Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Čia įsiterpė iki šiol tylėjęs Ter Haikazunas, labai ryžtingai priešindamasis Gabrielio minčiai:

– Tai, ką dabar mums siūlo Gabrielis Bagratianas, būtų labai pavojingos netvarkos pradžia. Negalime išskirti to, ką sujungė Dievas ir laikas. Priešingai! Būtina, kad atskiros bendruomenės ir atskiros šeimos gyventų kiekviena sau, kiek tai įmanoma. Kiekviena giminė turi turėti savo pastogę, kiekvienas kaimas – savo gyvenamąją vietą. Muchtarai, kaip visada, bus atsakingi už saviškius. Kiek įmanoma reikia išlaikyti tą tvarką, prie kurios esame pripratę čia, slėnyje.

Visi šiai minčiai pritarė, o Bagratianui tai buvo nedidelis pralaimėjimas. Ter Haikazunas norėjo kiek galima priartinti jų gyvenimą prie to, kas jiems įprasta. Nelaimingi žmonės buvo labai patenkinti tokia perspektyva. Juk valstiečiui žiauriausia nelaimė išreiškiama vienu žodžiu: „Permaina“. Bet Gabrielis taip lengvai nepasidavė. Jis paleido per rankas žemėlapį su nubraižyta „Miesto dauba“. Visi gerai žinojo, kur yra didžiosios bendruomenių kaimenių ganyklos. Visi pritarė, jog šios plačios, neakmenuotos pievos geriausiai tinka gyvenvietei. Jose būtų tilpęs ne tik tūkstantis, bet ir du tūkstančiai šeimų. Gabrielis iš apdairumo sutiko su Ter Haikazuno noru. Šeimų ir bendruomenių gyvenamąsias vietas būsią nesunku padalyti taip, kaip reikalauja kunigas. Jis irgi pritariąs Ter Haikazuno siūlymui. Tačiau reikia suprasti, kad kiekviena iš tūkstančio šeimų negalės šeimininkauti atskirai, kad būsią neišvengiama turėti bendrą ūkį. Juk nesunku suskaičiuoti, kiek tai sutaupys maisto ir kuro atsargų, kiek atsiras laisvų darbo rankų. Nėra jokios kitos galimybės ištverti ilgesnį laiką, kaip griežtai laikantis tvarkos, kai reikės skersti gyvulius, dalyti duoną ir miltus ar ožkų pieną vaikams bei ligoniams. Nebūsią galima apeiti keblaus nuosavybės klausimo, kad ir kaip suskirstytum šeimas ir kaimus. Kaip jis, Bagratianas, atiduoda bendram naudojimui visą savo turtą, kokį tik galima pasiekti ir pasiimti, visus ūkiui priklausančius gyvulius, visus įrankius namuose ir sandėliuose, taip ir visi kiti turėsią atiduoti tai, kas jiems priklauso. Aplinkybės reikalauja, kad turtas būtų bendras. Juk ne kiekviena šeima gali skersti savo avis. Pienas turi atitekti tiems, kam jis būtinas, o ne sveikiems ir gerai įmitusiems žmonėms, kurie kaip tyčia turi po kelias ožkas. Vaikiška svajonė būtų manyti, kad ant Damladžko kokias nors privilegijas bus galima įsigyti už pinigus. Nuo tos akimirkos, kai bendruomenės persikels į stovyklą, pinigai daugiau neturės jokios vertės. Reikės užkirsti kelią ir mainams, nes visas turtas dabar yra bendras ir turi tarnauti kovai bei gyvybės gelbėjimui. Kas supranta, kad tremtis reiškia viso turto konfiskavimą, tikriausiai per daug nesiskųs dėl tvarkos, kurios teks laikytis ant Musa Dago.

Tačiau tuoj pat paaiškėjo, kad Bagratianas smarkiai klydo siūlydamas šį, rodos, tokį teisingą dalyką. Tos pat valstiečių galvos, kurios vos prieš kelias valandas buvo visiškai tikros dėl ištrėmimo ir neišvengiamos mirties, jokiu būdu negalėjo suvokti, kad jų nuosavybė nėra jų nuosavybė. Muchtarai sėdėjo paniurusiais veidais. Bet ne vien ši netektis kurstė jų priešiškumą. Juos taip pat erzino Gabrielio kalbų kietumas ir griežtumas, jo „europietiškas“ tonas. Tovmasas Kebusianas, žvairuodamas į Ter Haikazuno pusę, pradėjo ilgą kalbą:

– Mūsų kunigas žino, kad aš, kiek leido jėgos, visada buvau labdaringas žmogus ir niekada nevengiau aukoti dalies savo turto vargšams, bažnyčiai ir mokyklai. Manoji dalis visada būdavo didžiausia mūsų apylinkėse. Jei renkamos aukos mūsų tautiečiams rytuose ar vakaruose, mano vardas visada sąrašo viršuje, aukodavau didžiausią dalį ir nederlingiausiais metais. Sakau tai ne norėdamas pasigirti. Ne, ne, girtis aš visai nenoriu…

Čia jo mintis nutrūko ir jis dar kelis kartus visus patikino esąs kuklus žmogus…

– Nesiginčysiu, turiu avių daugiau už kitus, ir jos geriausios. O kodėl aš jų turiu? Todėl, kad moku jas veisti ir auginti. Todėl, kad esu matęs pasaulio. O dabar staiga neteksiu visų savo avių arba turėsiu jų tiek kaip koks medžio drožikas, kuris išmano tik apie ąžuolo ar riešutmedžio medieną, arba kaip koks elgeta…

– Arba kaip aš, mokytojas! – kandžiai nutraukė jo išvedžiojimus mažasis Voskanianas.

Tylenis mokytojas ir šiomis negando dienomis vilkėjo anglišką fraką, kuriuo tikėjosi aplenkti nepriekaištingai apsirengusį poną Gonzagą. Jo tuštybė buvo tokia didelė, kad net Talaato Bėjaus tremties įsakymas jam mažai ką reiškė. Jo šūksnis suerzino kitus seniūnus, kurie pritarė savo kolegai gindami nuosavybės išsaugojimą. Prasidėjo ginčas, užėmęs daug laiko ir nevaisingas jau vien todėl, kad nė vienas iš šių valstiečių negalėjo rasti kitos išeities, išskyrus tą, kurią buvo pasiūlęs Bagratianas. Barnis tik leido išsakyti nepasitenkinimą. Ter Haikazunas valandėlę palaukė. Greitas jo žvilgsnis tarytum sakė Gabrieliui: šiems žmonėms ir paprastus dalykus reikia aiškinti atsargiai. Tada jis nutraukė tuščias kalbas:

– Kelsimės į kalną ir turėsime ten gyventi. Ten daug kas paaiškės savaime, nėra ko dabar dėl to derėtis. Būtų geriau, jei jūs, muchtarai, pagalvotumėte apie svarbiausius dalykus: ar mums pavyks nusigabenti pakankamai atsargų? Kelioms savaitėms jų užteks? Ar galėsime jas papildyti?

Čia pastorius Tovmasianas pasiūlė vieną protingą dalyką. Trys klausimai, kuriuos uždavė Ter Haikazunas, yra apskritai svarbiausi sąskaitos dėmenys. Viskas priklauso nuo to, kaip į juos atsakysime. Bet atsakyti į juos reikia ne pasitarimuose. Turi susėsti muchtarai ir įvertinti atsargų kiekį bei žmonių maitinimo galimybes. Tai galima pasakyti ne tik apie maistą, bet ir apie kitus dalykus. Didžioji čia posėdžiaujanti Vadovų taryba yra nejudrus vienetas. Reikia ne kalbėti, ne ginčytis, o dirbti. Todėl jis, Aramas Tovmasianas, siūląs atskirti pavienes gyvenimo sritis vieną nuo kitos ir kiekvienai sudaryti atskirą komitetą. Kiekvienam tokiam komitetui turi vadovauti vienas žmogus, kurį paskirs Ter Haikazunas. Vyrai sudarytų nedidelę tarybą, kuri iš tikrųjų vadovautų visiems reikalams. Svarbios yra penkios sritys. Pirmoji – tai gynyba. Antroji yra teisės sritis, kuriai vadovauti dera tik Ter Haikazunui. Be to, svarbu vidaus tvarka, toliau visa, kas susiję su sveikata ir ligonių gydymu, ir pagaliau atskirų bendruomenių reikalai, nes jie yra visumos dalis.

Gabrielis susižavėjęs pritarė jaunojo pastoriaus siūlymui, gydytojas taip pat pirmą kartą pritardamas kilstelėjo ranką. Niekas neprieštaravo. Ter Haikazunas, kuriam neišvengiamos didelio vyrų būrio kalbos buvo įkyrėjusios panašiai kaip ir Aramui Tovmasianui, iš karto patvirtino šį įstatymo pakeitimą. Gynybos vadui Gabrieliui Bagratianui buvo paskirti pagalbininkai Čaušas Nurhanas, mokytojas Šatachianas ir du jaunesni vyrai, kuriuos pasirinko jis. Aramas Tovmasianas irgi įtrauktas į gynybos komitetą. Gabrielis Bagratianas dar priklausė vidaus tvarkos komitetui, kuriam vadovaus pastorius. Šis komitetas bus atsakingas už maisto kaupimą ir jo padalijimą. Todėl jo nariai buvo Tovmasas Kebusianas ir kiti muchtarai.

Ypatingos pareigos paskirtos tėvui Tovmasianui, statybininkui, jis turėjo rūpintis būstų statyba. Neverta ir sakyti, kad sveikatos komitetą sudarė gydytojas Altuni ir iki širdies gelmių ramus vaistininkas. Taigi apskritai pareigos buvo padalytos neblogai. Grupės artimiausiomis valandomis turės kiek galėdamos pasirūpinti kiekviena savo sritimi. Paryčiais užteks neilgo didžiosios tarybos posėdžio nuveiktų darbų rezultatams patvirtinti. Muchtarai išėjo į sodą pasikalbėti su savo žmonėmis ir patikrinti, ar jų duomenys apie turimas atsargas yra teisingi. Gabrielis ketino išeiti kiek vėliau, iš jauniausių ir stipriausių vyrų surinkti būrį ir jau pirmosiomis ryto valandomis pradėti kasti tranšėją prie Šiaurinės perėjos. Dabar jis su žemėlapiu rankose labai rūpestingai aiškino Ter Haikazunui, Aramui Tovmasianui ir kitiems savo gynybos planą. Net Grikorui pasidarė įdomu ir jis pasislinko artyn. Tik vienas, sukryžiavęs rankas, stovėjo nuošalyje, – žinoma, Hrantas Voskanianas. Mokytojui vėl teko patirti pažeminimą. Kai dalijo pareigas, jam neteko jokio vadovaujančio posto, netgi padoresnio antraeilio. Jo kolega Šatachianas buvo paskirtas į gynybos komitetą, tuo tarpu Ter Haikazunas, nekęsdamas tylenio, skyrė jį mokyti vaikus ir rūpintis, kad tie per daug neišdykautų. Taip pasireiškė kunigo pavydas ir kerštas už tai, kad jis, poetas, vis dėlto surinko kelis šimtus balsų. Voskanianas jau ketino šaltai ir išdidžiai palikti susirinkimą ir eiti namo. Bet paskui, jausdamas savo didybę, suprato, kad jį išrinkusi minia žvelgia į jį su viltimi, o kunigui bus nemaloniau, jei jis pasiliks, o ne išeis.