Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Gabrielio Bagratiano apskaičiavimais, priešas galėjo pulti Damladžką trylikoje vietų. Atviriausia ir prieinamiausia buvo šiaurėje, kur nedidelė įduba, vadinama Šiaurine perėja, skiria kalną nuo kitų Musa Dago atšakų, nusidriekusių į Beilano pusę. Antra, nors ir mažiau pavojinga vieta buvo platus Ąžuolų tarpeklio galas virš Johunoluko. Panašios, nors ir ne tokios pavojingos, buvo vakarinio šlaito vietos, kuriose statūs skardžiai darosi nuolaidesni, kur bandos ir piemenys buvo išmynę siaurus takelius. Visiška priešingybė – uolų bokštas pietų pusėje, žemėlapyje pažymėtas kaip Pietų bastionas, kyšantis iš plačių uolų sąvartų, kurios iš Oronto lygumos kyla aukštyn stačiais šlaitais ir terasomis. Lygumoje plytėjo milžiniškos žmonių pasaulio sąvartos, Romos epochos Seleukijos griuvėsių laukai. Šią sutrupintos civilizacijos akmenų jūrą tarytum atspindėjo kalnas su pietiniame šlaite pusračiu išsidėsčiusiomis uolų sangrūdomis. Samvelo Avakiano prižiūrimi darbininkai pagal tikslų Bagratiano brėžinį į kairę ir į dešinę nuo uolų bokšto iš didelių luitų statė gana aukštas sienas. Studentas stebėjosi, kad vien priedangai tenka statyti tokias solidžias užtvaras. Jo kariška vaizduotė tomis pirmosiomis dienomis dar nebuvo labai išlavinta, jis retai kada suprasdavo savo viršininko ketinimus.

Sunkiausi darbai vyko, žinoma, šiaurinėje dalyje, pažeidžiamiausiame gynybos taške. Gabrielis smaigčiais pažymėjo ilgą tranšėją, kuri su visais išlinkiais ir vingiais tęsėsi kelis šimtus žingsnių. Vakaruose ji rėmėsi į jūros šlaito uolas, kurios buvo suvirtusios kaip barikados, koridoriai, kauburiai, kiaurymės ir atrodė tikra tvirtovė – labirintas. Rytuose Bagratianas sutvirtino tranšėją į priekį išsišovusiais apkasais ir sargybos postais. Gera buvo tai, kad žemė čia minkšta. Tačiau kastuvai dažnai atsitrenkdavo į kalkakmenį ar dolomitą, tai smarkiai lėtino darbus, tad vargu ar buvo galima tikėtis iškasti tranšėją greičiau nei per keturias dienas. Stiprūs vyrai ir kelios valstietės moterys kasė žemę, tuo tarpu berniukai su pjautuvais ir peiliais pjovė priekyje augančius krūmokšnius, kad šaudymo laukas būtų atviras. Bagratianas visą dieną nesitraukdavo nuo darbininkų. Jis dažnai eidavo į Šiaurinės perėjos įdubą ir kitos pusės šlaitą, žiūrėdavo į tranšėją iš įvairių vietų. Iškastą žemę liepė išsklaidyti ir sulyginti. Visas jo dėmesys buvo nukreiptas į tai, kad platus griovys būtų visiškai užmaskuotas, kad ant medžiais ir krūmais apaugusio šlaito niekur neliktų žmogaus rankų pėdsakų. Jeigu turėsime galvoje, kad, be rezervinių apkasų prie artimiausio kauburio, buvo iškasta dar dvylika mažesnių įtvirtinimų, kiekvieną nusimanantį žmogų galėjo stebinti ir neraminti atkaklus Bagratiano vienpusiškumas.

Pastorius Aramas Tovmasianas buvo gerokai įpykęs ant viršininko dėl tokio darbų pasidalijimo. Jam teko rūpintis vidine stovyklos tvarka, todėl jis tikėjosi, kad iš karto bus pradėtos statyti žmonių pastogės. Bet kol kas niekas nesiėmė statyti nei numatyto ligoninės pastato, nei viršininkų barako, ką jau kalbėti apie pašiūres žmonėms. Tik Miesto daubos viduryje zakristijonas, duobkasys ir dar keletas pamaldžių žmonių kalė altoriaus karkasą. Už būsimo altoriaus pastatė rėmą aukštai altoriaus sienai, kuri bus supinta iš bukmedžio šakų. Pagal Aramo Tovmasiano religinį skonį čia būtų geriau tikusi vijokliais apaugusi natūrali akmens plokštė. Ter Haikazuno, regis, tokia romantika nežavėjo. Kunigas, kuriam Ter Haikazunas buvo pavedęs rūpintis altoriumi, į pastoriaus Aramo pasiūlymą atsakė tik pašaipiai trūktelėdamas pečiais. Tada Aramas daugiau netarė nė žodžio, nes būdamas protestantų dvasininkas turėjo atsargiai elgtis su savo broliais iš armėniškosios bažnyčios.

Buvo vakaras. Gabrielis pavargęs gulėjo ant žemės ir žiūrėjo į nebaigtą statyti altorių, jo nuomone, pernelyg didelį. Pusiau snausdamas pajuto, kad ir jį kažkas atidžiai stebi. Sarkisas Kilikianas, dezertyras! Sarkisas, ko gero, buvo jaunesnis už Gabrielį, jam galėjo būti apie trisdešimt. Tačiau aštrūs bruožai, įdubę skruostai atrodė kaip daug vargų patyrusio penkiasdešimtmečio. Nepaisant gausių saulės spindulių, veido oda buvo blyški, aptempta ant groteskiškos kaukolės. Veidas atrodė išsekęs ne tik nuo kančių, bet ir nuo fanatiškai pragyvento gyvenimo. Pavargęs, persisotinęs gyvenimo negandų – štai ką liudijo šis veidas. Nors uniforma buvo ne mažiau apdriskusi nei kitų, vis dėlto jis darė laukinės elegancijos ar elegantiško laukinio įspūdį. Taip atrodė pirmiausia todėl, kad iš visų savo sėbrų jis vienintelis buvo švariai ir lygiai nusiskutęs. Gabrielis pajuto nuo žemės kylantį šaltį ir atsisėdo. Ištiesė Kilikianui cigaretę. Tas priėmė ją netardamas nė žodžio, išsitraukė iš kišenės kažkokį barbarišką skiltuvą, įskėlė kibirkštį, po kelių nevykusių bandymų pagaliau uždegė dagtį ir pradėjo rūkyti taip abejingai, lyg brangias Bagratiano cigaretes rūkytų kasdien. Abu tylėjo, Gabrieliui darėsi vis nejaukiau. „Rusas“ – tokia buvo Kilikiano pravardė – nenuleido šalto, bet kartu niekinamo žvilgsnio nuo baltų Bagratiano rankų, kol šis galų gale neištvėrė ir sušuko jam:

– Na, ko tau iš manęs reikia?

Sarkisas Kilikianas išpūtė tirštą dūmų kamuolį, tačiau jo veido išraiška nė kiek nepasikeitė. Nemaloniausia buvo tai, kad jis dar ilgai nenuleido akių nuo Gabrielio rankų. Atrodė, stengiasi suprasti pasaulį, kuriame galima išsaugoti tokias švelnias, nepažeistas rankas. Pagaliau pravėrė burną siauromis lūpomis ir prastais, pajuodusiais dantimis. Žemame balse buvo mažiau neapykantos negu jo žodžiuose:

– Čia ne tokių išpuikusių ponų reikalas…

Bagratianas pašoko. Norėjo atsakyti taip pat šiurkščiai. Bet kad ir kaip buvo bjauru, nerado tinkamų žodžių. Iš lėto atsukdamas jam nugarą „rusas“ tarytum sau po nosimi pratarė visai nebloga prancūzų kalba:

– On verra ce qu’on pourra durer 35.

Vakare prie laužo Gabrielis ėmė klausinėti apie Sarkisą Kilikianą. Paaiškėjo, kad jis jau keturis mėnesius gerai žinomas Musa Dago apylinkėse. Sarkisas nebuvo iš vietinių dezertyrų, tačiau zaptijai ypač stengėsi jį sumedžioti. Šatachianas Gabrieliui papasakojo visą „ruso“ istoriją. Kadangi septynių kaimų mokytojai apskritai turėjo lakią fantaziją, Bagratianas įtarė, jog Šatachianas, kad pasakojimas būtų baisesnis, prie šio tikrai armėniško likimo pridėjo keletą šiurpesnių bruožų. Čaušas Nurhanas sėdėjo šalia ir rimtai linkčiojo galva pritardamas kiekvienai detalei. Čaušas Nurhanas garsėjo kaip dezertyrų globėjas ir žinojo jų likimus. O fantazavimu jo niekas nebūtų galėjęs įtarti.

Sarkisas Kilikianas gimė Diort Jole, Iso lygumoje, netoli Aleksandretės. Jis dar neturėjo ir vienuolikos, kai Anatoliją ir Kilikiją kaip perkūnas iš giedro dangaus užgriuvo sultono Abdiulchamido laikais tokios dažnos skerdynės. Kilikiano tėvas buvo laikrodininkas ir auksakalys, nedidelio ūgio ramaus būdo vyras, pagal savo galimybes skyręs daug dėmesio gražiam gyvenimui ir penkių vaikų lavinimui. Kadangi buvo užgyvenęs nemažą turtelį, vyriausią sūnų Sarkisą ketino siųsti į kunigų seminariją, leisti į mokslus. Aną juodąją Diort Jolo dieną laikrodininkas Kilikianas uždarė savo dirbtuvę vidurdienį. Tai jam nieko nepadėjo, nes vos tik parėjo į namus pietauti, baisūs klientai jau beldėsi reikalaudami įleisti. Ponia Kilikian, aukšta šviesiaplaukė Kaukazo armėnė, jau buvo padengusi stalą, kai vyras, išblyškęs kaip drobė, pakilo nuo stalo ir nuėjo atidaryti dirbtuvės durų. Laikrodininkas ramino žmoną, sakydamas, kad geriau būsią atiduoti plėšikams dirbtuvę, bet išsaugoti gyvybę.