Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Jei mums bent vieną kartą pavyks atmušti turkus nuo kalno, mes ne tik atkeršysime už šią gėdą, bet pažeminsime juos ir paniekinsime jų garbę. Nes mes esame silpni, o jie stiprūs. Mus jie pašiepdami vadina prekiautojais, o save laiko išdidžia karių tauta. Jei mes juos bent vieną kartą sumušime, sugriausime jų puikybę, kad jie niekada nuo to neatsigaus.

Kad ir ką Gabrielis ir Aramas galvojo iš tikrųjų, jie visą laiką įtikinėjo žmones, kad pasipriešinimas baigsis garbinga pergale, nuolat kaldami į imlias jaunuolių sielas fanatišką tikėjimą skatino – tai buvo ne mažiau svarbu – fanatišką drausmę. Apie savo organizacinius sugebėjimus Gabrielis įtarė taip pat mažai kaip ir apie tai, kad turi geležinę sveikatą. Jo ligšioliniame pasaulyje „praktiniai polinkiai“ reiškė lėkštą ir savanaudišką mąstyseną. Su pasididžiavimu jis visada priskirdavo save prie nepraktiškųjų. Bet dabar, per šį išankstinį pasirengimą, jam pavyko jau pirmosiomis valandomis protingai paskirstyti pajėgas, tvirtus atraminius postus, prie kurių galės lengvai prisijungti iš slėnio ateisiantys žmonės. Jis sudarė tris pagrindines grupes: pirmasis ešelonas, didelis rezervas ir jaunimo nuo trylikos iki penkiolikos metų dalinys, kurį panaudoti galima tik didžiausios bėdos atveju, jei netektys būtų labai didelės ar frontas pralaužtas, o šiaip jie turėjo žvalgyti aplinką, bėgioti su pranešimais, būti pasiuntinukais. Iš viso pirmąją liniją sudarė aštuoni šimtai šešiasdešimt vyrų. Tai vyrai nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų, išskyrus ligonius, netinkamus karo tarnybai, ir kai kuriuos amatininkus, reikalingus užnugaryje. Į rezervą buvo paskirti ne tik likę senyvi, dar sugebantys dirbti vyrai, bet ir nemažas skaičius moterų bei mergaičių, taigi šią dalį sudarė nuo tūkstančio iki tūkstančio šimto asmenų. Trečioji gynybos grandis – jaunimo žvalgybos būrys, savotiška Damladžko kavalerija, kuriai priklausė daugiau kaip trys šimtai berniukų. Antrosios dienos rytą Gabrielis pasiuntė savo adjutantą Avakianą žemyn į vilą atvesti Stefano. Jis nebuvo tikras, kad Žiuljetė jį taip lengvai išleis. Bet studentas sugrįžo su berniuku, spinduliuojančiu iš laimės, o tėvas nelaukdamas prijungė jį prie jaunimo dalinio. Iš aštuonių šimtų šešiasdešimties pagrindinio dalinio vyrų, žinoma, tik tris šimtus buvo galima apginkluoti turimais kariniais šautuvais. Didžioji dalis turėjo tenkintis medžiokliniais šautuvais ir egzotiškai atrodančiais šaunamaisiais ginklais, kurių buvo galima rasti beveik kiekvienuose namuose. Gabrielis liepė išdalyti vyrams visus bent kiek tinkamus ginklus iš savo brolio namų arsenalo. Laimė, dauguma vyrų, ne tik tie, kurie buvo tarnavę turkų armijoje, mokėjo elgtis su ginklais. Nepaisant viso to, pagrindinės grupės ginkluotė atrodė varganai. Keturios reguliariosios armijos pėstininkų kuopos net ir be kulkosvaidžio būtų už juos pranašesnės. Žinoma, pagrindinė kovotojų dalis nebuvo netvarkinga masė, pagal Gabrielio planą ją suskirstė į pastovius dalinius po dešimt vyrų, nedideles draugoves, kurios galėjo savarankiškai judėti ir įsijungti į kovą. Skirstydamas atsižvelgė ir į tai, kad kiekviena tokia draugovė būtų sudaryta iš to pat kaimo žmonių, net giminaičių, ir būtų kiek galima vieningesnė. Sunkiau sekėsi paskirti vadus. Vienas iš dešimties vyrų turėjo vadovauti padaliniui, reikėjo vadų ir stambesniems daliniams. Bagratianas paskyrė vadus iš įvairaus amžiaus žmonių, kurie buvo tarnavę armijoje. Neįkainojamasis Čaušas Nurhanas ėjo armijos generolo, ginklininko, statybų inžinieriaus ir pratybų meistro pareigas vienu metu. Ištempti jo pilkų šiurkščių ūsų galiukai virpėjo, didelis įdegusio kaklo Adomo obuolys judėjo čia aukštyn, čia žemyn. Galėjai pamanyti, kad Nurhanas tiesiog dėkingas turkams už tremtį, taip aistringai, su tokiu uolumu jis puolė į išsiilgtą karinę veiklą. Ilgas valandas vadovaudavo pratyboms su tais, kas tuo metu buvo laisvas nuo kitų darbų. Užsispyręs stengėsi per keletą dienų išmokyti protingus ir nuovokius armėnus turkų karinių nuostatų, kurių šiaip reikia mokytis ne vienerius metus. Iš esmės apsiribojo kautynėmis vyras prieš vyrą, linijos išskleidimu, komandomis „kilk“ ir „gulk“, priedangos paieška, greitu įsikasimu, vietovės reljefo panaudojimu ir puolimu. Jam labai nepatiko, kad Bagratianas uždraudė šaudymo pratybas, aišku, ne vien taupydamas šaudmenis. Nepaisydamas garbaus amžiaus Nurhanas lakstė nuo vieno treniruojamo dalinio prie kito, mokė dešimtinių vadus, rėkė ir keikėsi bjauriausiais turkų kareivinių keiksmais. Apsiginklavęs iki dantų kardu, pistoletu, šautuvu ir šovinine, jis dar buvo užsikabinęs iš turkų pasisavintą kornetą ir kimiais, trūkčiojančiais signalais drąsino savo karius. Bagratianas supykęs turėjo bėgti nuo Šiaurinės perėjos iki pratybų aikštės ir griežtai uždraudė beprotišką pypčiojimą. Juk nebuvo reikalo taip garsiai pranešti zaptijams ir musulmonų kaimų gyventojams apie manevrus, vykstančius ant Musa Dago.

Pirmąjį rytą prie kovotojų prisijungė ant Musa Dago slapstęsi dezertyrai. Per dvi dienas jų pasirodė dar daugiau, iš viso šešiasdešimt vyrų, nes Nurhano kornetas, regis, priviliojo ir besislapsčiusius ant gretimų kalnų – Ahmer Dago ir nuogų Džebel Akros viršūnių. Nors visi buvo gerai ginkluoti, Gabrielis nelabai džiaugėsi tokiu armijos papildymu. Tarp šių pasigailėjimo vertų žmonių, žinoma, buvo ne tik paprastų dezertyrų, iškankintų, laisvės trokštančių ar bailių kareivių, bet ir įtartinų tipų, bijančių greičiau ne karinio, o kriminalinio teismo. Vienu žodžiu, čia netrūko avantiūristų, išdidžiai pasiskelbusių dezertyrais, o iš tikrųjų plėšikų, pabėgusių ne iš Antakijos, Aleksandretės ir Alepo kareivinių, greičiau iš kalėjimo. Išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra tie šešiasdešimt naujokų, buvo labai sunku, kadangi jie visi atrodė vienodi: klastingi, įbauginti, nuskurę. Kalnų klajūnams tai nieko neįprasta, juk jie dieną ir naktį turėjo saugotis žandarų ir tik antrą ar trečią valandą nakties išdrįsdavo nusileisti į kaimus paprašyti duonos kriaukšlės iš savo išsigandusių tautiečių.

Ant išdžiūvusių kaulų – kūnais tai vargu ar galima pavadinti – dezertyrai vilkėjo smėlio spalvos karinių uniformų skarmalus. Per utėlėtus plaukus ir barzdų šerius buvo galima įžvelgti veidus, parudavusius nuo saulės ir purvo. Iš jų armėniškų akių žvelgė ne tik didelė visuotinė kančia, bet ir dar kažkas ypatinga – piktas įniršis tamsoje besislepiančių sielų, kurios pamažu grimzta į gyvulišką būtį. Jie atrodė visiškai išstumti iš žmonių bendruomenės. Tik dezertyrui Sarkisui Kilikianui bent išoriškai šis apibūdinimas netiko, nors jis iš saugios žmonių bendruomenės buvo išstumtas negailestingiau negu visi kiti. Gabrielis iš pirmo žvilgsnio suprato, kad Sarkisas ir buvo anas naktinis vaiduoklis prie Trijų palapinių aikštės. Nelengva buvo nuspręsti, kaip padalyti tuos šešiasdešimt nemalonių sąjungininkų į dešimtines, kad nesužlugtų dar tik besiformuojanti disciplina. Kol kas visus, nepaisydamas nuostabos jų veiduose, paskyrė Čaušui Nurhanui ir jo geležinei rankai. Čia jie vien už maistą ir gėrimą turėjo kentėti tą pat prakaitą varantį karinį muštrą, nuo kurio buvo pabėgę.

Tačiau svarbiausias uždavinys šiomis darbų kupinomis dienomis buvo ne Nurhano pratybos, o gynybinių pozicijų statyba ir tvirtinimas. Mėlynos ir rudos linijos, kurias Gabrielis nubraižė Avakiano žemėlapiuose, dabar turėjo tapti konkrečiais dalykais. Kadangi Damladžke kol kas buvo daugiau darbo rankų negu kastuvų, kablių ir laužtuvų, darbai vyko dviem pamainomis. Tikroji darbo armija pagal Bagratiano planus buvo rezervas, anie tūkstantis šimtas žmonių, kurie tik kovos metu turėjo būti savo postuose, o šiaip privalėjo dirbti stovykloje reikalingus darbus ir rūpintis buitimi. Bet žmonės, priklausantys rezervui, dar tebebuvo slėnio kaimuose.