Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Man atrodo… Tu turi teisę… Man atrodo… Tavęs nereikėtų į visa tai įtraukti… Kaip tu gali?.. Prisimink aną mūsų pokalbį. Aš negalėsiu to pakęsti… Tu turi išvažiuoti. Tu ir Stefanas.

Atrodė, kad ji stengiasi pasverti kiekvieną žodį.

– Aš labai gerai prisimenu tą pokalbį. Kad ir kaip baisu, turiu dalytis su jumis jūsų likimu. Tada aš taip ir pasakiau.

Ji niekada nebuvo kalbėjusi tokiais žodžiais, bet tai nesvarbu. Ji metė priekaištingą žvilgsnį į Iskuhi ir Hovsaną, tarytum jos būtų kaltos, kad ji pakliuvo į spąstus. Gabrielis porą kartų pasitrynė akis ir vėl tapo vadovu kaip ir praeitą naktį.

– Tau ir Stefanui yra viena išeitis… Nelengva, rizikinga… Juk tu labai stiprios valios, Žiuljete.

Jos akys įgavo aštrią, atsargią išraišką. Taip žvelgia sunerimę žvėrys, kai atsiranda galimybė ilgu šuoliu šokti į laisvę aplenkiant kelią pastojusį žmogų ar kokią kitą kliūtį. Matyt, dabar visi Žiuljetės instinktai susikaupė šuoliui. Bet vos Gabrielis prakalbo, jos veide, įsitempusiame nuo laukimo, vėl pasirodė netikrumas, nuoskauda, pyktis.

– Gonzaga Marisas šiandien ar rytoj iš mūsų išvažiuos, – pasakė Bagratianas vadovo tonu, nepakenčiančiu prieštaravimo. – Jis turi Amerikos pasą, o tai šiomis aplinkybėmis yra didžiulė laimė. Tikiuosi, neatsisakysite, Marisai, nugabenti mano žmoną ir Stefaną į saugią vietą. Galėsite pasiimti medžioklės vežimą. Dabar vasara, slėnio keliai, šiaip ar taip, išvažiuojami. Be to, duosime jums atsarginius ratus ir keturis arklius. Kristaforas važiuos su jumis, sėdės šalia vežiko. Tegul ir jie išsigelbsti padėdami jums. Per Sandaraną ir El Magarą iki Arso maždaug penkios ar šešios valandos kelio, turint galvoje, kad didesnę kelio dalį turėsite važiuoti žingine. Penkiolika angliškų mylių pajūriu nuo Arso iki Aleksandretės – tai menkniekis, nes smėlėtu krantu galėsite lėkti šuoliais. Arse tikriausiai stovi nedidelis karinis dalinys. Marisui nebus sunku įbauginti onbašį savo amerikietišku pasu…

Atėjo valdytojas Kristaforas, norėdamas sužinoti, kokie bus šeimininko nurodymai. Gabrielis kreipėsi į jį tiesiai:

– Kristaforai, ar įmanoma su vežimu per dešimt valandų nuvažiuoti per Arsą į Aleksandretę?

Valdytojas nustebęs išvertė akis.

– Tai priklausys nuo turkų, efendi.

Bagratiano balsas pasidarė dar griežtesnis:

– Aš ne to klausiu, Kristaforai. Aš klausiu: ar galėsi pristatyti chanum, mano sūnų ir šį poną amerikietį į Aleksandretę?

Nors valdytojui buvo tik apie keturiasdešimt, jis atrodė kaip senas žmogus. Kakta suprakaitavo. Buvo neaišku, ar jį taip sujaudino pavojaus baimė, ar netikėta galimybė išsigelbėti pačiam. Jo žvilgsnis nukrypdavo čia į Bagratianą, čia į Gonzagą. Staiga jo veide šmėkštelėjo nepaprasto džiaugsmo išraiška, bet greitai vėl užgeso, gal iš pagarbos, gal kad neišsiduotų.

– Aš nepabijosiu, efendi! Jei ponas turi pasą, zaptijai mums nieko nepadarys.

Po šių žodžių Gabrielis pasiuntė Kristaforą į virtuvę visiems paruošti gausių pusryčių. Tada toliau aiškino Marisui jo uždavinį. Deja, Aleksandretėje nesą Amerikos konsulo, yra tik Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos vicekonsulai. Jis jau seniai pasidomėjęs šiais žmonėmis. Vokiečio pavardė Hofmanas, austro – Belfantė, abu esą geraširdžiai europiečiai komersantai, iš jų galima tikėtis pagalbos. Bet kadangi jie, šiaip ar taip, Turkijos sąjungininkai, reikia būti labai atsargiems.

– Jums teks sugalvoti kokią nors istoriją. Žiuljetė tegul būna Šveicarijos pilietė, kelionės metu per kažkokį nelaimingą atsitikimą praradusi pasą. Vicekonsulai iš vietos komendanto turi gauti dokumentus kelionei traukiniu. Artimiausiomis dienomis bus atidarytas ruožas į Toprak Kalė. Hofmanas ir Belfantė, aišku, žinos, ar komendantas lengvai paperkamas. Tada viskas būtų gerai!

Visas šias pabėgimo galimybes Gabrielis bemiegėmis naktimis šimtus kartų svarstė, atmesdavo, keisdavo ir vėl grįždavo prie senųjų. Buvo keletas variantų, vienas – važiuoti Alepo kryptimi, kitas Beiruto link. Tačiau iš jo kapotų sakinių galėjai suprasti, kad visa tai jis sugalvojo tik dabar. Žiuljetė spoksojo į jį lyg nesuvokdama nė vieno žodžio.

– Turėsite išgalvoti gerą istoriją, Marisai! Jie taip lengvai nepatikės nelaimingu atsitikimu, kad ji pametė pasą. Bet ne tai svarbiausia. Žiuljete… Svarbiausia, kad jie patikės, jog tu neabejotina europietė, jog tu nepriklausai mūsų tautai. Tai ir bus išsigelbėjimas. Tave palaikys nuotykių ieškotoja, blogiausiu atveju politine agente. Tokie pavojai neišvengiami. Dėl to gali sulaukti nemalonumų, gal net kentėti… Tačiau šios kančios yra niekis, palyginti su mūsiškėmis. Nuolat turi neišleisti iš akių savo didžiojo tikslo: „Šalin iš čia! Toliau nuo tų prakeiktųjų, tarp kurių aš, niekuo dėta, pakliuvau!“

Garsiai tardamas šiuos žodžius Gabrielis kiek atsipalaidavo. Žiuljetė atsilošė atgal, šiuo nevalingu judesiu tarytum parodydama, kad pasirengusi vykdyti savo vyro reikalavimą. Gonzaga Marisas tyliai žengtelėjo prie jųdviejų. Galbūt norėjo parodyti, jog yra pasirengęs, bet nenori skubinti sprendimų. Visi kiti buvo sustingę lyg lavonai, suprato, kad tapo nepageidaujamais liudytojais. Gabrielis greitai susitvardė.

– Tiesa, dabar važinėja daugiausia kariškiai. Kiekviename kelio tarpsnyje turėsite papirkinėti geležinkelio karininkus. Tai daugiausia seni žmonės, jie gyvena pagal senas taisykles ir su Itihadu nieko bendra neturi. Jei pateksite į traukinį, bus jau daug laimėta. Sunkumų, žinoma, gali atsirasti. Bet sulig kiekviena mylia arčiau Stambulo jūsų padėtis bus geresnė. O į Stambulą jūs pateksite, net jeigu tai truktų ir kelias savaites. Ten, Žiuljete, nedelsdama eik pas poną Morgentau. Juk prisimeni jį… Amerikos pasiuntinys…

Gabrielis ištraukė iš kišenės iškilmingai užantspauduotą laišką. Šį laišką, savo testamentą, jis buvo parengęs prieš kelias savaites, nors Žiuljetė apie jį nežinojo. Nieko nesakydamas ištiesė laišką jai. Bet ji atitraukė rankas ir paslėpė už nugaros. Gabrielis lengvu galvos judesiu parodė į Musa Dagą, kuris tarytum tirpo ryto saulės spinduliuose.

– Aš turiu keltis ten… Prasideda darbas. Manau, kad šį vakarą negrįšiu namo.

Ištiesta ranka su antspauduotu laišku nusviro. Kas čia per ašaros? Kodėl Žiuljetė jų netramdo? Ar ji verkia dėl savęs? Dėl manęs? Ar tai atsisveikinimas? Jis jautė jos kančią, bet pačios nepažino. Prabėgomis žvilgtelėjo į kitus nebylius žiūrovus, kurie stengėsi tyliau kvėpuoti, kad nesutrukdytų atomazgos. Gabrielis ilgėjosi Žiuljetės, kuri stovėjo vos per žingsnį nuo jo. Jis kalbėjo aiškiai ir įtaigiai lyg telefonu skambindamas į svetimą kraštą ir kalbėdamas su mylima būtybe:

– Žinojau, kad tai ateis, Žiuljete… Bet nežinojau, kad tai bus taip… tarp mūsų.

Jos atsakymas atėjo iš tamsos, iš gilumos, piktas, kūkčiojimo nepertraukiamas:

– Ir tu iš tikro manai, kad aš galėčiau taip pasielgti?

Niekas nežinojo, prieš kiek laiko pabudo Stefanas ir ką jis išgirdo iš tėvų pokalbio. Iskuhi pašoko išsigandusi. Žiuljetė kartais stebėdavosi, koks gilus ir trapus jausmas jungia tėvą ir berniuką. Stefanas, šiaip jau triukšmingas ir aistringas, Gabrielio akivaizdoje dažniausiai tylėdavo. Gabrielis su Stefanu elgėsi stebėtinai santūriai, rimtai, daug nekalbėdamas. Ilgas gyvenimas Europoje abiejų Bagratianų sielose kiek prislopino azijietišką prigimtį, bet jos neišdildė. (Septyniuose kaimuose sūnūs, kad ir kokio amžiaus būtų, rytą ir vakare bučiuodavo tėvui ranką. Buvo ir tokių šeimų, griežtai besilaikančių senovės papročių, kai valgio metu tėvui patarnaudavo ne moterys, o vyriausias sūnus. Ir atvirkščiai, tėvas taip pat gerbdavo vyriausiąjį sūnų, būdavo jam švelnus ir griežtas, kaip reikalavo seni papročiai, juk abu matydavo vienas kitame gretimas pakopas neįžvelgiamuose amžinybės laiptuose.) Gabrielio ir Stefano santykiuose nebuvo tokių iš seno susiklosčiusių formų, jie reiškėsi santūrumu, kuris juodu ir rišo, ir skyrė. Ne kitokie buvo ir Gabrielio santykiai su savo tėvu. Būdamas su juo visada jausdavo tą šventiškai santūrią nuotaiką, bet niekada neišdrįsdavo tarti meilų žodį ar apkabinti. Todėl juo labiau Gabrielį sukrėtė sūnaus šauksmas, kai šis suprato, kad jiems gresia išsiskyrimas. Jis nusimetė antklodę, pribėgo prie tėvo ir tvirtai įsikibo.