikyti. Ji pamatė, kad jis mirtinai išblyškęs, ir dešine ranka tvirtai suspaudė jo alkūnę, lyg jausdama, kad jam reikia atramos.

– Žiuljetė laukia, viską paruošusi, – sušnibždėjo ji.

Jis klausėsi ne jos žodžių, o prisilietimo. Ji žengė šalia tarytum vesdama aklą žmogų. Staiga jis nustebo, kad šiandien pralietas kraujas ir daugelio mirtis jo nė kiek nejaudina.

Palapinėje Gabrielį pirmiausia nuskuto vieno kaimo barzdaskutys, tada jis pradėjo rūpestingai praustis. Žiuljetė jam padėjo. Ji šildė katile vandenį, pylė į guminę vonią, paruošė frotinį rankšluostį ir pižamą, kurią, kaip žinojo, Gabrielis labausiai mėgo. Kol jis maudėsi, ji stovėjo lauke. Per ilgus santuokos metus jie nebuvo nustoję vienas kito gėdytis. Maudynės užtruko labai ilgai. Jis trynėsi odą aštriu šepečiu, kol ši paraudo. Juo ilgiau prausėsi, juo nekantriau bandė nusitrinti nuo savo odos šiandieną, tuo sunkiau jam buvo atrasti save. Net ir tada, kai jo kūnas netrukus buvo visiškai švarus, jame nebeatsivėrė „abstraktus žmogus“, tas, kuris atkeliavo į Johunoluką. Žiuljetės veidrodyje su žvakėmis, stovinčiomis iš šonų, pamatė savo buvusį veidą. Ir vis dėlto sieloje kažkas negrįžtamai pasikeitė, jis tik nesuvokė kas.

Lauke ji tyliai paklausė:

– Ar jau nusiprausei, Gabrieli? Ar galiu įeiti?

Ir ji įėjo, nuolanki, kokios jis niekada nebuvo matęs, nepabrėždama savo svarbos, klusni, tarytum kažko tykanti.

– Išneškime vandenį, – tarė paslaugiai, nešaukdama tarnų. Juodu ištempė guminę vonią už palapinės ir išpylė vandenį. Gabrielis jautė, kad Žiuljetė pasirengusi švelnumui. Ji sutiko jį labai susijaudinusi, ji juo rūpinosi, nenorėjo, kad jam pasitarnautų kieno nors kito rankos. Gal atėjo valanda, kai tai, kas joje svetima, ištirpo ir prisitaikė prie jo taip, kaip ten, Paryžiuje, kai visa, kas jame buvo svetima, paklusdavo jai.

„Kiek mums dar liko?“ – klausė jis save, nes po šiandieninės pergalės nustojo tikėti, kad išsigelbės. Užrišo palapinės angą. Švelniai patraukė Žiuljetę ant lovos. Juodu gulėjo susiglaudę, be žodžių. Žiuljetės švelnumas buvo kažkoks naujas, pilnas pagarbos. Jos akys buvo pilnos ašarų, virpėdama nuolat kartojo:

– Aš taip dėl tavęs bijojau…

Jis žvelgė į ją tarytum iš tolo, lyg nesuprasdamas jos nerimo. Nors ir nenoromis, mintys nuklydo į brutalią kasdienybę, į padėtį pozicijose. Kad tik sargyba šiąnakt neprarastų budrumo, neužmigtų, būtų laiku pakeista! Kas žino, gal turkai planuoja pulti naktį? Gabrielis nebepriklausė Žiuljetei, nebepriklausė sau. Bandė susivaldyti, sulaikyti esmę. Iš jo porų veržėsi prakaitas. Kai Žiuljetė pasislinko dar arčiau, jis negalėjo jai įrodyti savo meilės. Jų santuokoje tai atsitiko pirmą kartą.

Pergalės šventė Miesto dauboje užtruko iki pat paryčių. Suvalgyta daugiau charisos ir išgerta daugiau vyno, negu leido vidaus tvarkos komitetas. Bet Ter Haikazunas į tai žiūrėjo pro pirštus. Šios nakties didvyris buvo Čaušas Nurhanas. Jam suteiktas garbės vardas „Eleonas“ – Liūtas. Šis graikiškas žodis atėjo iš senų senovės ir reiškė pagarbą narsiems vyrams.

Visiškas karinio dalinio sutriuškinimas ant Musa Dago sukėlė didžiausią sąmyšį Anatolijos hiukiumete. Kokia didžiulė gėdos dėmė ant turkų herbo! Kiekvienos karingos nacijos jėga priklauso nuo magiško tikėjimo savo nenugalimumu. Šį tikėjimą ji sumaniai skleidžia. Nesėkmingas karas dažnai gali tokią naciją nusviesti dešimtmečius atgal, tuo tarpu kitos tautos, pirmiausia pasiryžusios tik gintis, lengviau pakelia karines nesėkmes ir net sugeba iš jų pasimokyti. Bet baisiausias pažeminimas karingai „aukštesniajai“ klasei – gauti kruviną pamoką nuo „vidinio priešo“, nuo niekingos mažumos, besiverčiančios prekyba, amatais ar mokslais. Karingajam sluoksniui tada tiesiog ima slysti iš po kojų žemė, nes karo amatas staiga pasirodo ne toks jau ir garbingas. Juk profesionaliems didvyriams išpėrė kailį visiškai nekaringi diletantai, skystablauzdžiai inteligentai. Rugpjūčio ketvirtosios mūšyje kaip tik taip ir atsitiko.

Gerai pasvarsčius darėsi aišku, kad pralaimėjimas buvo apmaudesnis negu nesėkmės Vane ar Urfoje. Juk ten buvo armėnų miestai su dideliu gyventojų skaičiumi, be to, sukilimai prasidėjo rusų armijos grėsmės akivaizdoje. Atkaklus Vano pasipriešinimas artėjant imperijos priešo kariuomenei netgi užsienio politikos požiūriu buvo tikra dovana, nes tai buvo galima pabrėžti a posteriori įtikinamai aiškinant nusikaltimus prieš armėnų bendruomenę. Štai aiškus įrodymas, kad armėnai yra valstybės išdavikai ir kad būtinai reikia jų atsikratyti. Tiesa, valstybiškai mąstantiems protams neatėjo į galvą pasvarstyti, kur čia priežastis, o kur pasekmė. Nešvari ir labai tingi pasaulio sąžinė, galingųjų rankose esanti spauda ir jos suformuotos skaitytojų smegenys sukūrė tokį iškraipytą vaizdą, koks jiems buvo parankiausias. Apie Vano įvykius kai kurie užsienio laikraščiai pasipiktinę rašė, o skaitytojai dar labiau pasipiktinę skaitė, kad „armėnai stojo prieš Osmanų imperijos tautą, kuri kariauja sunkų karą, pakėlė ginklą ir perėjo į rusų pusę. Todėl armėnų gyvenamus vilajetus būtina išvaduoti iš armėnų ir išsiųsti juos į tremtį“. Tą patį skelbė ir turkų publikacijos, tačiau niekas nerašė priešingai, nerašė tiesos: „Vano ir Urfos armėnai, apimti siaubo dėl seniai vykstančių deportacijų, tol gynėsi nuo turkų kariškių, kol juos galų gale išgelbėjo rusų armijos atėjimas.“