Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Ne, ne! Tėte… Niekur mūsų neišsiųsk. Aš noriu likti su tavimi… Likti su tavimi…

Kas žvelgė į tėvą migdolo formos sūnaus akimis? Nebe vaikas, kurio gyvenimą tėvai stengiasi pakreipti norima kryptimi, o suaugęs žmogus su savo valia ir prigimtimi, susiformavęs likimas, kurio jau niekas negali pakeisti. Šiomis dienomis jis taip paaugo ir subrendo. Bet tai buvo ne viskas, ką tėvas perskaitė Stefano akyse. Jis dar bandė kiek pasipriešinti:

– Mūsų laukia ne vaikų žaidimai, Stefanai…

Berniuko baimės riksmą pakeitė vis atkaklesnis reikalavimas:

– Aš liksiu su tavimi, tėte… Aš niekur nevažiuosiu!

„Aš, aš, aš!“ Žiuljetę apėmė piktas pavydas. Ak, du armėnai! Kaip juodu laikosi vienas kito! O ji neverta nieko! Juk tai ir jos vaikas, ne tik Gabrielio. Ji visai nenori jo prarasti. Jei ji šią akimirką negins savo interesų, praras Stefaną. Žengė ryžtingą, beveik nevaldomą žingsnį į tėvo ir sūnaus pusę. Nutvėrė Stefaną už rankos, norėdama patraukti prie savęs. Bet Gabrielis suprato, kad Žiuljetė stoja jo pusėn. „Ir tu iš tikro manai, kad aš galėčiau taip pasielgti?“ Šis piktas klausimas rodė neryžtingumą. Bet ryžtingas žingsnis Gabrieliui rodėsi apsisprendimo žingsnis. Jis apkabino žmoną ir sūnų.

– Tepadeda mums Jėzus Kristus! Gal taip iš tikrųjų bus geriau.

Ramindamas save šiais žodžiais jis staiga pajuto paslaptingą siaubą, tarytum Išganytojas, į kurį jis kreipiasi, tą pat sekundę užtrenkė priešais Stefaną ir Žiuljetę duris. Ir nespėjęs jųdviejų kaip reikiant apkabinti, jis nuleido rankas, nusigręžė ir nuėjo šalin. Prie slenksčio dar kartą sustojo.

– Suprantama, Marisai, kelionei jūs galite pasiimti vieną iš mano arklių.

Maloni šypsena Gonzagos veide tapo dar ryškesnė.

– Su dėkingumu priimčiau jūsų pasiūlymą, jei neturėčiau kitų norų. Prašau jus, leiskite man dalytis jūsų gyvenimu ant Musa Dago. Su vaistininku Grikoru aš jau kalbėjau. Jis dėl manęs klausė kunigą Ter Haikazuną, ir tas neprieštaravo…

Bagratianas valandėlę svarstė.

– Tikiuosi, suprantate, kad paskui jums gali nepadėti nė puikiausias amerikietiškas pasas.

– Gyvenu čia jau taip seniai, kad man būtų nelengva jus visus palikti. Be to, turiu ir savo tikslą, juk esu žurnalistas. Tokia proga kaip ši reporteriui nedažnai pasitaiko.

Kažkas jo esybėje Gabrieliui nepatiko, netgi darė atgrasų įspūdį. Jis ieškojo argumentų, kuriais galėtų atmesti jaunojo žurnalisto reikalavimą.

– Klausimas tik tas, ar jūsų reportažai apskritai kada nors pasieks pasaulį.

Gonzaga atsakė ne vienam Gabrieliui, bet visiems, esantiems kambaryje:

– Ne kartą gyvenime teko įsitikinti, kad man neblogai sekasi numatyti ateitį. Šį kartą nuojauta man labai aiškiai sako, kad šis sumanymas jums pasiseks, Gabrieli Bagratianai. Tiesa, tai tik mano nuojauta. Bet aš ja pasitikiu.

Jo įtemptas aksominis žvilgsnis nužvelgė Hovsaną, paskui Iskuhi ir sustojo ant Žiuljetės veido. Atrodė, kad Gonzagos akys klausia ponią Bagratian, ar jo išvedžiojimai jai atrodo įtikinami.

Siamanto (1878–1915) – poetas, armėnų literatūros klasikas, turkų žvėriškai nužudytas.

Dvi dienas ir dvi naktis Gabrielis liko ant Damladžko. Pirmą vakarą pasiuntė Žiuljetei žinią, kad nelauktų jo grįžtančio. Daug priežasčių vertė jį likti ant kalno keteros. Damladžkas, nepaisant visų jo atšiaurių vietų, visada atrodęs idiliška alpinė ganykla, kokią Gabrielis pažinojo iš savo klajonių, o paskui jau strateginių iškylų, staiga pasirodė esąs kitoks. Jis pirmą kartą jam parodė savo tikrą, apnuogintą veidą. Viskas pasaulyje, ne tik žmogus, parodo savo tikrąjį veidą, kai iš jo ko nors reikalaujama. Taip buvo ir su Damladžku. Iš jo raukšlėtų, griežtų bruožų išnyko rojaus atspindys, vienatvės šypsena, liūliuojama šaltinių gurgėjimo. Bagratiano pasirinktas gynybos rajonas apėmė kelių kvadratinių kilometrų plotą. Šis plotas, išskyrus gana lygią Miesto daubą, buvo sunkiai įveikiamos aukštumos ir slėniai, kauburiai ir tarpekliai, aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn. Tai galėjai labai gerai pajusti, prireikus kelis kartus per dieną pasiekti įvairius taškus. Gabrielis nenorėjo gaišti laiko ir švaistyti jėgų nebūtiniems nusileidimams į slėnį. Tačiau jautė, kad kūnas gali ištverti kaip niekada daug. Jo kūnas irgi tik dabar, kai iš jo buvo reikalaujama daugiausiai, parodė, koks iš tikrųjų yra ir ką gali. Palyginti su dabartimi, kelios karo savaitės Balkanuose atrodė pilkos ir nuobodžios. Tada jie buvo tik nešvari žmonių masė, kažkokių gamtos jėgų varoma į mirtiną pavojų arba besiliejanti atgal, kad to pavojaus išvengtų. Pastaraisiais metais Gabrielis dažnai skųsdavosi tai širdies ritmo sutrikimais, tai skrandžio skausmais. Išlepinto kūno pojūčius lyg vėjas nupūtė būtinybės dvelksmas. Jis nejautė, kad turi širdį ar skrandį, jis nė nepastebėdavo, kad miega įsivyniojęs į antklodę tris valandas per parą ir to visiškai pakanka, kad nuo gabalo duonos ir dėžutės konservų jis visą dieną sotus. Nors apie tai galvojo nedaug, vis dėlto savo jėgos suvokimas pripildydavo Gabrielį laimės jausmo ir išdidumo. Tai išdidumas, užplūstantis mūsų kūną, kai į jį įsilieja dvasios jėga.

Svarbi buvo ir kita aplinkybė. Ant kalno jau apsigyveno didžioji dalis kovai tinkamų vyrų, be to, nedidelis būrys stiprių moterų ir govėda paauglių, kurie turėdavo nudirbti įvairius darbus. Visus kitus iš atsargumo paliko slėnyje. Ten turėjo ramiai tekėti kasdienis gyvenimas, nors tik dėl akių, kad per anksti nepasklistų žinia, jog kaimai ištuštėjo. Kaimų gyventojai turėjo kiekvieną naktį sutartą valandą gabenti į kalną daugybę atsargų. Ne viską galima sukrauti ant asilų. Pavyzdžiui, ilgas lentas ir rąstus iš tėvo Tovmasiano dirbtuvių turėjo ant pečių nešti jo pameistriai. Medis buvo skirtas statyti altorių, vyresnybės baraką ir ligoninę. Iš jaunesniųjų vadovų ant Damladžko kartu su Gabrieliu likdavo pastorius Aramas Tovmasianas ir mokytojai, o didžioji taryba, vadovaujama Ter Haikazuno, tvarkėsi slėnyje.

Tomis dienomis ant kalno jau buvo apsigyvenę apie penkis šimtus žmonių. Šis rinktinis kovos būrys turėjo ne tik dirbti iki išsekimo, bet ir neprarasti aistringos kovos dvasios, slypinčios krūtinėse. Kai nusiplūkę žmonės vakarais susėsdavo aplink laužą „Miesto dauboje“, pastorius Aramas savo kalbomis, menkai panašiomis į pamokslus, aiškindavo šios ginkluotos operacijos reikšmę; jis kalbėdavo apie Dievo duotą teisę ginti savo gyvybę, apie nesuvokiamą armėnų tautos kryžiaus kelią nuo seniausių laikų, apie šio drąsaus bandymo užkrečiamą pavyzdį, kuris gali paskatinti visą tautą priešintis ir galbūt išsigelbėti. Be to, jis išsamiai pasakojo apie tremtį, kurią matė ir apie kurią girdėjo iš kitų. Jo žodžiais tariant, tai būtų neišvengiama pražūtis penkiems tūkstančiams armėnų slėnio žmonių. Taip pat ryžtingai aiškino, kad nėra jokių abejonių, jog žygdarbis, kurį vykdyti jie visi čia susirinko, tikrai atneš pergalę ir laisvę. Kokia bus toji pergalė ir laisvė, jis nekalbėjo. Niekas to ir neklausė. Jaunus žmones įkvėpdavo ne tik didingų žodžių reikšmė, bet ir jų skambėjimas.

Kartais vietoj pastoriaus kalbėdavo Gabrielis. Priešingai negu Aramas Tovmasianas, jis vengė skambių žodžių ir visus ragino tuščiai neleisti nė sekundės, kuo taupiau valgyti iš bendrų maisto atsargų, kiekvieną širdies dūžį skirti norimam tikslui pasiekti. Jie turėtų prisiminti ne neišvengiamą nelaimę, o didžią gėdą, kurią turkų vyriausybė daro armėnų tautai.