Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Šis fanatiškas šauksmas sukėlė naują, dar didesnį šurmulį. Galėjai pamanyti, kad netekę nuovokos žmonės jau kitą akimirką išsitrauks peilius ir pradės kruvinas skerdynes nelaukdami nė turkų atėjimo. Mokytojai su Šatachianu priešakyje norėjo pulti į minią skirti besipešančių ir prireikus atlikti policijos darbą. Nežymiu mostu Ter Haikazunas juos sulaikė. Jis pažinojo savo žmones geriau negu mokytojai ar muchtarai. Šis proveržis – tai ne konfliktas, tai tik beprasmis susijaudinimas. Tūkstančių žmonių sąmonė, dar iki galo nesuvokusi tremties įsakymo, dabar turėjo iš lėto sugerti skambius kalbėtojų žodžius. Kunigo žvilgsnis tarytum sakė: „Palikite juos ramybėje.“ Jis kantriai stebėjo minios bruzdesį, kuriame po močiutės Antaram kalbos vis garsiau aidėjo moterų balsai. Kunigas neleido kalbėti kitiems, besiveržiantiems į tribūną kaip, pavyzdžiui, mokytojas Voskanianas. Ir buvo teisus. Triukšmas, niekieno daugiau nekurstomas, nutilo greičiau, negu būtum galėjęs pagalvoti. Po kelių minučių jis savaime užgeso, girdėjosi tik murmesys ir kūkčiojimai. Atėjo akimirka, kai Ter Haikazunas galėjo trumpai ir aiškiai apibendrinti padėtį ir nukreipti įvykius reikiama linkme. Jis ramiai kilstelėjo dešinę ranką:

– Viskas labai paprasta, – pasakė negarsiai, bet aiškiai skirdamas kiekvieną skiemenį, kad žodžiai smigte smigtų į apdujusios minios galvas. – Girdėjote du pasiūlymus. Jie nurodo mums vienintelius du kelius, kuriais galime eiti. Kitų kelių neturime, tik šiuos du. Vienas, pastoriaus Nochudiano kelias, veda mus su zaptijais į rytus, kitas, Gabrielio Bagratiano kelias, kviečia mus ginkluotis ir kopti į Damladžką. Kiekvienas iš jūsų esate visiškai laisvas pasirinkti savo kelią, kaip jums liepia jūsų protas ir valia. Daugiau nėra apie ką kalbėti, nes viskas jau pasakyta. Apsispręsti jums bus visai paprasta. Paprašysiu pastorių Harutiuną Nochudianą atsistoti diendaržyje anapus kanapinės virvutės. Kas pritaria pastoriaus požiūriui, kas nori keliauti į tremtį, tegul stoja pastoriaus pusėje. O kas palaiko Gabrielio Bagratiano pusę, tegul lieka ten, kur stovi. Neskubėkite! Dar turime nemažai laiko.

Staiga įsiviešpatavo didžiulė tyla. Buvo girdėti tik pastorienės Nochudian nesulaikomas, panašus į lojimą, verksmas. Senasis pastorius nulenkė galvą, apdengtą apvalia kepuraite. Atrodė, kad jo pečius sulenkė ir traukia prie žemės sunki minčių našta. Taip susimąstęs jis stovėjo labai ilgai. Tada jo kojos sujudėjo. Mažais, nedrąsiais žingsneliais nuėjo į vietą, kurią jam nurodė Ter Haikazunas. Kanapinę virvutę jis nevikriu judesiu perkėlė per galvą. Diendaržis ėjo beveik iki pat vilos. Prie namo plytėjo pievelė, kurią juosė magnolijų gyvatvorė. Didžiulis plotas buvo visiškai tuščias. Susirinkime dalyvavo ne tik namų tarnai, bet ir tvartų prižiūrėtojai. Trumpos Nochudiano kojos išbandė visą apsisprendimo kelią. Reikėjo nemažai laiko, kol nutipeno iki magnolijų gyvatvorės. Ten jis sustojo, atsukęs miniai nugarą. Žmona, krūpčiodama nuo verksmo, nusekė jam iš paskos. Dar ilgesnė valandėlė, bereikšmė, niekas nepratarė nė žodžio. Paskui atsiskyrė dar keletas, prasiskverbė pro minią ir nuėjo prie pastoriaus Nochudiano netvirtu, dvejojančiu žingsniu. Iš pradžių jų buvo nedaug – Bitiaso protestantų bendruomenės senesnieji nariai ir jų žmonos. Bet laikui bėgant darėsi vis daugiau tokių, kurie apsisprendė eiti į tremtį, kol galų gale pastorius surinko apie save beveik visą savo bendruomenę, jaunus ir senus. Prie jų prisijungė dar keletas žmonių iš kitų kaimų; tai buvo seni, nuo gyvenimo apsunkę žmonės, neturintys jėgų priešintis arba nenorintys gyvenimo saulėlydyje užrūstinti dangaus. Sukryžiavę ant krūtinės rankas tarytum maldai, jie žengė pirmą didžiojo kryžiaus kelio žingsnį. Visa tai vyko taip santūriai, su tokiu vidiniu įsitikinimu, kad tai neatrodė sunkus apsisprendimas, o greičiau religinė apeiga; tarytum šiems žmonėms lemta neatsigulus į mirties patalą tiesiai įžengti į kapą. Dar vienas. Dar viena pora. Dar keletas. Ir dar viena pora.

Nochudiano būryje galų gale atsidūrė apie keturis šimtus asmenų, neskaičiuojant tų, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių buvo likę namie. Pastorius patraukė su savimi didesnę dalį Bitiaso kaimo, antrojo pagal dydį šiame slėnyje. Minios dauguma akylai stebėjo klusnumą pasirinkusių kraštiečių neryžtingus žingsnius. Niekas jų nesulaikė nei žodžiu, nei šūksniu. Paskutinis prie Nochudiano grupės prisidėjo suvargęs žmogelis su lazda, kaip girtas svirduliuodamas ir kažką murmėdamas po nosimi. Šis žmonėms gerai pažįstamas, dažnai pašiepiamas vyras iš Kebusijės kaimo – tikriausiai jis nė nesuvokė, kas čia vyksta, – sukėlė daugumos panieką ir pasibjaurėjimą. Iš pradžių minia šaipėsi tik iš liguistos vyro išvaizdos. Bet netrukus prisidėjo ir išdidumas: čia narsuoliai, ten – bailiai. Čia stipruoliai, ten – ligoniai. Neįvyko nieko daugiau, tik vienas jaunuolis garsiai šūktelėjo pašaipų žodį, nuo kurio per visą minią nusirito juoko banga. Ter Haikazunas vienu šuoliu šoko į tvirtai susispaudusią minią, skirdamas ją abiem rankomis. Lyg norėdamas prasiveržti iki pat niekšybės branduolio, iki pašaipūno, nutverti jį ir nubausti. Jo veidas patamsėjo iš pykčio. Gobtuvas nuslinko nuo trumpų, metalo spalva pražilusių plaukų. Akyse blykstelėjo mirtinas įniršis.

– Koks šuo išdrįso tyčiotis? Kokie niekšai gali juoktis?

Kumščiu kelis kartus sudavė sau į krūtinę, lyg norėdamas bent save nubausti už šaipūnus ir apraminti įniršį. Kai vėl įsiviešpatavo tyla, jis priėjo prie Nochudiano ir jo būrio, sustojo kiek atokiau, žemai nusilenkė ir aiškiu pamokslininko balsu pasakė:

– Prisiminimas apie jus mums visada bus šventas. Tegul lieka šventas ir jūsų prisiminimas apie mus!

Bagratianą krėtė drebulys. Jį pagavo nesutramdomas minčių srautas. Didysis gynybinis planas smarkiai plėtėsi, įgaudamas vis naujų detalių. Dabar, kai minia jau apsisprendė, jis tik viena ausimi klausėsi, kas dedasi aplinkui. Įsiaudrinusios smegenys vienu metu stebėjo ir mąstė. Kokiu pagarbos vertu milžinu gali tapti Ter Haikazunas, kuris šiaip pakalbintas kukliai nuleidžia akis. Neįkainojamas dalykas, kad kovodamas visada jaus užnugarį, didžiulį šio vyro autoritetą. Laimė ir tai, kad gerasis Nochudianas ir keletas šimtų kovai netinkamų žmonių nusprendė kitaip nei dauguma. Jie vykdys svarbią užduotį – iki paskutinės akimirkos slėps nuo zaptijų mūsų ketinimus ir mūsų veiksmus. Kaimai negali likti visiškai tušti. Turkai neturi nieko įtarti, kol nebūsime pasiruošę antpuoliui. Gabrielio planas įgaudavo vis ryškesnes linijas. Viską apskaičiuojantis jo protėvių protas, senelio Avetiso išmintis dabar pravertė ir šiam nuo pasaulio reikalų nutolusiam vaikaičiui, nenuovokiam idealistui, kurį jo tolimesni giminaičiai, apsukrūs pirkliai, atlaidžiai pašiepdavo. Iš kiekvieno fakto išplaukdavo neišpainiojamas pasekmių tinklas, nė vienas siūlas nebuvo beprasmis. Bagratianą apėmė begalinis išdidumas. Po trijų dienų nuo šiandieninio sekmadienio, vadinasi, trečiadienį, kaip sakė Ali Nazifas, turėjo pasirodyti miudiras su savo žmonėmis. Taigi iki trečiadienio turi būti viskas iš esmės parengta, o paskui ir užbaigta. Atėjo valanda išbandyti jo gyvenimo tikėjimą, kad dvasia turi įveikti medžiagą, netgi tokias ypatingas medžiagos formas kaip prievarta ir atsitiktinumas.

Nieko keista, kad jis, pasinėręs į kūrybos fantaziją, apsvaigęs nuo pasitikėjimo savimi, pamiršo žmoną ir vaiką, netgi nejautė, kas dedasi aplinkui. Kam veltui gaišti laiką? Dar kalbėjo keletas kaimų atstovų. Tačiau kam jam klausyti tuščių, negrabių kalbų, jei didysis sprendimas jau ištartas? Visi kalbėtojai ragino kovoti, niekas nepasisakė už priešingą partiją. Ter Haikazunas kiek laiko leido žmonėms išsikalbėti, kad minia geriau persiimtų narsumo dvasia, kad pasiryžimas giliau įleistų šaknis, patraukdamas neryžtingus ir dvejojančius. Kol žmonės dar nebuvo nuvargę, jis išėjo į priekį, nutraukė kalbas ir pareikalavo išsirinkti vadovus. Johunoluko bendruomenės raštininkas apėjo minią su pintine rinkdamas balsavimo lapelius. Mokytojai, padedami Avakiano, suėjo į namus skaičiuoti balsų. Suprantama, dauguma balsų teko Ter Haikazunui. Tuoj po jo ėjo daktaras Altuni, po jo septyni muchtarai, trys kaimų kunigai, už kuriuos balsavo jų parapijos. Tada vaistininkas Grikoras ir keli mokytojai, tarp jų, žinoma, Šatachianas ir Voskanianas. Gabrielis Bagratianas gavo maždaug tiek balsų kaip pastorius Aramas Tovmasianas. Iš eilinių kaimo gyventojų į vadovybę buvo išrinkti senasis Tovmasianas ir žemesnysis karininkas Čaušas Nurhanas. Ir viena moteris, močiutė Antaram, surinko daug balsų. Tai šiose vietose buvo nemaža naujiena. Bet ji ryžtingai atsisakė.