Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Tuoj po vidurnakčio pasitarimas staiga nutrūko. Kaip tokiais atvejais dažnai atsitinka, niekas nepagalvojo apie tai, nuo ko priklauso visa jų ateitis. Penkiasdešimt Mauzerio šautuvų ir du šimtai penkiasdešimt karabinų tebegulėjo palaidoti kapų duobėse. Juos reikėjo tučtuojau iškasti ir kartu su amunicija dar šiąnakt užnešti ant Damladžko. Nors Gabrielis pasitikėjo Ali Nazifo žodžiais, vis dėlto galėjo atsitikti taip, kad per artimiausias dvidešimt keturias valandas naujai atvykstantys zaptijai puls į kaimus konfiskuoti ginklų. Labai skubėdama šešių vyrų grupė nuėjo į Johunoluko kapines, esančias už kaimo ribų prie kelio į Habibli – medžio drožėjų kaimą. Zakristijonas su žibintu ėjo pirmas, iš paskos sekė Ter Haikazunas su Čaušu Nurhanu ir Habibli kaimo kunigas. Eisenos pabaigoje žingsniavo du duobkasiai. Ginklų meistro Nurhano rūpesčiu šautuvai buvo palaidoti išmūrytuose rūsiuose. Sandariuose karstuose suguldyti į šiaudus, apvynioti skudurais, jie laukė garbingos savo prisikėlimo valandos. Čaušas Nurhanas prieš keturias savaites naktį fakelų šviesoje juos buvo apžiūrėjęs ir rado juos kuo geriausios būklės. Nė viena spyna nebuvo surūdijusi. Amunicija irgi nė kiek nepažeista. Šią naktį sunkios dėžės, iš viso penkiolika, visiems laikams paliks savo kapą. Tai buvo labai sunkus darbas. Kadangi rankų trūko, Ter Haikazunas irgi nusivilko vienuolišką drabužį ir ėmėsi krauti ginklų dėžes. Vėliau iš kaimų atvarė kelis stiprius gauruotus asilus, kol pagaliau paryčiais per miegančias Aziro ir Bitiaso vietoves Šiaurinės perėjos link pajudėjo Čaušo Nurhano vadovaujamas paslaptingas karavanas.

Valandą prieš saulėtekį Ter Haikazunas grįžo į didįjį Bagratianų vilos kambarį. Sodas atrodė kaip didelis mūšio laukas, pilnas išsitiesusių miegančių kūnų. Net ir Johunoluko žmonės nėjo namo. Kaip karvedys žengia per žuvusiųjų eiles, taip Ter Haikazunas lipo per nejudančius miego palaužtus žmones.

Atskirų komitetų nariai, genami Bagratiano energijos, jau buvo nuveikę nemažai darbų. Bendrais bruožais gyvenimo ir kovos sąlygos buvo nubrėžtos. Surašyti karinių dalinių vardai, apytikriai apskaičiuoti turimų maisto produktų kiekiai ir rūšys. Toliau buvo aptariama palapinių miestelio, ligoninės pašiūrės ir didžiojo barako valdžios susirinkimams statyba. Kai grįžo Ter Haikazunas, dar kartą susitiko didžioji taryba. Gabrielis trumpai išdėstė vyriausiajam vadui, ką jie buvo nusprendę. Aramo Tovmasiano padedamam, jam pavyko visus įtikinti savo idėjų teisingumu. Ter Haikazunas viską patvirtino pusiau primerktomis akimis ir į tolį nukreiptu žvilgsniu, lyg netikėdamas, kad naująjį gyvenimą galima apibrėžti nutarimais.

Žmonės buvo pervargę, žvakės baigė degti. Tačiau akyse atsispindėjo veikiau susijaudinimas, o ne nuovargis. Vos ėmė brėkšti nauja Viešpaties diena, visus apgobė didžiulė tyla. Vyrai žvelgė pro langus į švelnią šviesą, į aušros pumpurą, skleidžiantį vieną lapelį po kito. Akių vyzdžiai buvo keistai išsiplėtę. Ryto prieblandoje skendinčiame kambaryje nebuvo girdėti nė garso, išskyrus Avakiano ir bendruomenės raštininko pieštukų krebždėjimą. Jie užrašinėjo svarbiausius sprendimus. Kai lyg išlydytas auksas kambarį užliejo saulės šviesa, namų šeimininkas nutraukė svajingą tylą:

– Tikiuosi, kad šią naktį atlikome savo pareigą ir nieko neužmiršome…

– Ne! Vieną dalyką pamiršome, reikalingiausią!

Ter Haikazunas tardamas šiuos žodžius, liko sėdėti. Stiprus jo balsas sugrąžino tuos, kurie jau rengėsi išeiti. Kunigas pažvelgė į juos plačiai atmerktomis akimis. Pratarė pabrėždamas kiekvieną skiemenį:

– Altorių!

Tada ramiai ir dalykiškai paaiškino, kad naujosios gyvenvietės viduryje turi būti pastatytas didelis medinis altorius, šventa apeigų ir maldų vieta.

Penktą valandą – saulė buvo jau aukštai pakilusi – Gabrielis įėjo į Žiuljetės kambarį viršutiniame aukšte. Čia jis rado susirinkusius nemažai žmonių, kartu su ponia Bagratian budėjusių visą naktį. Stefanas, nepaisydamas motinos prašymų ir įsakymų, irgi nėjo į lovą. Dabar jis gulėjo ant sofos ir miegojo. Žiuljetė buvo jį užklojusi. Stovėjo pasirėmusi į palangę, atsukusi visiems nugarą. Kiekvienas esantis šiame šviesiame kambaryje darė įspūdį, lyg būtų visai vienas. Iskuhi nejudėdama sėdėjo šalia miegančio berniuko. Hovsana, pastoriaus Tovmasiano žmona, paryčiais baimės genama atėjusi į Bagratianų namus, sėdėjo minkštakrėslyje ir žvelgė kažkur į tolumą. Močiutė Antaram, regis, mažiausiai pavargusi po neramios nakties, prie atvirų durų klausėsi, kas kalbama pasitarime. Kambaryje buvo ir vienas vyras – ponas Gonzaga Marisas visą ilgą naktį sėdėjo moterų draugijoje. Nors šiuo metu niekas nekreipė į jį dėmesio, jis atrodė vienintelis žmogus, kuris nebuvo vienas su savimi. Rūpestingai perskirti plaukai blizgėjo, tarytum nepaliesti nei naktinio budėjimo, nei neramių įvykių. Atidus, netgi įtemptas aksominis žvilgsnis po buku kampu susiduriančiais antakiais nukrypdavo čia į vieną moterį, čia į kitą. Atrodė, kad jis nori pablyškusiuose veiduose perskaityti kiekvieną norą ir tuoj riteriškai jį įvykdyti.

Gabrielis žengė porą žingsnių Žiuljetės link, paskui sustojo ir pažvelgė į Gonzagą.

– Ar tiesa, kad jūs turite Amerikos pasą?

Linksma, kiek niekinama šypsena perbėgo jaunojo graiko lūpomis.

– Norite pamatyti mano pasą, pone? Gal ir žurnalisto pažymėjimą?

Ilgais, vangiais pirštais jis siekė dokumentų vidinėje švarko kišenėje. Gabrielis to jau nebematė. Jis paėmė Žiuljetę už rankos. Toji ranka buvo ne tik šalta, ji buvo lyg mirusi ar apsimetusi negyva. Juo išraiškingesnės atrodė akys. Jose buvo suartėjimas ir nuotolis, potvynis ir atoslūgis kaip visada, kai tarp jų kildavo konfliktas. Jos šnervės išsiplėtė – Gabrieliui gerai žinomas pasipriešinimo ženklas. Pirmą kartą per pastarąsias dvidešimt keturias valandas ant jo kaip debesis nusileido nuovargis. Jis susvyravo. Viduje viskas atrodė tuščia ir gūdu. Juodu tiriamai žvelgė vienas į kitą, tas vyras ir toji moteris. Kur buvo Gabrielio žmona? Jis vis dar jautė jos ranką savojoje kaip daiktą, nulietą iš šalto porceliano, bet ji pasitraukė. Kiek dienų reikėtų eiti, kiek plaukti laivu? Ir ne tik ji kas sekundę tolo nuo jo begaliniais atstumais, lygiai taip pat ir jis tolo nuo jos. Jį irgi kažkas greitai nešė tolyn. Šalia buvo Žiuljetės kūnas, didelis ir gražus, toks artimas, toks savitas. Tūkstančius kartų Gabrielis buvo jį apkabinęs. Kiekviena šio kūno vieta turėjo prisiminti jo bučinius: ilgas kaklas, pečiai, krūtinė, šlaunys ir keliai, net kojų pirštai. Šis kūnas nešiojo Stefaną, kentėjo, kad pratęstų Bagratianų giminę. O dabar? Jis nesugebėjo jo atpažinti. Iš atminties dingo jos nuogo kūno vaizdas. Tarytum būtų pamiršęs savo vardą. Negana to, kad čia stovi ponia prancūzė, su kuria kadaise gyventas bendras gyvenimas. Ši ponia yra jo priešininkė, ji palaiko priešingą partiją, yra tų pusėje, kurie nori išnaikinti armėnų tautą, nors pati yra armėno motina. Gabrielis pajuto, kaip jo gerklėje kyla kažkoks didelis, apvalus gumulas, iš pradžių nesuprato, kas tai. Tik paskutinę akimirką nurijo šį gumulą ir sudejavo.

– Ne… Žiuljete… Tai neįmanoma…

Ji klastingai pakreipė galvą.

– Kas neįmanoma?.. Ką nori pasakyti?

Jis pažvelgė pro langą į ryto spalvų žaismą, bet negalėjo nieko atskirti. Kadangi taip ilgai turėjo kalbėti armėniškai, prancūzų kalba tarytum įsižeidusi pasitraukė iš jo sąmonės. Jis ėmė mikčioti, kalbėti su nepaprastai aštriu akcentu, nuo kurio Žiuljetė dar labiau sustingo.