Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Tas ištisą amžinybę trukusias minutes Sarkisas Kilikianas pasmerktas nešiotis atmintyje tol, kol kada nors jo siela taps savimi, saugi nuo visų pasaulio permainų ir kelionių. Jis nubėgo paskui tėvą į dirbtuvę, kurioje tuo metu jau darbavosi gauja vyrų. Spalvingas jo didenybės sultono Hamido puolamasis būrys. Būrio vadas buvo jaunas vyras rausvu, gerai įmitusiu veidu, smulkaus valdininko sūnus. Labiausiai krito į akis daugybė keistų ženklelių ir medalių, kuriais buvo apkabinėtas šio apkūnaus turkų jaunuolio švarkas. Kol du rimti, dalykiški kurdai darbavosi atsargiai pildami stalčių turinį į kuprines, išsipuošęs valdininko sūnus, matyt, nusprendė, kad jam labiau dera vykdyti politinę misiją. Naivus šviesiai rausvas veidas dega iš įsitikinimo, kai jaunuolis subliūva ant laikrodininko:

– Tu, lupikautojau, kraugery! Visi jūs, kiaulės armėnai, esate lupikautojai ir kraugeriai! Jūs, purvini giaurai, esate kalti dėl mūsų tautos kančių!

Meistras Kilikianas ramiai parodė į savo darbo stalelį, ant kurio gulėjo lupa, pincetai, rateliai ir spyruoklės.

– Kodėl vadini mane lupikautoju?

– Čia viskas tik akims apdumti, paslėpti, kad tu lupikautojas!

Taip pokalbis ir baigėsi, nes ankštame, žemame kambaryje nuaidėjo du šūviai.

Mažasis Sarkisas pirmą kartą suuodė svaigų parako kvapą. Iš pradžių nesuprato, kas atsitiko, kol tėvas palinko virš stalelio lyg prie savo darbo, o paskui nugriuvo ant grindų, kartu apversdamas ir stalelį. Neišleidęs nė garso Sarkisas lyg žaibas puolė atgal į šeimos kambarį. Prie sienos išsitiesusi, nekvėpuodama stovėjo šviesiaplaukė motina. Jos rankos buvo mėšlungiškai apkabinusios dvejų ir ketverių metų mergaites, stovinčias jai iš kairės ir iš dešinės. Ji nenuleido žvilgsnio nuo lopšelio su kūdikiu. Septynmetis Mesropas ilgesingai žiūrėjo į puikų avienos kepsnį, taikiai tebegaruojantį ant stalo. Kai į kambarį įsiveržė ginkluoti vyrai, Sarkisas jau buvo nutvėręs dubenį su mėsa ir iš visų jėgų sviedė jį apkūniajam vadovui tiesiai į paburkusį, rausvą veidą. Narsusis valdininko sūnelis susilenkė, tarytum į jį būtų pataikiusi granata. Rudas padažas nutekėjo per puošnų švarką. Po pirmosios granatos atlėkusi kita – molinis vandens ąsotis – padarė dar daugiau žalos. Būrio vadovui iš nosies pasipylė kraujas, jis graudžiai suriko, bet savo kariams įsakė pulti. Mažasis Sarkisas, apsiginklavęs virtuviniu peiliu, atsistojo ginti motinos. Šio vargano ginklo vienuolikmečio berniuko rankose užteko, kad nenugalimieji Chamido narsuoliai nesileistų į artimą kovą, nors moteris buvo dar jauna ir graži. Vienas iš jų atsargiu šuoliu prisiartino prie kabančio lopšio, ištraukė verkšlenantį mažylį iš po antklodžių ir sutrupino vaikelio galvą į sieną. Sarkisas prisispaudė prie stingstančio motinos kūno. Iš jos suspaustų lūpų prasiveržė keista dejonė.

Tada į moterį ir keturis vaikus pasipylė šūviai; trenksmas, traškėjimas, tarytum perkūno griausmas, tokio puolimo būtų užtekę priversti bėgti visą pulką kareivių. Kambarys buvo pilnas dūmų, piktadariai šaudė blogai. Dėl kažkokios velniškos likimo išdaigos nė viena kulka nepataikė į Sarkisą. Pirmasis mirė septynmetis Mesropas. Abiejų mažų mergaičių lavonai kabojo ant motinos rankų, ji jų nepaleido. Aukšta armėnė stovėjo išsitiesusi, nejudėdama. Vienas šūvis pataikė jai į dešinę ranką. Sarkisas nugara pajuto ją sukrėtusį trumpą smūgį. Dar du šūviai sutrupino jai petį. Ji stovėjo nejudėdama, iš rankų vis dar nepaleido vaikų. Tik kai dar dvi kulkos nuplėšė pusę veido, ji susvyravo, palinko ant Sarkiso, norinčio ją sulaikyti, jo plaukus apipylė motinos kraujas, ji uždengė sūnų savo kūnu. Jis tyliai gulėjo po šiltu, sunkiai alsuojančios motinos kūnu. Dar keturi šūviai buvo paleisti į sieną. Tada raudonskruostis jaunuolis nutarė, kad misija baigta.

– Turkija – turkams! – riktelėjo jis, bet niekas nepritarė pergalės ir triumfo šūksniui.

Kol Sarkisas gulėjo motinos dengiamas, jo pojūčiai be galo paaštrėjo. Jis išgirdo pokalbį, iš kurio suprato, kad dalinio vadas kambario kampe lengvinasi, norėdamas išniekinti jų namus.

– Kodėl taip darai? – subarė jį vienas balsas. – Juk šalia mirusieji.

Bet kovotojo patrioto tas nesutrikdė. Jis tik sušnypštė:

– Tegul ir mirusieji žino, kad šeimininkai čia mes, o jie tik dvėseliena!

Jau seniai viešpatavo tyla, kai krauju išmirkęs Sarkisas drįso išlįsti iš po motinos kūno. Atrodė, kad šie judesiai pažadino ponią Kilikian iš alpulio. Ji nebeturėjo veido. Bet jos balsas buvo toks pat, labai ramus.

– Atnešk man vandens, vaike.

Ąsotis buvo sudaužytas. Jis su stikline nuslinko prie kieme esančio šulinio. Kai grįžo, motina dar kvėpavo, bet jau negalėjo nei atsigerti, nei žodžio pratarti.

Berniuką atidavė turtingiems giminaičiams Aleksandretėje. Po metų atrodė, kad jis atsigavo nuo savo išgyvenimų, nors valgė labai mažai ir niekas, net ir gerieji įtėviai, neišgaudavo iš jo nė žodžio, išskyrus būtiniausius klausimus ir atsakymus. Mokytojas Šatachianas gerai žinojo visus šiuos dalykus, kadangi tie Aleksandretės žmonės apmokėjo jo mokslus Šveicarijoje. Vėliau Sarkisą išsiuntė į Ečmiadziną rusiškojoje Armėnijos dalyje, į didžiausią armėnų teologinę seminariją. Baigusiems šią garsią aukštąją mokyklą atsiverdavo kelias į aukščiausias Armėnų apaštališkosios bažnyčios hierarchijos pakopas. Dvasinis muštras, kuriam turėdavo paklusti studentai, buvo greičiau švelnus nei griežtas. Ir vis dėlto Sarkisas Kilikianas, jausdamas vis labiau bundantį laukinį, kone liguistą laisvės troškimą, pabėgo nebaigęs nė trečiųjų studijų metų. Prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį jis klaidžiojo purvinomis Baku gatvėmis neturėdamas nieko daugiau, tik seminaristo abitą ir daugelio dienų alkį. Jam neatėjo į galvą kreiptis į savo įtėvius, kad atsiųstų pinigų. Nuo tos dienos, kai pabėgo iš Ečmiadzino, šių šaunių žmonių globotas vaikas dingo be žinios.

Sarkisui Kilikianui neliko nieko kita, tik ieškoti darbo. Ir jis gavo tą vienintelį darbą, kurio visada galima gauti Baku mieste, – vergišką darbą naftos verslovėse, kurios tęsiasi išilgai nykių Kaspijos jūros pakrančių. Jau po poros mėnesių jo oda nuo naftos ir dujų poveikio pagelto ir suglebo. Kūnas džiūvo kaip pakirstas medis. Turint galvoje jo išsilavinimą ir būdą, nieko keista, kad jis įsijungė į socialinį revoliucinį judėjimą, kuris įtraukė daugelį to meto rusiškojo Oriento darbininkų – gruzinų, armėnų, totorių, tiurkų ir persų. Tiesa, caro valdžia nuolat pjudė šias tautybes vieną su kita, tačiau vis vien negalėjo įveikti vieningo pasipriešinimo naftos baronams. Metai po metų streikai darėsi masiškesni ir sėkmingesni. Per vieną tokį sukilimą kazokai surengė kruvinas skerdynes. Atsakydami į tai sukilėliai nužudė srities gubernatorių kunigaikštį Goliciną, kai tas buvo išvažiavęs pasivažinėti. Tarp kaltinamųjų sąmokslu bei pasikėsinimu atsidūrė ir Sarkisas Kilikianas. Teismas prieš jį neturėjo beveik jokių įrodymų. Kilikianas buvo keistas politikas. Jis niekada nesakydavo kalbų, niekuo nepasižymėjo pogrindinėse organizacijose. Niekas negalėjo nieko konkretaus prieš jį paliudyti. Tačiau „pabėgęs seminaristas“ buvo ypatingos rūšies atstovas. Iš jų kilo ne vienas užkietėjęs maištininkas. To ir užteko. Sarkisą nuteisė kalėti iki gyvos galvos Baku kalėjime.

Toje purvo ir žiurkių viešpatijoje būtų ir pražuvęs, jei klastingas likimas nebūtų palikęs jam dar šiek tiek netikėtos sėkmės. Nužudytojo Golicino įpėdinis buvo kunigaikštis Voroncovas. Paskui naująjį gubernatorių, nevedusį vyrą, atvažiavo ir jo sesuo, taip pat netekėjusi. Juodu apsigyveno Baku vyriausybės rūmuose. Kunigaikštytė Voroncova pati sau buvo senmergiškai griežta. Būdama veikli ir pilna geriausių norų, ji kiekvienoje vietoje, kur tarnaudavo jos brolis, atidarydavo savotišką sielų gelbėjimo įstaigą. Kas griežtas sau, tas dažniausiai griežtas ir kitiems, taigi ši aukštuomenės dama metams bėgant tapo tikra artimo meilės sadiste. Kur tik juodu su broliu atvažiuodavo, jos dievobaimingas žvilgsnis pirmiausia nukrypdavo į kalėjimą. Didieji rusų žemės poetai mokė, kad nuodėmių irštva visada būna arčiausiai prie Dievo karalystės. Kalėjimuose ji pirmiausia atkreipdavo dėmesį į jaunus intelektualus ir politikus. Su šiuo išrinktųjų būriu Sarkisas Kilikianas kas rytą būdavo vedamas į tuščias kareivines ir ten turėdavo pakelti išganymo procedūras pagal Irinos Voroncovos planą ir jai aktyviai dalyvaujant. Procedūras sudarė sunkios fizinės pratybos, o po jų moralės pamokos. Kunigaikštytė jaunojo armėno asmenyje išvydo žavingą velnio išperą. Dėl šios sielos tikrai buvo verta pakovoti. Taigi panelė nusprendė asmeniškai uždėti Kilikianui apynasrį. Kai liesas šėtono kūnas po ilgas valandas trunkančių sunkių pratybų būdavo kiek aptramdomas, galima pririšus prie pavadžio padresuoti ir sielą.