Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Ką? Nejaugi tarp šių tūkstančių, rėkiančių, besivaduojančių iš nevilties, nė vienam per visą šį ilgą laikotarpį nebuvo kilusi panaši, rodos, tokia paprasta mintis? Mintis, kurią diktavo seni padavimai, kuri, regis, buvo visai čia pat? Nejaugi turėjo ateiti svetimas žmogus, ponas iš Europos, ir ją ištarti? Na, šią mintį tarp tūkstančių žmonių puoselėjo ne vienas, bet tai buvo tik nieko verta svajonė. Net ir slapčiausio pokalbio metu jos niekas nesiryždavo ištarti. Iki paskutinių valandų paskendę dirbtiniame letarge, jie bandė įsikalbėti, kad likimas praslinks pro Musa Dagą įtraukęs nagus. Be to, kas jie tokie? Vargšai apleisti kaimiečiai, gentis, iškelta į pavojų kupiną salą, toli nuo visų miestų. Antiochijoje armėnų palyginti nedaug, o ir tie tik pinigų keitėjai, turgaus pirkliai, javų spekuliantai, ne maištininkai, ne veiklos žmonės. Aleksandretėje, prabangiose vilose, vėlgi gyveno nedaug armėnų, bet labai turtingų – bankininkų ir ginklų tiekėjų. Panašiai ir Beirute. Šie alpstantys iš baimės piniguočiai nė galvoti negalvoja apie mažą bendruomenę, gyvenančią Musa Dago priekalnėse. Tarp jų nėra tokio žmogaus, koks buvo Avetisas Bagratianas vyresnysis. Jie užsidarydavo savo vilų langus ir slėpdavosi tamsiausiuose kampuose. Du ar trys iš jų, norėdami išgelbėti savo turtą, perėjo į islamą ir leidosi apipjaustomi atšipusiu mulos peiliu. Žinoma, daug lengviau žmonėms toli šiaurės rytuose, Vano ir Urfos gyventojams. Vanas ir Urfa buvo didieji armėnų miestai, juose netrūko nei ginklų, nei šimtmečių atkaklumo. Čia nestigo ir protingų galvų, Dašnakcutiuno deputatų. Jie galėjo vadovauti tautai. Čia galima galvoti apie pasipriešinimą ir jį organizuoti. Bet kas išdrįstų ką nors panašaus sumanyti varganame Johunoluke? Pasipriešinimas valstybės ir armijos pajėgoms? Visi, čia gimę ir gyvenę, jautė savo kraujyje su siaubu sumišusią pagarbą šiai valstybei, nuo amžių mirtinam priešui. Valstybė – tai zaptijas, kuris gali tave be jokios priežasties sumušti ir areštuoti. Valstybė – tai mokesčių inspektorius, turįs teisę įsiveržti į namus ir grobti, kas jam patinka. Valstybė – tai nešvari kanceliarija su sultono portretu, Korano citatomis ir prispjaudytomis grindimis, čia galima susimokėti bedelį, mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Valstybė – tai kareivinės su nykiu kiemu, kur reikia atlikti karinę tarnybą, kur kumščiais švaistosi čaušas ar onbašis, o armėnų sūnums dažnai skiriamas mušimas lazdomis. Bet vis dėlto armėnų sūnūs negalėjo išsivaduoti iš baimės ir šuniško atsidavimo šiai geradarei valstybei.

Taigi suprantama, kad po karšto pastoriaus Tovmasiano protrūkio ne vietinis, o atvykęs iš svetur žmogus, atitrūkęs nuo Turkijos, pasiūlė miniai idėją planingai gintis. Nes tik laisvas žmogus turėjo tiek nuoširdumo, kad galėjo šią idėją atvirai išsakyti. Žmonės su šia mintimi dar ilgai negalėjo susitaikyti. Ginčas, regis, darėsi vis aštresnis, vis dar nesibaigė spygavimas ir grūmojimas kumščiais, kuris visiškai nederėjo šiems šiaip jau gana santūriems vyrams ir moterims. Nesunku įsivaizduoti, kad kūdikiai, kuriuos motinos laikė ant rankų ar ant nugaros, pravirko ir dar labiau padidino visuotinį triukšmą. Be abejo, vaikai šią akimirką irgi pajuto pavojų ir šaižiai spiegdami gynėsi nuo artėjančios mirties. Gabrielis tylėdamas žvelgė į šią maišalynę. Prie jo priėjo Ter Haikazunas. Abiejų rankų pirštais jis palietė Bagratiano pečius. Tai buvo įžanga, pirmas ryžtingas bandymas jį apkabinti. Gestas, reiškiąs palaiminimą ir savęs nugalėjimą. Jo nuolankaus ir griežto žvilgsnio gilumoje galima buvo perskaityti: „Mudu priėjome prie vienos nuomonės nė nepasitarę. To aš iš tavęs ir laukiau.“ Kiekvieną kartą susitikdamas Ter Haikazuną Gabrielis jausdavo, kad šis nuo jo užsidaro, tarytum atstumia jį dėl neaiškių priežasčių. Todėl kunigo bandymas apkabinti jį suglumino. Ploni lyg kankinio Ter Haikazuno pirštai nuslydo nuo jo pečių.

Tuo metu minią bandė raminti pastorius Harutiunas Nochudianas. Mažas, menkas žmogelis turėjo grumtis ir su savo žmona, kuri susijaudinusi veržėsi prie jo, norėdama apsaugoti nuo neatsargaus poelgio. Nochudianui sunkiai pavyko atkreipti į save minios dėmesį. Turėjo iš visų jėgų įtempti savo silpną balsą:

– Kristus griežtai mums įsako klausyti valdžios. Kristus griežtai liepia nesipriešinti blogiui. Mano pareiga – tarnauti Evangelijai. Būdamas savo kaimenės piemeniu negaliu pritarti neklusnumui.

Pastorius, Bagratianų namuose dažniausiai darydavęs nedrąsaus, ligoto žmogelio įspūdį, šį kartą grįsdamas savo požiūrį buvo labai tvirtas. Jis kalbėjo apie ginkluoto pasipriešinimo pasekmes, kokios jam atrodė. Maištas duosiąs vyriausybei visišką teisę paversti nelemtą potvarkį beatodairišku keršto aktu. Tada ir mirtis nebus palaimingas Kristaus kančios sekimas, teikiąs mums nuopelnų, tai bus tik pelnyta bausmė maištininkams. Ir ne tik čia susirinkusiųjų sielas prislėgs maišto nuodėmė, ji nesulaikomai atsigręš savo pasekmėmis į visus armėnų sūnus ir dukteris. Viešpataujantiesiems ji suteiks trokštamą galimybę prieš visą pasaulį pasmerkti armėnų tautą kaip neištikimą žmoną, nes ji nesilaikanti tautų bendrystės, apkaltinti ją valstybės išdavimu. Gera žmona nepalieka savo namų ir tada, kai vyras ją skriaudžia. Toks buvo Harutiuno Nochudiano požiūris, nors jo namuose viskas atrodė kaip tik atvirkščiai, kadangi žmona tironizuodavo jį ne vien rūpindamasi jo sveikata. Atrodė, kad jo pertemptas balsas tuoj nutrūks:

– Kas gali tvirtinti, kad mūsų tremtis būtinai reiškia mirtį, kaip pranašauja Ter Haikazunas ir Aramas Tovmasianas? Argi jie jau perprato nežinomus Viešpaties kelius? Argi Viešpats negali atsiųsti mums pagalbos bet kur ir bet kada? Argi ne visur atsiranda sielų, sugebančių užjausti, net tarp turkų, kurdų ir arabų? Nejaugi mes, jei pasitikėsime Dievu, nerasime pastogės ir maisto svetimuose kraštuose? Argi negali būti taip, kad išsigelbėjimas, kai prarandame bet kokią viltį, jau artinasi prie mūsų? Jei jis mūsų neras čia, galbūt ras Alepe. Jei to neįvyks Alepe, tikėsimės jį sutikti kitoje mūsų kelionės stotyje. Mūsų kūnas skaudžiai kentės, bet sielos bus laisvos. Jei galime rinktis nekaltą arba nuodėmingą mirtį, kodėl turėtume rinktis nuodėmingą?

Toliau Harutiunas Nochudianas negalėjo kalbėti, nes jo silpną balselį užgožė žemas ir tvirtas moters balsas. Ar toji karinga būtybė su juodais matronos drabužiais iš tikrųjų buvo močiutė Antaram, senojo gydytojo žmona? Ar tai iš tikrųjų buvo mairik Antaram, visiems padedanti, visus slauganti, motinų močiutė? Jos globotinės, kurioms ji padėdavo ir darbais, ir patarimais, niekada negirdėjo, kad ji sakytų kalbas! Juoda nėrinių skara iš susijaudinimo nuslinko nuo jos dar ne visai žilų, per vidurį perskirtų plaukų. Paraudusiame veide – išdidžiai išsišovusi ereliška nosis. Plačios šlaunys, tvirta figūra, galva didingai atlošta. Daugybė piktų raukšlelių supa šviesiai mėlynas akis. Ir vis dėlto Antaram Altuni, taip didingai piktindamasi, atrodė jauna.

– Aš esu moteris, – sulig pirmuoju žodžiu, tariamu sodraus balso, įsiviešpatavo visiška tyla. – Aš esu moteris ir kalbu už visas čia susirinkusias moteris! Esu daug iškentėjusi! Mano širdis ne kartą mirė. Mirtis man seniai nebaisi. Kai ji ateis, aš net nepažvelgsiu į jos pusę. Bet nenoriu žūti pažeminta, nenoriu nusibaigti ant vieškelio, supūti atviruose laukuose, ne, jokiu būdu! Nenoriu ir likti gyva tremtinių stovykloje tarp niekingų žmogžudžių ir garbės netekusių aukų, ne, jokiu būdu! Mes, visos moterys, to nenorime! Jei vyrai yra bailiai, tai mes, moterys, vienos imsime ginklus ir kelsimės į Musa Dagą… Su Gabrieliu Bagratianu!