Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Irina Voroncova labai apsidžiaugė pastebėjusi, kad Kilikianas, žengdamas gėrio keliu, daro neįtikėtiną pažangą. Pamokos su šiuo nekalbiu Liuciferiu, regis, ir jai suteikdavo daugiau dvasios šviesos. Naktimis ji dažnai sapnuodavo katekizmo klausimus ir atsakymus. Suprantama, gerą mokinį reikėjo paskatinti. Kunigaikštytė išrūpino jam vis daugiau laisvių. Prasidėjo tuo, kad jam nuėmė grandines, o baigėsi apgyvendinimu ne kalėjime, o mažame apleistų kareivinių kambarėlyje. Gaila, šia privilegija jis naudojosi neilgai. Trečią dieną po perkėlimo jis dingo, praturtindamas kunigaikštytės Voroncovos kartų patyrimą, kaip vis dėlto sunku grumtis su nelabuoju.

Kur galima bėgti iš rusiškosios Kaukazo dalies? Kur kitur, jei ne į turkiškąją pusę! Po mėnesio Sarkisas suprato, kad pasielgė kaip tikras beprotis ir rojų išmainė į pragarą. Kai išbadėjęs vyras Erzerume ėmė klausinėti darbo, policininkai nutempė jį į areštinę. Kadangi jis nebuvo laiku patikrintas komisijos ir nesumokėjęs atleidimo nuo armijos mokesčio, jį teisė supaprastintu ir trumpesniu būdu kaip pabėgėlį ir skyrė trejus metus kalėti griežto režimo kalėjime. Taigi vos pabėgęs iš rusų katorgos jis pakliuvo į svetingą turkiškąją. Erzerumo kalėjime likimų skulptorius suteikė šiai būtybei galutinį pavidalą. Atsirado tas paslaptingas abejingumas, kurį Gabrielis pastebėjo dar tada, kai susidūrė su nakties vaiduokliu, abejingumas, kurio šis žodis neišreiškia iki galo, paliesdamas tik paviršių.

Sarkisas išėjo iš kalėjimo likus keliems mėnesiams iki Didžiojo karo pradžios. Nors komisijos gydytojas nustatė, kad jis netinkamas karo tarnybai, Kilikianą tučtuojau pasiuntė į Erzerumo pėstininkų pulką. Čia jo būtis bent šiek tiek buvo panaši į žmonių gyvenimą. Paaiškėjo, kad jo suvargęs kūnas slepia neįveikiamą jėgą ir atsparumą. Kareivio dalia, nepaisant visų suvaržymų, regis, neblogai atitiko Sarkiso Kilikiano prigimtį. Pirmąją karo žiemą jo pulkas dalyvavo garsiajame Envero Pašos žygyje, kuriame švelnusis karo dievukas ne tik prarado visą armijos korpusą, bet ir su savo štabu vos nepakliuvo į rusų nelaisvę. Dalinys, pridengęs štabo atsitraukimą ir išgelbėjęs Envero laisvę bei gyvybę, buvo sudarytas beveik iš vienų armėnų, o vienas armėnas ant savo nugaros išnešė generalisimą iš fronto ruožo. (Kai Šatachianas pasakojo, kad Sarkisas tarnavo kaip tik tame dalinyje, Gabrielis, įtardamas, kad mokytojas išsigalvoja legendas, atidžiai žvilgtelėjo į Čaušą Nurhaną. Nurhanas rimtai ir santūriai linktelėjo galva.) Nepaisant to, ar Kilikianas iš tikrųjų kovojo tarp šių narsuolių, ar ne, išgelbėtasis Enveras nedelsdamas padėkojo visai armėnų tautai. Vos užgijo kareivio Sarkiso nušalimai, vos jis pakeitė savo guolį ant akmeninių ligoninės grindų plokščių į guolį ant akmeninių kareivinės grindų, buvo paskelbtas gynybos ministro įsakymas, kuris visus armėnus gėdingai išstūmė iš jų dalinių, iš jų buvo atimti ginklai, o armėnai pažeminti tapo inšaat taburi – niekinamais darbo batalionais. Juos iškrapštė iš visų užkampių, atėmė šautuvus ir netvarkingais būriais ginė į pietryčius, į kalvotas Urfos apylinkes. Ten jie, alkani, nuolat gąsdinami, kad bus sumušti lazdomis, turėjo vilkti akmenis plentui, tiesiamam Alepo kryptimi. Atskiru įsakymu jiems uždraudė prisidengti pečius nuo aštrių akmenų, nors jau pirmosiomis darbo valandomis labai karštą dieną pečius ir sprandus akmenys nutrindavo iki kraujo. Visi dejavo ir vaitojo, tik Sarkisas Kilikianas tyliai tapnojo nuo akmens skaldyklos iki plento, nuo plento iki akmens skaldyklos, lyg jo kūnas būtų seniai pamiršęs, kas yra skausmas.

Vieną dieną kapitonas įsakė visiems inšaat taburi daliniams išsirikiuoti. Tarp jų atsitiktinai ar už bausmę dirbo ir keletas musulmonų. Jie buvo iš rikiuotės išvesti. Beginklis armėnų būrys, vedamas dviejų karininkų, apie valandą laiko žygiavo tolyn nuo savo kareivinių iki gražaus, kalvų apsupto slėnio „Tai Čarmelikas, jo nuostabios kalvos“, – uždainavo nieko pikta neįtariantis iš šių vietų kilęs jaunuolis. Jis labai džiaugėsi, kad šiandien pasitaikė laisva diena. Tačiau keista, švelniose slėnio pievose juos sutiko ne tik čiobreliai ir rozmarinai, orchidėjos, mėtos ir melisos, bet ir ginkluota kareivių kuopa. Armėnai nieko neįtarė. Jie nieko neįtarė ir tada, kai liepė išsirikiuoti ilga grandine prie kalvos šlaito. Tada be jokio įspėjimo pasipylė šūviai dešiniajame sparne. Pasigirdo šūksniai, ne tiek mirties baimės šūksniai, kiek begalinės nuostabos. (Čia viena moteris nutraukė Šatachiano pasakojimą: „Ar Dievas ir jo angelai kada nors pamirš tuos riksmus?“ Ir negalėdama susivaldyti graudžiai pravirko.) Sarkisas Kilikianas nesutriko ir puolė ant žemės. Kulkos švilpė virš jo galvos. Jis antrą kartą išvengė mirties nuo turko rankos. Gulėjo po lavonais ir mirtinai sužeistais laukdamas, kol sutems. Bet dar gerokai prieš sutemas gėlėtas Envero nacionalinės politikos egzekucijų laukas sulaukė naujų svečių. Lavonų plėšikai iš aplinkinių kaimų stengėsi pasiglemžti valstybinį turtą, kurį vilkėjo ir avėjo „nubaustieji“. Ypač jiems rūpėjo tvirti kareiviški batai. Dirbdami šį sunkų darbą jie krenkšėdami niūniavo vieną iš tų dainų, kurios atsirado deportacijos laikais. Ji prasidėjo tokiais išraiškingais žodžiais: „ Kessé, kessé siuriur jarlara! – Žudyk, žudyk, tik taip juos išnaikinsi!“

Atėjo eilė ir Kilikiano batams. Jis kiek galėdamas įtempė raumenis, apsimesdamas sustingusiu lavonu. Plėšikai įnirtę tampė ir draskė jį už kojų, nedaug trūko ir būtų nukirtę jas kirviu, kad tik numautų batus. Bet pagaliau ir šie malonūs klientai išsiskirstė traukdami kitą dainelę: „ Hep gitdi, hep bitdi! – Visus šalin, visiems galas!“ Tą naktį prasidėjo neregėtos Sarkiso Kilikiano klajonės. Dienas jis leisdavo nuošaliose vietose toli nuo žmonių, naktimis nežinomais takais ėjo per stepes ir pelkes. Maitinosi niekuo, tai yra tuo, kas auga iš žemės. Tik retkarčiais tamsoje ryždavosi įeiti į kaimą ir pasibelsti į armėno duris. Iš tikrųjų paaiškėjo, kad Sarkisas turi velnišką kūną su antžmogiška jėga. Oda aptraukti kaulai nenumirė kelionėje, pirmosiomis balandžio dienomis jis priėjo Diort Jolą, savo buvusią gimtinę. Nepaisydamas pavojų Kilikianas įėjo į savo tėvo namus, iš kurių jį prieš dvidešimt metų išvedė verkiantys kaimynai.

Namai liko ištikimi jo tėvo amatui; juose gyveno laikrodininkas ir auksakalys. Iš dirbtuvės sklido dildės gergždimas ir mažo plaktukėlio kalenimas. Sarkisas įžengė vidun. Persigandęs laikrodininkas norėjo jį išvaryti, bet Sarkisas ištarė savo pavardę. Tada šeimininkas, pasitaręs su šeima, leido bėgliui atsigulti didžiajame kambaryje, kur kadaise įvyko baisūs dalykai. Ir po dvidešimties metų ant sienų matėsi kulkų pėdsakai. Kilikianas slapstėsi savo namuose dvi dienas. Tuo metu laikrodininkas parūpino jam šautuvą ir amunicijos. Paklaustas, ko jam dar reikėtų, jis paprašė skustuvo ir sutemus išėjo. Po dviejų dienų Gomaidano kaime sutiko du dezertyrus, kurie, vaidindami vėtytus ir mėtytus gudročius, patarė, kad saugiausia būtų apsistoti ant Musa Dago.

Tokia buvo „ruso“ Sarkiso Kilikiano istorija, tokią ją įsiminė jautrus ir imlus Gabrielio Bagratiano protas iš mokytojo Šatachiano pasakojimo, iš pritariamo Čaušo Nurhano tylėjimo, iš kitų klausytojų pastabų ir intarpų. Vakarų pasaulio žmogus buvo sukrėstas ir pajuto pagarbą tokiai likimo naštai ir jėgai, kuri nepalūžo nuo šios naštos. Kartu su pagarba pajuto ir pasibaisėjimą bei norą kiek galima rečiau susitikti su šia kalėjimų ir kareivinių auka. Naktį po ilgo pasitarimo su Čaušu Nurhanu Bagratianas nutarė paskirti „rusą“ ir kitus dezertyrus saugoti Pietų bastiono. Tai buvo saugiausias visos gynybos taškas, be to, toliausiai nuo stovyklos.